Protingi žodžiai
arba truputis apie istoriją, mitologiją bei magiškąją fantastiką
Turbūt pastebėjote – kuo rimtesnis
žmogus,
tuo daugiau protingų žodžių jis vartoja. Nesvarbu, kad kartais jų
visiškai nereikia, tačiau kaip kitaip parodysi savo ypatingą protą ir
gudrumą? Taigi, tokiu rimtuoliu pabūsiu ir aš.
Jeigu
"Gugio”
žanrą nusakysime protingais žodžiais, tai būtų mitologinė istorinė
magiškoji fantastika.
Skamba baisiai ir labai protingai, ar ne?
Tuoj
paaiškinsiu.
Kas yra istorija, tikriausiai dauguma
žinote. Tai – mokslas apie praeitį, o jeigu vėl, “protingais žodžiais”,
tai –
| Istorija (gr.
Historia) – pasakojimas apie senus nutikimus
< histōr – liudininkas): mokslas, tiriantis žmonijos, tautų, valstybių, organizacijų, judėjimų praeitį; (tarptautinių žodžių žodynas). |
Istoriją mes visi mokėmės (ar mokomės) mokykloje, kai kas - studijavo. Skaitėme ne vieną istorinį romaną (pvz., Petro Tarasenkos
“Pabėgimas”, Antano Vienuolio “Kryžkelės”, Mika Waltari “Sinuhė
egiptietis” ir kt). Kodėl “Gugis” susijęs su istorija? Ogi
todėl, kad
knygos pagrindinis veiksmas vyksta 1368 m. pavasarį – žiemą, kai
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau žūtbūtinai susirėmė su kryžiuočių
ordinu Vakaruose ir plėtė savo įtaką Rytuose (plačiau žr. įvykiai).
Kita vertus, nenorėčiau, kad viskuo, kas parašyta “Gugyje” tikėtumėte
kaip istorinėmis tiesomis. Kodėl? Netrukus paaiškinsiu.
Kitas
baisus žodis – “mitologija”. Koks čia žvėris ir kuo ji mito? Mus ir vėl
gelbsti “Tarptautinių žodžių žodynas”. Pasirodo,
| mitologija
(gr. mythologia – legendų, senų padavimų pasakojimas (Platono (Plato;
427–347 pr.m.e.) terminas) (mythologos – pasakėtininkas): 1. pirmykštė visuomenės dvasinės kultūros forma, kuria reiškiasi fantastinis visatos atsiradimo ir raidos suvokimas; mitų apie Dievų ir herojų gyvenimą, jų darbus ir žygius visuma, aiškinanti gamtos ir kultūros reiškinių kilmę, funkcijas ir reikšmę; 2. mokslas, tiriantis mitus; pirmieji bandymai interpretuoti mitus randami jau antikoje, kur jie traktuojami kaip alegorijos. |
Taigi, mitologija – tai kažkas panašaus į “paaiškinamąsias” pasakas, kurias pasakodavo suaugusieji: pvz., kad Mėnulis Saulužę vedė, jiedu susipyko, todėl dabar danguje beveik nesusitinka. O kokią nuostabią ir įdomią mitologiją turėjo graikai ir romėnai! Bet, jeigu norite susipažinti su lietuvių mitologija, tai pirmiausia siūlyčiau paskaityti N. Vėliaus sudarytą knygą “Sužeistas vėjas”, kur surinktos įvairiausios lietuvių tautos sakmės: trumpi mitologiniai pasakojimai. Įspėju – gali būti baisu: ne kiekvieną dieną sutiksi laumę, suverpiančią šunelio žarnas arba žiburinį. Kaukai, maumai, bezdukai, aitvarai – tai būtybės, ateinančios iš mitologijos.
Tačiau
ir vėl – nors ir
mitologinės būtybės, bet “Gugyje” jos nėra visai jau įprastos, t.y.,
tiksliai tokios, kaip jas vaizduoja sakmės ar kiti šaltiniai. Kodėl?
Ogi
todėl, kad “Gugis” priklauso “magiškosios fantastikos” (fantasy)
žanrui.
Magiškoji
fantastika – tai tarsi
šiuolaikinės pasakos. Jose taip pat veikia įvairios mitinės, legendinės
būtybės, kalba žvėrys, skraido drakonai, driekiasi niekada nebuvusios
šalys, stūkso niekada nepastatyti miestai. Tačiau šios pasakos gerokai
sudėtingesnės, artimesnės tikram gyvenimui ir net istorijai, nei tos
pasakos, kurių klausydavome prieš miegą. Magiškosios fantastikos rašytojų
fantazija į viena sulydo pasaką, mitą, istoriją, gyvenimą, paprastai
gausiai prideda nuo savęs ir taip
randasi kitas pasaulis, tiksliai nesutampantis nei su mitologija, nei
su istorija, tačiau ne mažiau nuostabus.
Žinomiausi
magiškosios fantastikos pavyzdžiai – tai J. R. R. Tolkieno “Žiedų
valdovas”, Ph. Pullmano trilogija
“Šiaurės pašvaistė”, “Aštrusis peilis”, “Gintarinis žiūronas”, J. K. Rowling “Hario Poterio” ciklas, na, o
vyresnieji tokio žanro skaitytojai renkasi U. Le Guin “Žemjūrės
burtininką”, R. Zelazny “Ambero kronikas”, A. Sapkowskio “Raganių” ir
dar daug panašių knygų. Lietuviškų magiškosios fantastikos kūrinių nėra
daug, tačiau galima paminėti ir Daivos Vaitkevičiūtės knygą “Marius
Pietaris ir burtų knyga” (tarsi lietuviškas Hario Poterio atitikmuo), Gintauto K. Ivanicko romaną vyresniems “Laumės mėnuo”, R. Drakšo romaną "Raganiaus medžioklė", Sauliaus Tomo
Kondroto apysaką “Kentauro herbo giminė”. Be to, nemažai šio žanro
apsakymų yra 1997 – 2001 m. leistuose apsakymų rinkiniuose “Geriausia
Lietuvos fantastika”.
Tad, kaip ir dauguma magiškosios fantastikos kūrinių, "Gugis" šį bei tą skolinasi ir iš istorijos, ir iš mitologijos, tačiau tai daro savaip. Tad "Gugio" nereikėtų skaityti kaip istorijos vadovėlio ar mitologinio šaltinio. Jame ir kaukai ne visai tokie, kaip juos aprašė N. Vėlius, ir Lietuva kiek kitokia, nei galėjo tuo laiku būti. Piktintis tuo taip pat nereikia, nes tai - magiškoji fantastika.
Justinas Žilinskas
