Protingi žodžiai

arba truputis apie istoriją, mitologiją bei magiškąją fantastiką

Turbūt pastebėjote – kuo rimtesnis žmogus, tuo daugiau protingų žodžių jis vartoja. Nesvarbu, kad kartais jų visiškai nereikia, tačiau kaip kitaip parodysi savo ypatingą protą ir gudrumą? Taigi, tokiu rimtuoliu pabūsiu ir aš.

Jeigu "Gugio” žanrą nusakysime protingais žodžiais, tai būtų mitologinė istorinė magiškoji fantastika

Skamba baisiai ir labai protingai, ar ne? Tuoj paaiškinsiu.

Kas yra istorija, tikriausiai dauguma žinote. Tai – mokslas apie praeitį, o jeigu vėl, “protingais žodžiais”, tai –

Istorija (gr. Historia) – pasakojimas apie senus nutikimus < histōr – liudininkas):
mokslas, tiriantis žmonijos, tautų, valstybių, organizacijų, judėjimų praeitį; (tarptautinių žodžių žodynas). 

Istoriją mes visi mokėmės (ar mokomės) mokykloje, kai kas - studijavo. Skaitėme ne vieną istorinį romaną (pvz., Petro Tarasenkos “Pabėgimas”, Antano Vienuolio “Kryžkelės”, Mika Waltari “Sinuhė egiptietis” ir kt). Kodėl “Gugis” susijęs su istorija? Ogi todėl, kad knygos pagrindinis veiksmas vyksta 1368 m. pavasarį – žiemą, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau žūtbūtinai susirėmė su kryžiuočių ordinu Vakaruose ir plėtė savo įtaką Rytuose (plačiau žr. įvykiai). Kita vertus, nenorėčiau, kad viskuo, kas parašyta “Gugyje” tikėtumėte kaip istorinėmis tiesomis. Kodėl? Netrukus paaiškinsiu.

Kitas baisus žodis – “mitologija”. Koks čia žvėris ir kuo ji mito? Mus ir vėl gelbsti “Tarptautinių žodžių žodynas”. Pasirodo, 

mitologija (gr. mythologia – legendų, senų padavimų pasakojimas (Platono (Plato; 427–347 pr.m.e.) terminas)  (mythologos – pasakėtininkas):
1. pirmykštė visuomenės dvasinės kultūros forma, kuria reiškiasi fantastinis visatos atsiradimo ir raidos suvokimas; mitų apie Dievų ir herojų gyvenimą, jų darbus ir žygius visuma, aiškinanti gamtos ir kultūros reiškinių kilmę, funkcijas ir reikšmę; 2. mokslas, tiriantis mitus; pirmieji bandymai interpretuoti mitus randami jau antikoje, kur jie traktuojami kaip alegorijos.

Taigi, mitologija – tai kažkas panašaus į “paaiškinamąsias” pasakas, kurias pasakodavo suaugusieji: pvz., kad Mėnulis Saulužę vedė, jiedu susipyko, todėl dabar danguje beveik nesusitinka. O kokią nuostabią ir įdomią mitologiją turėjo graikai ir romėnai! Bet, jeigu norite susipažinti su lietuvių mitologija, tai pirmiausia siūlyčiau paskaityti N. Vėliaus sudarytą knygą “Sužeistas vėjas”, kur surinktos įvairiausios lietuvių tautos sakmės: trumpi mitologiniai pasakojimai. Įspėju – gali būti baisu: ne kiekvieną dieną sutiksi laumę, suverpiančią šunelio žarnas arba žiburinį. Kaukai, maumai, bezdukai, aitvarai – tai būtybės, ateinančios iš mitologijos. 

Tačiau ir vėl – nors ir mitologinės būtybės, bet “Gugyje” jos nėra visai jau įprastos, t.y., tiksliai tokios, kaip jas vaizduoja sakmės ar kiti šaltiniai. Kodėl?

Ogi todėl, kad “Gugis” priklauso “magiškosios fantastikos” (fantasy) žanrui.

Magiškoji fantastika – tai tarsi šiuolaikinės pasakos. Jose taip pat veikia įvairios mitinės, legendinės būtybės, kalba žvėrys, skraido drakonai, driekiasi niekada nebuvusios šalys, stūkso niekada nepastatyti miestai. Tačiau šios pasakos gerokai sudėtingesnės, artimesnės tikram gyvenimui ir net istorijai, nei tos pasakos, kurių klausydavome prieš miegą. Magiškosios fantastikos rašytojų fantazija į viena sulydo pasaką, mitą, istoriją, gyvenimą, paprastai gausiai prideda nuo savęs ir taip randasi kitas pasaulis, tiksliai nesutampantis nei su mitologija, nei su istorija, tačiau ne mažiau nuostabus.

Žinomiausi magiškosios fantastikos pavyzdžiai – tai J. R. R. Tolkieno “Žiedų valdovas”, Ph. Pullmano trilogija “Šiaurės pašvaistė”, “Aštrusis peilis”, “Gintarinis žiūronas”, J. K. Rowling “Hario Poterio” ciklas, na, o vyresnieji tokio žanro skaitytojai renkasi U. Le Guin “Žemjūrės burtininką”, R. Zelazny “Ambero kronikas”, A. Sapkowskio “Raganių” ir dar daug panašių knygų. Lietuviškų magiškosios fantastikos kūrinių nėra daug, tačiau galima paminėti ir Daivos Vaitkevičiūtės knygą “Marius Pietaris ir burtų knyga” (tarsi lietuviškas Hario Poterio atitikmuo), Gintauto K. Ivanicko romaną vyresniems “Laumės mėnuo”, R. Drakšo romaną "Raganiaus medžioklė", Sauliaus Tomo Kondroto apysaką “Kentauro herbo giminė”. Be to, nemažai šio žanro apsakymų yra 1997 – 2001 m. leistuose apsakymų rinkiniuose “Geriausia Lietuvos fantastika”.

Tad, kaip ir dauguma magiškosios fantastikos kūrinių, "Gugis" šį bei tą skolinasi ir iš istorijos, ir iš mitologijos, tačiau tai daro savaip. Tad "Gugio" nereikėtų skaityti kaip istorijos vadovėlio ar mitologinio šaltinio. Jame ir kaukai ne visai tokie, kaip juos aprašė N. Vėlius, ir Lietuva kiek kitokia, nei galėjo tuo laiku būti. Piktintis tuo taip pat nereikia, nes tai - magiškoji fantastika.

Justinas Žilinskas

© 2006-2018 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas