Kaip ir kiekvienam autoriui, teks šiek tiek papasakoti apie save, ar ne? Ką gi, nusiteikite – kai prabylu, ilgam neužsičiaupiu :)
Knygos supo visada – ir tėvų, ir draugų namuose, ir netgi kaime. Kadangi 22-oje vidurinėje mokykloje (dabar – M. Daukšos) mokiausi literatūrinėje klasėje, dažnai tekdavo rašyti rašinius. Geriausiai sekdavosi laisva tema – po vieno tokio rašinio mokytoja pasakė: “štai Justinas galėtų būti rašytojas, rašyti apsakymus”. Meluočiau, jeigu sakyčiau, jog tada man nušvito šviesa iš dangaus ir pasakė: nuo šiol tu rašysi, rašysi ir rašysi. Nors žodžiai – įstrigo. Tik štai ar jau galiu vadintis rašytoju - nežinau iki šiol. Nuomonių yra įvairių :)
Skaičiau daug – dažnai būdavo, jog pareinu iš mokyklos ir net nevalgęs krentu ant lovos “ryti knygos”. Per tuos skaitymus dažnai ir sriubą ant viryklės pridegindavau, ir pamokų ruošimas kentėdavo, bet ką darysi? Viena iš labiausiai suskaitytų vaikystės knygų buvo Petro Tarasenkos apysaka “Pabėgimas” – apie jauną Skomantų bajoraitį Alpą, pakliuvusį į kryžiuočių rankas ir vėliau bėgusį iš Marienburgo su pačiu Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Kęstučiu. Tuo metu visi sirgo Lietuva. Buvome okupuoti, mūsų istorija, ypač vėlyvesnė – slepiama, iškraipoma, meluojama. Iškraipymais abejojantys – persekiojami ir kalinami. Tas didingas pagoniškos Lietuvos laikotarpis alsavo atgaiva – mes, mes buvome laisvi, mušėme kryžiuočius, driekėmės nuo jūros iki jūros! Dabar gi tik Kauno “Žalgiris” galėjo prilupti Maskvos “CSKA” – tai buvo didžiausia šventė. Po P. Tarasenkos knygų apsisprendžiau – būsiu istorikas, netgi archeologas. Istorija domiuosi iki šiol.
Pomėgis
fantastikai, žinoma, taip pat atėjo kartu su knygomis. Iš pradžių su
literatūrinėmis pasakomis, tokiomis kaip A. Volkovo ciklas apie
Stebuklų šalį (“Smaragdo miesto burtininkas”, “Urfinas Džiusas ir jo
mediniai kareiviai”, etc.), kurio pirmoji knyga buvo “pasiskolinta” iš
amerikiečių pasakininko F. Baumo “Ozo miesto burtininko”, vėliau –
“Zenito” serija. Na, o perskaičius jau beveik mokslinę “Kur jūs,
ateiviai iš kosmoso?” pagalvojau – o gal norėčiau būti astronomu?
Nepaprastą įspūdį padarė ir senoji kinoepopėja “Žvaigždžių karai”,
kurią, iš pradžių žinodamas tik iš perpasakojimų, pirmą kartą pamačiau
1989 m. Vokietijoje. Taip ir blaškiausi, blaškiausi, kol atsirado kompiuteriai, negailestingai nustūmę mane nuo knygų. Ne, negaliu pasakyti, jog visiškai nebeskaičiau, bet tai buvo dar kitas naujas pasaulis, kuris vertė mąstyti – o gal tapti programuotoju?
Galiausiai studijavau mokslus, neturinčius nieko bendro nei su literatūra, nei su istorija, nei, žinoma, su astronomija – teisę. Šiuo metu netgi jos mokau kitus. Bet tai – jau kitas gyvenimas, kuriame nei Gugiui, nei jo draugams daug vietos nelieka.
Bandymų rašinėti kažką kito, nei privalomus rašinius, buvo visą mokyklinį laikotarpį, bet jie niekada nepavirsdavo kažkuo rimtesniu. Tačiau visada turėjau keistą užsiėmimą – galvoje nuolatos kurti istorijas, mėgstamų knygų ir filmų pratęsimus. Taip buvo pratęstas ir P. Tarasenkos “Pabėgimas”, ir A. Volkovo “Geltonas rūkas”, kol, galiausiai, pagal geriausias “Žvaigždžių karų” tradicijas, Skomantų Alpo sūnus Alvis išskrido į kosmosą ir ten grūmėsi su piktąja Galaktikos imperija šviesos kardais.
Gal dėl to, kai visiškai netikėtai sau pradėjau rašyti apsakymus, sekėsi neblogai. Tiesą sakant, pirmasis pasakojimas apie Gugį ir yra mano pirmasis didelės apimties apsakymas. Iki tol, kaip ir pridera perdėm lyriškam, romantiškam jaunuoliui, sielą liejau eilėmis, kurias net drįsau išleisti nedidele knygele “Baladės apie nieką ir tą patį” (ironiška – būtent po knygelės išleidimo parašiau, bent jau mano manymu, savo geriausius eilėraščius). Žinoma, literatūros kritikai tylėjo (nes nieko nežinojo, ačiū Dievui), užtat mergaitėms – patikdavo. Labai galimas daiktas, kad “Gugio” atsiradimas yra susijęs ir su tuo, kad nepaprastai žavėjausi (ir žaviuosi) vienu gražiausiu lietuvių vaikų literatūros kūriniu – Martyno Vainilaičio mitologine poema “Bruknelė” (pasigirsiu – didžiąją jos dalį moku mintinai), būtent iš ten man labai įstrigo kaukai, maumuliai ir kiti panašūs padarai.
Nuo 1998 metų nuoširdžiai atsidėjau fantastikai, parašiau nemažai apsakymų ir apysakų (jas paskaityti galite čia), nemažai jų pateko į rinkinius “Geriausia Lietuvos fantastika”, o 1999 m. su apysaka “SInkubas” laimėjau pirmąją vietą. 2004 m. pasirodė nuotykinis fantastinis romanas “Genomas 3000”.
O su “Gugiu” dėjosi keistos istorijos. Vos parašęs pirmą dalį 1998 metais, kuri pagal pradinį sumanymą turėjo tapti didelio ciklo “Slaptoji tarnyba” dalimi, puoliau rašyti toliau – iš karto apie Gugio žygį. Ir užstrigau. Tarytumei kas nors būtų prieš mane pastatę sieną, kurios nei perlipsi, nei pramuši, nei prasikasi – nesvarbu, žmogus esi ar kaukas. Mečiau, supratau, kad dar ne laikas. Tik 2002 metų pavasarį, vėlgi, visiškai neplanuotai, radosi pasakojimas apie Gugį, didkaukius ir didvyrius. Tada nusprendžiau Gugio nebepaleisti – pratęsiau ir pabaigiau “Didžiojo pasakojimą apie Gugio žygį” pirmąją dalį, o tų pat metų vasarą parašiau savo mėgstamiausią Gugio istoriją - apie Gugį, Vipštą ir laumės pirštą. Buvo aišku, kad reikia nedaug – viską sujungti ir kažkaip užbaigti. Bet čia vėl įmaknojau į vilkduobę – antroji “Didžiojo žygio” dalis nejudėjo į priekį, nors tu pasiusk. Teko laukti iki 2004 metų vasaros, kad Tverės požemiuose sutikčiau Šiušą. Pirmasis variantas nepasisekė, Šiušai kažko trūko. Sukandęs dantis sau pasakiau: privalau padaryti kitaip. Įkyriai galva baksnojama siena atsitraukė – 2004 metų vasario mėnesį Gugis sugrįžo į Kaukašlaitį. Knyga buvo baigta. Netrukus ją sutiko išleisti “Tyto Alba”.
Taigi, galima sakyti, jog gyvenu du gyvenimus – viename aš teisininkas, dėstytojas, ryšintis kaklaraištį, kalbantis protingais žodžiais ir rašantis sunkiai suprantamus straipsnius, kitame – laisva knygų žiurkė ir truputį rašytojas. Gyvenimo saule džiaugiuosi ir po balas braidau kartu su žmona Ramune, dukrele Rusne, sūnumi Giedriumi.
Kas dar (nors gal jau seniai laikas baigti)? Myliu savo kraštą. Gal todėl, kad jis man visados buvo geras. Kaip sako Gintarė Adomaitytė, “nudvėsčiau be lietuviško peizažo”, be pievų žalumos, samanotų miškų ir paslaptingų ežerėlių, melancholiško lietaus, erzinančios orų kaitos. Turbūt todėl Gugis tapo ne nykštuku, giliai kalnuose ieškančiu brangakmenių, ne elfu, klaidžiojančiu po miglotojo Albiono ūkus, o kauku – tuo, kurį galite išgirsti tipenantį per samanas tik jei labai, labai gerai įsiklausysite. Tik neskubėkite atsigręžti – geriau tiesiog paėjėkite drauge iki artimiausio rąsto ar akmens ir luktelėkite, gal prisės? Juk rasite apie ką pasišnekučiuoti.
Beje, visą mano kūrybą galite rasti čia - Maumiadoje.
Justinas Žilinskas, 2006
Nuotr. autorius Rimantas Liubertas
