Kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai


Tai - eilutė iš liaudies dainos, vadinamos Kupiškėnų himnu. Viskas prasidėjo nuo laiško prieš metus – staiga sužinojau, kad yra organizuojamas metų skaitytojo konkursas vaikams/paaugliams, ir kad tame konkurse dalyvavusi mergikė jį laimėjo, pasirinkusi knygą „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“. Dar įdomiau tai, kad toji mergaitė – Dalė Miknevičiūtė - buvo iš Alizavos, tai yra Kupiškio apylinkių. O Kupiškio apylinkės (tiesa, kiek į kitą pusę) – tai ir mano nuostabios vaikystės vasaros su neišvengiama serbentų katorga, bet taip pat ir su tvenkinių karosais, Kupiškio marių lydekomis, Puožo ežero kuojomis ir karšiais... Nežiūrint į tai, kad Gugio veiksmas vyko Žemaitijos miškuose, panašu, kad kažkaip jis taip pat prasiskverbė ir į Aukštaitijos kalvas. Ir ne tik prasiskverbė – įsitvirtino!

Pašnekesys prie arbatos

O šių metų pradžioje gavau be galo mandagų laišką iš Alizavos mokyklos bibliotekininkės (kuri, pasirodo, yra Dalės mama). Ji klausė ar „gerbiamas rašytojas“ negalėtų kada nors atvažiuoti, pabendrauti su skaitytojais, papasakoti apie kūrybą bei kitus darbus? O šitam „gerbiamam rašytojui“‘ tik pasiūlyk – jis tuoj pat ir lėks. Na, ne tuoj pat – kai ištaikys.

Tad  pirmadienis, kovo 15 d. ir buvo toji diena – keliavimo pas alizaviškius. O kad lėkimas nepasirodytų nuobodus, kovas bekovojantis kovas pametėjo tokių pūgelių ir paslidinto kelio, kad keletą kartų vos kelionė nesibaigė griovyje, paskutinį kartą – jau likus kokiems 4 km ir pūgai nurimus. Na, ir nežiūrint žemėlapių bei lyg ir Kupiškio apylinkių žinojimo, vos į kitą marių pusę nenukeliavau, vis taip galvodamas – bet kur aš jas kirsiu? Kur bus tiltas? Galiausiai, nuo Vilniaus iki Alizavos (~170 km) kelionei sugaišęs tris valandas, įsukau į mokyklos kiemą.

Ten mane pasitiko bibliotekininkė Danutė ir kiti laukusieji, skaniai pamaitino ir, tikriausiai pasibaigus didžiajai pamokų daliai, pastatė prieš jaunuosius skaitytojus ir tuos, kurie turėtų tokiais būti. Pasirodo, vaikams netgi buvo duotos specialiai užduotys susipažinti su „Gugiu“, tad pirmiausia keletas iš jų pristatė savo mintis. Pavyzdžiui – 10 priežasčių, kodėl reiktų perskaityti „Gugį“, o mergaitė Ida tarė tiesiai: iš viršelio maniau, kad tai vaikiška knyga, bet paskui, kai ėmiausi dalies „Dainoriai“ iš „Didžiojo pasakojimo apie Gugio žygį“ supratau, kad nevisai. Ir, žinoma, susižavėjo Nafanios ir Kuzios veikėjais. Na, ir Dalė parodė, kuo gi ji įsiminė „metų skaitytojo“ komisijai (ar žiūrovams) – ogi ėmė ir užmaumojo maumu. Ir taip galingai, melodingai, nedidelė mokyklos salytė net virpėjo.

 Na, o tada norėjo ant pakylos pasodinti „gerbiamą rašytoją“. Bet jis nuo pakylos pabėgo, teisindamasis, kad ir taip yra pakankamai aukštas. Ką tiksliai kalbėjau – mažai pamenu. Žinoma, pasakojau apie idėjas, kurios skatino vieną ar kitą pasakojimą, pasakojau, kodėl leidau sau laisvai elgtis su mitologija ir kad istorijos iš „Gugio“ mokytis nederėtų. Rodžiau Gugio iliustracijas, komentavau, kalbėjau apie fantastiką kaip žanrą, apie kitas knygas. Teko pasakoti ir apie universitetą, kuriame dirbu ir dar daug daug dalykų. Vaikai klausinėjo, bet drąsuolių, kaip visada, buvo vos keletas, kuriems rūpėjo viskas – ir vaikystės svajonės, ir kaip aš mauroju maumu, ir ar esu griežtas dėstytojas. Galiausiai, kadangi buvau atsivežęs ir gitarą, sugrojau „Batus 2“ bei keletą Romo Lileikio dainų (kadangi kitam „Ilgumų“ repertuarui turbūt dar per jauni) – „O žvaigždė puodynėj“ (kad visi kartu galėtume padainuoti priedainį apie obuolius), „Svajoklį“ (nes jie patys norėjo dainuoti) ir „Prie rytinio ekspreso“ (nes galvojau, kad patiks J). Beveik dvi valandos prabėgo nepastebimai. O tada su vyresniaisiais (7 – 10 klasės) ėjome į biblioteką ir ten prie arbatos ir saldumynų stalo įsikalbėjome jau laisvai. Oi, kokių tik istorijų neprisiklausiau! Ir mėgavausi tą provincijos šviesa, kuria vis dar tikiu – protingais, žingeidžiais paaugliais ir jų šviesiais mokytojais. Apie viską kalbėjome – knygas, filmus, gyvenimą, profesijas, kompiuterius, nuotykius, patirtis... Jų klausiau, pats pasakojau ir mėginau įtikinti, kad į gyvenimą žvelgti pragmatiškai yra protinga, bet labai svarbu ir klausyti širdies. Ir gavau vieną klausimą, kuriam iki šiol ieškau įtikinamo atsakymo. Klausimas buvo toks: „kuo knyga geresnė už gerą kompiuterinį žaidimą?“ tuo, kad kompiuteriniame žaidime tu gali kurti veikėją, tu veiki įvykių seką, pasaulį ir t.t. Knygoje tu esi įstatomas į rašytojo nutiestus bėgius ir nieko negali pakeisti. Bet kita vertus – žaidime tavo laisvė tik iliuzinė, ji ribojama taip pat sumanytojų, ir bet ko jame nepadarysi, o vaizduotė iš viso suvaržyta, kai knyga tau leidžia pačiam susigalvoti, kaip atrodo veikėjas, kaip atrodo peizažas. Gavau ne tik gėlių, bet taip pat ir Dalės sukurtą Maumo paveikslėlį (žr. žemiau). 

Atsisveikinau su šiais šauniais vaikais ir puikiais žmonėmis tik apie 17 valandą. Nuostabi buvo diena. Ačiū, mielieji! Ir jau atsiliepimų kokių prirašėte - likau apakęs, bet čia jų neviešinsiu :)

Ir dar - šita kelionė įkvėpė mane vienam sprendimui, kurį vis atidėliojau. Tad jeigu užteks užsidegimo... Bet apie tai kada nors kitą sykį.

O čia - pačių alizaviečių įspūdžiai.


Dalės maumas (pieštas)


Susitikimo nuotraukos (aut. Danutė Miknevičienė).


10 priežasčių skaityti "Gugį"

10 priežasčių


Idai patiko Nafania ir Kuzia

Pašnekesys prie arbatos


Dalė įgarsina maumą

Pašnekesys prie arbatos


Dalyviai iš arčiau :)

Pašnekesys prie arbatos


Šnekamės su vyresniaisiais prie arbatos

Pašnekesys prie arbatos


Vaišingas stalas

Pašnekesys prie arbatos


Smagieji pašnekovai

Pašnekesys prie arbatos


Ir ką gi čia gražaus į mokyklos knygą parašius?

Pašnekesys prie arbatos


Šalia "Šratinuko" redakcijos

Pašnekesys prie arbatos

© 2006-2018 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas