Justinas Žilinskas

GUGIS - girių kaukas ir žmonių draugas



Seniai seniai tarp šimtamečių girių, skiriamų tik neskubios Nemuno ir Neries tėkmės, driekėsi kraštas, Lietuva vadintas. Tvirtos buvo to krašto pilys, didingi jo valdovai, išdidūs ir narsūs žmonės, akių gelmėje rusenančia gintaro liepsna.

Tačiau ten, kur ne kiekvieno žvilgsnis užklysta, kur ne kiekvieno koja drįstų žengti – gūdžiose girių tankmėse – gyveno ir dar viena negausi labai  labai sena giminė, girių kaukais vadinta. Paslaptinga buvo gentis – nežinia, iš kur atėjusi, nežinia, kada radusis, ir nežinia, kada išėjusi į nebūtį. Nors kaukų ir žmonių keliai kartais susikirsdavo, bet mažoji tauta nelabai mėgo žmones – ir už būdą grėslų, ir už išdidumą beribį, ir už norą visus kitus motinos gamtos kūrinius valdyti.

Tik vieną sykį toje paslaptingoje giminėje gimė kaukavaikis, tėvų Gugiu pramintas. Buvo kaukiokas kaip kaukiokas – gal tik smalsesnis nei bendragenčiai, gal kiek sumanesnis nei bendraamžiai. Bet ir jis būtų telikęs kiškių medžiotoju, šermukšnių rinkėju, laukinių bičių medaus kopinėtoju, jeigu ne toji kaitri viena iš pirmųjų vasaros dienų, išviliojusių kaukavaikį iš Kaukašlaičio pasidairyti – o gal jau sunoko žemuogės?

Taip ir prasidėjo nutikimai, aprašyti  pasakojimuose apie Gugį – girių kauką, žmonių draugą.


TURINYS

PIRMASIS PASAKOJIMAS APIE GUGĮ, SMEIGUOLĮ IR GELEŽINIUS ŽMONES

ANTRASIS PASAKOJIMAS APIE GUGĮ, VIPŠTĄ IR LAUMĖS PIRŠTĄ

TREČIASIS PASAKOJIMAS APIE GUGĮ, DIDKAUKIUS IR DIDVYRIUS

KETVIRTASIS, DIDYSIS PASAKOJIMAS APIE GUGIO ŽYGĮ

AUTORIAUS ŽODIS




PIRMASIS PASAKOJIMAS APIE GUGĮ, SMEIGUOLĮ IR GELEŽINIUS ŽMONES

Gugis sliūkino tyliai, vis stabtelėdamas apsidairyti, įsiklausyti. Keliauti reikėjo gana toli – mat didieji žemuogynai buvo prie pat žmonių kelio į Pagirius. Gugis, kaip ir pridera padoriam kaukui, vengdavo tų dičkių, tačiau tai anaiptol nereiškė, jog žmonės jam nerūpėjo. Ir dar kaip rūpėjo! Jie jau buvo keletą kartų su Pukiu nulindę į Pagirius (sužinotų tėvas – oi, kaip kailį išskalbtų!). Nenuoramos kaukaberniai taip pat pažvalgydavo ir kelią – juk žmonės taip keistai rengdavosi ir tokių įdomių daiktų nešdavosi! Kai ką ir pamesdavo! Be to – nuo kelio sklido nemažas triukšmas – čežėjimas, girgždėjimas, šnekų nuotrupos… Tad kaukui net žemuogės nerūpėjo. Nubėgęs dar keletą sieksnių, jis praskyrė paparčio lapus, prisimerkė, kiek apakintas ryškios saulutės, ir aiktelėjo. Kelias ir jo prieigos knibždėte knibždėjo!
„Tai bent!“ – kraipė galvą Gugis. Ne, tokių žmonių kaukas dar niekada nebuvo regėjęs. Visi apsisiautę kažkokiais keistais apdarais – ilgais baltais plevėsuojančiais nuo kiekvieno krustelėjimo. Ant tų plonų tarsi vapsvų lizdai apdarų kryžiavosi du juodi brūkšniai. „Argi tai rūbas? – stebėjosi kaukas. – Jį net sparvos prakąstų!“
Keistieji žmonės tuo tarpu erzeliavo, stumdėsi, ieškojo minkštesnių samanų prisėsti, keletas puolė kapoti krūmynų. Ir tuomet girios gyventojo akį patraukė dar neįprastesnė trijulė, kuriai kiti reiškė visokeriopą pagarbą. Pirmasis iš jų buvo jau senyvas, pražilęs, sukumpęs vyras, su giliai kaktoje įsirėžusiomis raukšlėmis. Jo akys neramiai bėgiojo, o kairioji ranka truputį virpėjo. Antrasis vyras – gerokai jaunesnis ir, kaip ir pridera jaunam, žengė drąsiai, pasitikėdamas. Jo stotas buvo tvirtas, tarsi iš ąžuolo drožtas, o banguota barzda ir šviesūs plaukai vilnijo papūtus vėjeliui. Na, o trečiasis žmogus dėl trumpų kojų kiek juokingai krypavo. Tačiau skvarbus juodų it angliukai akių žvilgsnis bylojo: nepasitrauksi iš kelio – sumindys ir neatsigręš!
Tačiau ne akys, ne eisena ir ne barzda taip sudomino kauką – juk visa tai galėjo turėti kiekvienas žmogus ir netgi kaukas. Keista buvo kas kita. Vos sujudėdavo tie keisti balti apdarai, dviejų iš trijulės krūtinės sublizgėdavo!
„Nejaugi čia… Geležiniai žmonės?!“ – sunerimo Gugis.
Tuo tarpu vyrai susėdo, keletas kitų padavė odines gertuves. Šviesiaplaukis įsišvirkštė į burną čiurkšlę ir užsikosėjo. Trumpakojis prabilo. Nesuprantama kalba!
– Lorde Douveri, na, ir kaip neišverdate tame kiaute! Aš net marškiniuotas prakaitu srūvu – o jūs vargstate su šarvais. Atiduokite ginklanešiams, pasimėgaukite vėjeliu!
– O aš pritariu lordo atsargumui, – atsiliepė senis. – Pagonys – taiklūs šauliai, barone Dolčetai. Kartais geriau paprakaituoti, negu strėles tarp šonkaulių skaičiuoti.
– Niekis tas prakaitas, – atsiliepė jauniausias. – Dėl švento tikslo galiu ir paprakaituoti.
– Ir koks gi tas tikslas? – susidomėjo baronas.
– Viešpaties šviesa! Garbusis broli Heinrichai – jūs sakėte tiesą! Nenešti mūsų Viešpaties šviesos šiam kraštui yra nusikaltimas! Iš tiesų čia būtų galima nuveikti tiek, kad užtektų ne vienam palaimintojo gyvenimui!
– Oho! – išsišiepė Dolčetas, – kaip riteriui – didingi planai!
– Juk būtų galima iškirsti šias pragariškas girias, nutiesti kelius, statyti Viešpaties namus, vienuolynus... Skelbti Gerąją Naujieną! – tarsi nepastebėjęs barono pašaipos tęsė lordas.
– Garbusis lorde, to norėtume kiekvienas... – mąsliai ištarė brolis Heinrichas. – Bet… Kol šiame krašte bus nors vienas gyvas pagonis, Dievo namai liepsnos, vienuolynai bus plėšiami, broliai dejuos, prikalti prie stulpų... Ag, negi mūsų garbioji brolija nemėgino skelbti Dievo žodžio jiems gražiuoju? Bet šėtono išperos tik šėtoną ir žino... Kad ir kiek mokytum vilką – vis tiek į mišką žiūri.
– Be to, garbusis lorde, šiame krašte knibždėte knibžda ne tik pagonių – jų girios pilnos piktųjų dvasių ir kitokių nelabųjų, vargu ar leistųsi iškertamos. Bet nelabasis dėl to ir silpnas, kad be žmogaus jis bejėgis... Ar tiesą kalbu, broli Heinrichai? – pasisukdamas į bendrakelionį, tęsė kalbą Dolčetas. Vokietis mąsliai linktelėjo:
– O taip, barone... Pamenu, kai dar buvau brolio Hinderio, amžiną atilsį jam, Viešpatie, ginklanešys, ėjom į žygį, ir vėl pas samogitus . Kadangi turėjom slapta užpulti vieną pilį, tai teko kelyje naikinti kiekvieną, kad niekas nesutrukdytų įvykdyti plano. Ir pasitaikė mums ant kelio pagonių kaimas – nedidelis, koks tuzinas pirkių. Pamanėme – nėra laiko siūlyti krikštą, sukalbėsime maldas, kai niekas nebetrukdys. Tačiau ką jūs manote – kaimo stojo ginti ne tik vyrai, bet ir bobos. Tačiau, pasakysiu jums tiesą, broliai, ne vienam iš mūsų pašiurpo oda, kai pagonių raganius sukvietė į pagalbą piktąsias dvasias... Atlėkė iš miško visos tokios kailiniuotos, raguotos, vienos pažeme, kitos – šakomis ir puolė. Draskyt, kandžiot, plėšyt... Būrys mūsų tai didelis buvo, tačiau kaimą puolė tik kokios trys dešimtys vyrų, kiti skubėjo į priekį. Prisiekiu mūsų Viešpaties žaizdomis, mažai tikėjau paskalomis apie piktųjų galią, bet tąsyk jau maniau, kad gyvas nebesugrįšiu...
„Tik pamanyk, kaip įsirėkavo“, – suniurzgė Gugis, mėgindamas nors ką nors suprasti iš svetimųjų kalbos. Kol kas buvo aišku, kad senis kažkur įmerkė uodegą...
– Ordino tėvai moko, jog geriausias ginklas prieš pagoniškąją bjaurastį yra ne kalavijas, mat perkirsta dvasia atgyja su dvejopa galia, o malda, žegnonė, – įsikišo lordas Douveris.
– Garbusis lorde, žinome šias tiesas, – mostelėjo ranka Heinrichas. – Nejaugi manėte, kad nemėginome? Ir žegnojom, ir poterius kalbėjom, ir švenčiausiąsias relikvijas rodėm – nieko nelabosios nepaisė, tik giesmės joms nepatiko... Betgi kiek prigiedosi, kai pagonys kaip pasiutę strėles leidžia, ragotines smeigia. Iki šiol atsimenu – vargšas brolis Hansas, teateinie jam dangaus karalystė, tik nustojo giedoti, dvasia kaipmat prakando pilvą ir į vidurius sulindo... Liko lyg maišas gulėti visas toks pamėlęs, net pajuodavęs, matyt, nelaboji iš vidaus suėdė…
– Siaubinga, – linksėjo Dolčetas.
– ...  Nepavyko tada ir riteriui Ausveliui, ak, kaip nepavyko... Pakėlė jį viena dvasia aukštai, virš medžių, ir paleido iš nagų... – lyg negirdėdamas tęsė Heinrichas. – Nukrito, kaip kiaušinio lukštas sudužo... O broliukui Georgui gyvam odą nugraužė...
– Neįtikėtina!
Douveris žvilgčiojo tai į vokietį, tai į italą. Bet pirmasis visai pasinėrė į prisiminimus, nes tik lingavo galvą ir kartojo: kaip tai baisu... kaip tai baisu.., o antrasis šelmiškai pamerkė akį jaunuoliui. Jaunasis lordas jau rengėsi įsižeisti – atrodo, Eritrėjos pakrančių maitvanagis iš jo šaiposi! Jau žiojosi kaip nors įgelti, bet čia pastebėjo, kad italo akys lipte prilipusios prie durklo, kurį vaikinas ką tik išsitraukė ir vartė rankoje. Iš tiesų tėvo padovanotas, kruopščios,  juvelyriškos ginklakalystės pavyzdys tiesiog spinduliavo magiška trauka: galėjai ilgas valandas žiūrėti, kaip saulės atspindžiai žaidžia ant senomis nepažįstamomis  runomis papuoštų ašmenų, kaip sidabrinės gyvatės kūnas rangosi apie rankeną ir baigiasi galva, į kurią vietoj akių įstatyti du rausvą grėsmingą šviesą spinduliuojantys rubinai.
„Koks gražus smeiguolis!“ – Gugiui net seilė nutįso. Tuo tarpu vyrukas lyg žaisdamas susmeigė durklą į samanas.
– Gražus daiktelis, – pagyrė Dolčetas, pasislinkdamas arčiau.
– O kaipgi, – pasididžiavo ką nors daugiau sakyti Douveris. Bet smalsumas nugalėjo.
– Barone, ar jūs tikite, ką pasakojo brolis Heinrichas?
Italas krenkštelėjo ir atsiliepė pašnibždomis:
– Na, šio krašto miškuose visko nutinka... Tik duosiu vieną patarimą, lorde. Jeigu jus užpultų pagonių dvasia – neskubėkite jos žegnoti, poteriauti ar giedoti… Bijau, kad tai neišgelbės. Traukite ginklą ir drąsiai kirskite pusiau arba taip, kaip jums atrodo geriausia... O jeigu neramu – prieš žygį pašlakstykite ašmenis šventintu vandeniu arba į gertuvę jo vietoj vyno pilkite.
– Barone, bet Bažnyčios Tėvai moko...
– Mano jaunasis bičiuli, Bažnyčios Tėvai moko daug ko – taip pat nežudyti... – akimis prikalęs Douverį prie žemės, ištarė baronas. – O mes čia ateinam nešini ugnimi ir kalaviju. Argi keista, kad vietinės dvasios mūsų nemėgsta?
– Bet, barone, su velnio padarais reikia kovoti! Reikia...
– Tai ir darome, lorde. Tai ir darome. O dabar jums siūlau poilsio laiką patylėti ir pamedituoti. Kelias tolimas, vidudienis ilgas, Albiono ūkų čia nebus. Pasiilsėkime.
– Pasiilsėkime... – nenoriai sutiko jaunasis lordas. Atsidusęs jis įkišo durklą į makštis, atrėmė galvą į pušies kamieną ir užsimerkė.    
– Uhuhuhhh…! – šiame urzgime tilpo viskas: pyktis, įniršis, įsiūtis, neviltis. Gugis jau seniai sekė, ką darys geležinis žmogus su tuo gražiu smeiguoliu, ir viltis, kad paliks jį įsmeigtą, buvo tokia didelė, tokia tikra… O dabar – še tau, kad nori, paslėpė, įbedė kažkur į save, nors neišleido nė garso. Et, toks grobis! Toks daiktas! Parneštų Kaukašlaitin – Pukis apsisiusiotų iš pavydo! Be to, tik taip galėtų įtikinti saviškius, kad matė geležinius žmones (o kad čia buvo sustoję būtent jie, Gugiui abejonių nekilo: bet kuris, bent kartą klausęs senojo Urkio porinamų istorijų, būtų tuoj pat supratęs, su kuo susidūrė). Bet ką dabar daryti – nejaugi smeiguolis pradingo galutinai? Gugis vėl apsidairė, tikėdamasis rasti dar ką nors neįprasta, tačiau akies netraukė niekas. Tyliai ir atsargiai, tarsi per samanas šliaužiantis žaltys, Gugis prisėlino prie snaudžiančio žmogaus dar arčiau. „Ėhė… tai juk smeiguolio galva kyšo“, – apsidžiaugė kaukas, pastebėjęs, kad tas blizgantis gyvis, matytas ant smeiguolio, dabar pusiau išlindęs iš kažkokios geležinio žmogaus ataugos. Dabar vėl viskas atrodė paprasta: reikia tik čiupti smeiguolį ir – į kojas… Bet ar tikrai tai smeiguolio galva? O gal užkerėta angis? Gal kanda? – tokie ir panašūs klausimai užgriuvo kaukabernį, pamačiusį, kad gyvis blizgina dvi raudonas akis. Atsargiai pakėlęs nuo žemės vytelę, bakstelėjo į vieną akį – nieko neįvyko. Kaukas daugiau neabejojo nė sekundės – jau geriau nusvilti nagus, negu grįžti be grobio, ir dar tokio! Gugis giliai įkvėpė, žengė tuos kelis lemtingus žingsnelius ir čiupo smeiguolį. Deja, pirmos pastangos tik leido įsitikinti, kad kotą apsivyniojęs gyvis neužkerėtas ir nesitaiko įkąsti, bet lengvai lįsti lauk smeiguolis nenorėjo. Kaukas iš įtampos net suprunkštė.
Douveris pajuto lengvą dunkstelėjimą į koją. „Kas čia per velniava?“
Atsimerkęs iš netikėtumo net sustingo: kažkoks nedidelis padaras žvitriomis ir spindinčiomis akutėmis, užsimetęs pilką kailį,  nemačiomis prisėlinęs, stengėsi ištraukti iš makšties durklą. Lordas viena ranka pasitrynė akį – vaizdas nenyko. Padaras lėtai, atsargiai, bet atkakliai, gviešėsi jo gero. Ginklas galiausiai pasidavė ir lėtai iššliaužė iš įmautės. Pasigirdo tylus „uf uf“. Padaras susižavėjęs pažvelgė į suspindėjusius ašmenis. Douveriui grįžo nuovoka, ir jis pabandė staigiai sugriebti vagilį, bet tas mikliai pasisuko, ir lordo delnui teko durklo ašmenys. Riteris net sustugo iš skausmo, o padaras, nepaleisdamas tik šiek tiek mažesnio už jį grobio, šoko į artimiausią krūmą. Tiek jį riteris ir tematė.
– Kas jums, lorde? – atsimerkęs paklausė Dolčetas ir, žvilgtelėjęs į pakeltą ranką, nustebo:
– Kraujas? Įsipjovėte?
– Ne... – Douveris net nežinojo, ką pasakyti. Vis dar nustebęs, sutrikęs galiausiai paaiškino:
– Nepatikėsite, barone, bet mane užpuolė...
– Kada? Dabar? Kas? – išsižiojo Dolčetas.
– Nežinau... Gnomas*, dvasia...
– Kokia dvasia? Koks gnomas? Garbusis lorde, gal saulė jums perkaitino galvą? Ech, ne veltui juk sakiau apie šarvus!
– Barone, – suirzo britas, – aš nejuokauju. Mane tikrai užpuolė gnomas ir pavogė durklą. Kol snūduriavau…
– Lorde, ne man jus mokyti, bet negalima taip tikėti broliu Heinrichu. Gal tai buvo žvėris? Žiurkė, šeškas? Iš kurgi gnomai šitose giriose?
– Buvo ne žvėris, – atkakliai pakartojo Douveris. – Ar jums teko kada nors matyti žvėrį, kurio įkandimai paliktų pėdsaką kaip geležtės? Be to, tai kurgi dingo mano durklas? Pats matėte – jį pakėliau nuo žemės ir įleidau į makštis.
– Metas keliauti, broliai, – nutraukė jų ginčą brolis Heinrichas. Komtūras Rilkė mūsų užsilauks, jeigu per daug poilsiausim.
– Tvarka. Poilsis baigtas! – sušuko Dolčetas. – Rikiuotis žygiui! Mikliai! Judam, judam, judam!

Sužvango ginklai, suskambčiojo grandys, sugirgždėjo gurguolės vežimų ratai. Nuošaliau ilsėjęsi ginklanešiai privedė arklius, padėjo riteriams ant jų užsėsti. Tebekraujuojanti Douverio plaštaka buvo perrišta balta skepeta. Lordas nusprendė daugiau niekam nepasakoti užpuolimo istorijos – nes ir pačiam šis neįtikėtinas nuotykis pradėjo atrodyti kaip keistas trumpas sapnas. Jeigu ne kraujuojanti ranka ir tuščia įmautė, galbūt būtų patikėjęs, kad gnomas, dvarfas* ar kaip kitaip pavadintum tą vagilį, tebuvo brolio Heinricho prisiminimų suaudrintos vaizduotės vaisius.

„Vaje, kokią sumaištį sukėliau!“ – negalėjo atsistebėti Gugis, pamatęs, kad visi geležiniai žmonės, jam dingus brūzgyne, staiga pašoko nuo žemės ir ėmė dairytis, rinktis daiktus, o tas, kurio smeiguolį jis dabar laikė, kažką garsiai aiškino ir mostagavo sužeista ranka, rodydamas tai į save, tai į krūmus. „Matyt, tas smeiguolis – kažkoks nepaprastas daiktas“, – galiausiai nusprendė kaukas ir pagalvojęs, kad ilgiau pasilikti čia būtų pavojinga, per brūzgynus patraukė į miško gilumą.

– Ką čia neši? O! Iš kur gavai?! Parodyk! Ai! Nesistumdyk, tu, gyvatės išnara!
– Traukis, neturiu laiko, – šūktelėjo nė nestabtelėdamas Gugis susimuštą vietą besikasančiam Pukiui.
– Kad tu kur sprandą nusisuktum su visomis savo geležimis, – palinkėjo tas, dar pagrūmodamas kumšteliu.
– Kad tu surastum ir pridegintum, – nusijuokė skuodžiantis kaukavaikis.

Kelią pastojo nedidukas upeliūkštis smėlėtais krantais. Kaukas mėgino nešulį suimti patogiau, nes teks šokinėti nuo akmens ant akmens. Pirmi trys akmenys nebuvo slidūs, bet ne ketvirtas...
– Zuikio spira!!!! – dar spėjo suklykti Gugis, pajutęs, kad pasaulis staiga apsivertė aukštyn kojomis, ir piestu atsistojęs upelio vanduo dėjo tiesiai į nosį.
– Cha cha! Kerėpla, kerėpla! – klykė, tai pamatęs, iš paskos skubantis Pukis.
– Palauk, pūkuotasai, neturėčiau svarbesnių reikalų – patikrinčiau tavo momens kietumą, – papurtęs purius plaukus, sumurmėjo Gugis ir ėmė dairytis – kur jo grobis? Smeiguolis, niekur nedingęs, gulėjo upelio dugne. Gerai, kad čia nebuvo gilu – vos iki juosmens, tad, pakėlęs smeiguolio galą, kaukas ėmė tempti grobį į kitą krantą. Pukis malėsi aplinkui ir visaip rodė, kad siūlosi padėti, bet Gugis išdidžiai apsimetė jo nepastebįs – tegul pasikankina iš smalsumo! Netrukus šlapias it paukščiukas varvančiu žebenkšties kailiu kaukas išbrido iš upelio ir nusipurtęs nėrė į krūmyną, dengiantį upeliūkščio senvagės pradžią.

Senasis Urkis sėdėjo atsirėmęs į kelmelį ir snūduriavo atkišęs veidą kaitriems saulutės spinduliams. Giedro senolio veido netemdė joks nerimo debesėlis. Žili plaukai, išsidraikę ant kiškenos, vos šiuršeno, judinami lengvučio tarsi zylės plunksna vėjelio dvelksmo. Niekas nebūtų drįsęs trukdyti Urkio šiuo metu be rimto reikalo. Jau seniai kaukai kalbėjo, kad senasis daugiau kalbasi su protėvių vėlėmis nei su gyvaisiais, tačiau kažkodėl visi, ištikus nelaimei ar užgriuvus rūpesčiui, skubėdavo gauti jo patarimo, pamokymo... Gerbė senąjį Urkį kaukai, nes prisimindavo tuos laikus, kai nei viena medžioklė, nei vienas žygis į žmonių jaujas ar klėtis neapsieidavo be jo vadovavimo... Niekas dar nebuvo pamiršęs, o kas pamiršdavo – tam būtinai primindavo, kad tik Urkis, šaltą žiemą gresiant badui, išgelbėjo saviškius su žmonėmis sutaręs, kad kaukai galėtų eiti pas žmones padirbėti – už duonutės kepalą, už ropių ryšelį... Tad nors jau kokie penki saulės ratai, kai kaukus į žygius ir į darbą vedė Snarkis, Gugis vis tiek pirmiausia puolė ieškoti senolio, norėdamas pasidalyti nerimu. Labai atsargiai prisiartinęs, jis pabrūžino koja žemę, stengdamasis sugirgždinti kokius akmenukus, sušiurinti sausą žolę... Deja, Urkio vokai net nepajudėjo.
– Senoli... – tyliai tarstelėjo... – Senoli... – prabilo garsiau... – Senoli! – galiausiai sušuko.
– A? Kas?..  A... Kukio vaikis... O tai išgąsdinai... Išgąsdinai senolį... Maniau, šeškas koks nors... O aš jokio smeiguolio neturiu... Taip galvojau... Gera galvoti...
– Atleiskite man, senoli, kad sutrukdžiau snūdą, bet netoli Pagirių mačiau geležinius žmones...
– Ką sakai... Žiūrėk tu man... Geležinius žmones... Grįžo... Negerai, vaiki... Oi negerai... Negeri tie geležiniai žmonės... Labai negeri... Bet visi, žinok, žmonės negeri... Nemėgsta jie kaukų... Muša spragilais jaujose, net ir žmonių katės – tos neūžaugos – ramiai gyventi neduoda... Bet geležiniai dar blogesni... Jie degina anųjų pirkias, naikina pasėlius... Ak, negeri tie žmonės, nors sunku kaukams būtų be žmonių, labai sunku... Bet reikėtų pasakyti Snarkiui... labai reikėtų... taip taip... labai.
– Nėra Snarkio. Išsivedė vyrus bičių kopinėti. Sakė, grįš tik su saulės laida.
– Negerai, kad nėra Snarkio... Labai negerai... Kiek kartų kartojau – jeigu nesi, bent duok visiems žinoti, kur galima rasti. Ak, sunkūs laikai. Kaukas kauku nepasitiki, vienas gvelbia vienam žmogui, kitas gvelbia iš to, kuriam gvelbia... O dar kartais ir kaukas iš kauko... Kokie laikai, kokie įpročiai...
– Iš jų nugvelbiau smeiguolį.
– Smeiguolį?... Žiūrėk tu man, koks tu drąsus... Nagi, pasakok, pasakok... O gal parodysi?
– Štai.
– Oho! – senojo kauko akys blykstelėjo. – Gražus smeiguolis... Labai gražus... Žmonės tokius smeiguolius kalavijais vadina... Gerai turbūt kerta... Matai, koks tas mūsų Gugis... Nepėsčias vaikis... Nugvelbė kalaviją... Iš geležinio žmogaus... Taip capt ir nugvelbė... Chi chi... Nugvelbė... Capt ir nugvelbė... – Urkis pradėjo krizenti, krutindamas galvą ir kartodamas: „Capt ir nugvelbė... Tik capt ir nugvelbė... Chi chi... Nugvelbė...“  
Gugis stengėsi klausytis pagarbiai, vis dėlto seniausias šeimynykštis, bet galų gale neiškentė:
– Senoli, tai ką darysim???
– Dėl ko... Capt ir nugvelbė... chi chi...
– Dėl geležinių žmonių?
– O ką tu padarysi?... Nugvelbė... Ar Snarkiui sakei?
– Ne, senoli. Jau sakiau, kad Snarkis su vyrais medų kopinėja.
– A... taip taip... Medų... Chi... Nugvelbė... Na, jie eis ir nueis... Tiesiog taip eis ir nueis... Cakt cakt cakt ir nueis...
– Senoli, bet jie nueis į Pagirius.
– O taip... Pagiriai... Gražūs tie Pagiriai... Ir žmonės ten ne tokie blogi... Kaukų jaujose spragilais nemuša, kates nuveja... Žiemą duonute dalijasi... Geri Pagirių žmonės... O gal nenueis?
– Nueis, senoli, nueis. Tas kelias tiesiai į Pagirius veda.
– Tai reikėtų ką nors į Pagirius nusiųsti... Žmones įspėti... Duoti žinoti... Gal ir duonutės paprašyti... Ak... Seniai duonutės valgiau... Labai seniai... – senis sučepsėjo. – Vis žiurkės ir kiškiai, žiurkės ir kiškiai... Bet reikėtų Snarkio sulaukti, reikėtų sueigą šaukti, pasitarti... Ak, nėra kaukai žmogaus draugai – jaujose spragilais muša, klėtyse katėmis siundo... Nėra bičiuliai, nėra...
– Senoli, jeigu mes tarsimės, geležiniai žmonės gali sudeginti, išžudyti Pagirius, jiems atsikvošėti nespėjus...
– Ką tu sakai? Negerai... Oi, kaip negerai... Reikia Pagiriams padėti... Labai reikia... Bet kad Snarkio nėra... Geri ten žmonės, kaukų jaujose...
– Senoli, tai ką daryti??? – Gugis išdrįso pertraukti.
– O tai kas galėtų iki Pagirių nubėgti... Aš jau senas... Man jau sunku... Taip taip... Sunku... Pagiriai toli... Ir žmonės ten...
– Aš galėčiau, senoli, aš! Va, dar Pukis, mačiau, aplink trinasi, pasiimsiu, nubėgsiu, Pagirius įspėsiu, gal bent pasislėps.
– Ne... Vaiki... Taip negerai... Vienas bėkit į Pagirius, žmonių įspėti... Gal ir duonutės kartu gausit, o kitą siųsk pas Snarkį, kad grįžtų, kad pasitartume... Galgi Pagiriams pagalbos reikia... Taip taip... Pikti tie geležiniai žmonės... Skriaudžia kitus žmones, kerta pusiau, degina... Nebus kaukams duonutės, jei nebus Pagirių... Bėk, vaiki, bėk...
– Bėgsiu, senoli. Tuojau pat. Tik Pukį pasišauksiu, kad Snarkio eitų ieškoti.
– Ir tegul pasako Snarkiui, kad tuojau sueigą šauktų, kaukavyrius surinktų, galgi padėsim Pagiriams...
Gugis linktelėjo senoliui ir, pasiėmęs smeiguolį, kuris, pasirodo, vadinasi kalavijas („Keistai skamba – ka-la-vi-jas, ar ne? Nei vijas, nei kala... Nei šis, nei tas...“), bei, šaukdamas „Puki! Puki!“, nuskubėjo atgalios.
– Ko klyki kaip pasmeigta žebenkštis? – Pukis išdygo lyg iš po žemių.
– Ar žinai, kur nuėjo Snarkis su vyrais? – pasiteiravo Gugis.
– Sakė, prie kimselio...
– Tai bėk prie kimselio, surask Starkį ir parvesk. Urkis šaukia sueigą. Pasakyk, kad geležiniai žmonės sugrįžo, eina į Pagirius. Reikia ką nors daryti.
– Matai matai... Bėk, surask, pasakyk.. O pats, išvertęs pilvą, bambą krapštysi?
– Pūzre tu nenaudingas, aš į Pagirius bėgu, žmonių įspėti...
– Cha cha... Kad tave kur katei atiduotų pažaisti...
– Aš tau atiduosiu! – Gugis šoktelėjo ir vožė Pukiui per ausį.
– Ak tu, stumbro pimpa! – Pukis kibo Gugiui į gaurus.
– Kas čia dedasi?.. Ak jūs, nevidonai, žiurkių dusintojai... Gugi, sakiau skubėti į Pagirius! – Gugis iš nuostabos net priešininką paleido. Urkį tarytum kas būtų pakeitęs – senis buvo išsitiesęs, įsitempęs, akys švytėjo ryžtu, patirtimi ir sumanumu...
– Tai vis jis, senoli! Pukis manęs neklauso, neina Snarkio kviesti...
– Puki, bėk ieškoti Snarkio... Tuojaus pat... Ak, gi reikia Pagirių žmonėms padėti... labai reikia... Gugi, tu irgi negaišk... Bėk pro kelmyną, saugokis lapių, neškis smeiguolį...
– Gerai, senoli, būtinai... – ir abiejų kaukučių nugaros išnyko krūmynuose. Senasis kaukas atsiduso:
– Ak, tie vaikiai... Reikia žmonėms padėti, o jie vienas kito gaurus retina. Juk vienas saulės ratas iki vyrų, o jie vis tiek sau gaurus retina... Kokie laikai, kokie įpročiai... – burbėjo panosėj neramiai vaikščiodamas ratu... Snausti nebesinorėjo.

Sūpavimasis balne ir net į pavakarę neatslūgstanti kaitra migdė. Baronas Dolčetas, nebegalėdamas pakęsti lėto žygio tempo, suragino žirgą ir nušuoliavo į būrio galą, tikėdamasis jeigu ne paspartinti, tai bent nubausti lėtuosius. Douveris sugretino savo žirgą su brolio Heinricho:
– Garbusis broli, – atsargiai pradėjo.
– Ką pasakysi?
– Garbusis broli, per poilsį pasakojote, kaip jūsų būrį kadaise užpuolė dvasios. Ar tarp tų dvasių nebuvo tokių mažų... Nedidukų padarų, kuriuos jūsų tėvynainiai vadina dvarfais, gnomais...
– Kokių padarų, kokį būrį, broli?
– Na, kur pasakojote sustojus pailsėti... Kaip norėjote sudeginti pagonių kaimą, bet pagonių raganius pakvietė į pagalbą piktąsias Samogitijos miškų dvasias... Ar tarp jų nebuvo tokių mažų pilkų švytinčiomis akimis?
– Ak, garbusis lorde... Ten buvo tiek daug visko, kad net neatsimenu... Naguotos, raguotos, vienos atlėkė šakomis, kitos pažeme...
– Tai nebuvo?
– Sunku prisiminti, broli... Labai sunku. Seniai tai buvo. Daug brolių krito. Amžinąjį jiems atilsį duok, Viešpatie.
– Amžinąjį atilsį... – sumurmėjo Douveris, pentinais paragindamas žirgą.
– Judėkite jūs, storašikniai! – kažkur iš būrio galo sklido rinktiniai barono Dolčeto keiksmai.
Douverio ranka ieškojo kalavijo rankenos... „Ai! Velniai griebtų!“ – mintyse pyktelėjo riteris, pajutęs, kad žaizdą vis dar skauda. Jeigu tektų artimiausiu metu kautis... Šešėliai pamažėle tįso.

– Oi! Koks gyvuliukas!
Kaukas šoktelėjo atatupstas, bet čia pat nusiramino. Senasis Urkis, taip lengvai siuntęs jį pas žmones, turbūt nežinojo, o gal buvo pamiršęs, jog Gugiui dar niekada nebuvo tekę su jais bendrauti akis į akį. Taip jau bėgant metams susiklostė, kad kaukai rodydavosi žmonėms tik esant rimtam reikalui ir tik suaugę. Maža ką gali tie didžiūnai sumąstyti – dar uždarys kaip žaislelį savo vaikams. Tiesa, net ir suaugęs kaukas tebuvo žmonių mažiausių vaikų dydžio, tačiau jie mokėjo grumtis, o jei reikėdavo – ir kerėti. Tam užteko šeško plaukų kuokšto ir zuikio spiros (kaukai niekur neidavo be šių dviejų dalykų), patrynus juos vieną į kitą ir ištarus: „Bezdu bezdu bezdu purpt!“ pasklisdavo toks negeras kvapas, kad joks nedraugas kauko neliesdavo, bėgdavo už artimiausio krūmo. Nors Gugis ir turėjo kapšiuką su zuikio spiromis, o už juostos – šeško plaukų kuokštą, bet nusprendė neskubėti. Mat prieš jį testovėjo žmogė, ir dar žmogė vaikas – nors ir gerokai didesnio ūgio, bet turbūt nepavojinga.
– Kas tu toks? – ji vėl prabilo.
Vis dėlto nelabai malonu, kai esi varstomas didelių tarsi stirnos žydrų akių.
– Nebijok, aš tavęs nenuskriausiu... Eikš, – ir kažką ištiesė.
„Hmm... Nenuskriausi... To dar betrūko, kad leisčiausi žmogvaikės skriaudžiamas“. Nors kaukų ir žmonių kalba šiek tiek skyrėsi, Gugiui nebuvo sunku šneką suprasti. Vis dėlto jis nusprendė kol kas nesusivilioti delno turiniu – per daug tai priminė žaidimą, kurį pats žaisdavo kalbindamas peliukus... Be to, jis juk nešė svarbią žinią, tad, norėdamas atrodyti vyriškiau, padarė taip, kaip matė darant geležinius žmones – atrėmė smeiguolį į žemę („Kaip ten jis... Ka-la-vi-jas. Liežuvį galima nusilaužti...“) – ir pasirėmė abiem rankom. Tada truputį suraukė kaktą, kad antakiai susilietų į vieną, ir lėtai bei raiškiai tarė:
– Čia ateina geležiniai žmonės.
Deja, žinios svarbos žmogė aiškiai nesuprato. Ji nustebo, sumosavo rankomis ir sukrykštė:
– O tu dar ir kalbantis gyvuliukas?! Ką tu sakei?
Gugiui labai užsinorėjo nusispjauti, kaip kad daro vyrai, kai kas nors nepasiseka. Bet vyresnieji mokė, jog tai negražu, ypač tokiomis aplinkybėmis. Tad jis pakartojo dar kartą:
– Čia ateina geležiniai žmonės. Jums reikia bėgti. Supranti? Bėgti! – Ir Gugis bandė parodyti, ką reiškia bėgti. Bet kalbantis, bėgantis gyvuliukas, žmogę, matyt, jau ėmė gąsdinti – klykdama: „Mama, mamyte!... Žiūrėk, ką sutikau!“ – ji pasileido artimiausios gryčios link. Kaukas keletą kartų mintyse palinkėjo jai ir visai moteriškajai giminei prasmegti tarsi lapei pelkėje, bet vis tiek lėtai nudūlino iš paskos.

– Garbusis lorde… – Douveris atsisuko. – Garbusis lorde, baronas nori su jumis pasitarti, – pranešė atskubėjęs ginklanešys, – ką daryti toliau...
– Aaaa... Taip, žinoma – riterio sąmonę pasiekė ką tik nuaidėję žodžiai: „Būrys, stot!“ ir jis galutinai atsikvošėjo iš snaudulio.
– Malonėkite sekti paskui mane...
– No! – riteris paragino žirgą ir nurisnojo į būrio galą, kur jau buvo ir Dolčetas, ir brolis Heinrichas. Tarp jų lordas pastebėjo du knechtus, įrėmusius ietis į vyro, apsirengusio paprastais drobiniais marškiniais ir kelnėmis, kaip įprasta valstiečiui, nugarą.
– ....Puiku! – išgirdo jis šaukiantį Dolčetą. – Tai šitas kalės vaikas sako, kad toliau kelio nebėra? O tai kur tas kelias, leiskit paklausti, pasideda? – šalia stovėjęs brolis, matyt, kiek mokantis vietinę šnektą, bandė regzti žodžius, versdamas barono klausimą valstiečiui. Tas pakėlęs akis kažką atsakė. Vienuolis pasisuko į baroną ir tarė:
– Jūsų aukštenybe, šitas pagonis tvirtina, kad toliau yra raistas. Šįmet buvo lietingas pavasaris, todėl pereiti nebus įmanoma.
– Palaukit, palaukit, – įsikišo Douveris – o kur jūs jį radote?
– Milorde, jis miške kilpas statė, o mes sučiupom.
– Mat kaip, – lyg ir nusistebėjo Douveris. – Sakyk, žmogau, – kreipėsi jis į valstietį, – gal yra kelias aplink raistą? Ratu?
Brolis vertėjas vėl kažką sumarmaliavo vietine kalba. Žmogus sumirksėjo, įsitempė, nors ir stengėsi nuslėpti nenorą atsakyti. Tačiau, pajutęs gana rimtą įtikinėjimą – iečių smaigalius prie nugaros, – vėl prabilo:
– Yra, – išvertė vienuolis, – bet didelis lankstas ir pakeliui didelis kaimas.
– Hmmm... – nutęsė lordas.
– Paklausk jo, kiek truks keliavimas tuo lankstu, – pasiteiravo Dolčetas.
– Gerą pusdienį, barone, – išvertė atsakymą.
– Na, ką gi, garbingieji riteriai, tai nėra daug, – apsidžiaugė italas.
– Bet, barone, jūs užmirštate mūsų žygio slaptumą! – paprieštaravo brolis Heinrichas. – Būrio niekas neturi pastebėti... Jūs gi nežinote tų pagonių – jie kaip šarkos: tik viens, du, ir jau visa žemė žinos apie mūsų atvykimą.
– Garbusis broli Heinrichai, ar galime rinktis? Ar josite per pelkę? Ar ją pereis pėstieji, o ką jau sakyti apie gurguolę?
– Bet, barone, jeigu eisim per kaimą, tai žygio slaptumo neliks nė padujų. Čiagi netoli kažkurio laukinio bajoro pilis. Dar ir užpulti gali...
– Kaimas ne kliūtis slaptumui... – susiraukęs ištarė Douveris.
– Kodėl? – nustebo brolis Heinrichas. – Taigi pagonys...
– Galima padaryti taip, kad iš kaimo niekas žinios neišneštų.
– Aš supratau lordą, – plėšriai šyptelėjo Dolčetas ir vėl kreipėsi į sugautąjį žmogų:
– Kokio dydžio tas tavo kaimas?
– Jis sako, koks tuzinas trobų, jūsų aukštenybe.
Dolčetas vertinamai nužvelgė būrį, lordą Douverį, brolį Heinrichą, tada kilstelėjo galvą pasižiūrėti, kur saulė, ir tarė:
– Dar kartą pasitikslink, kiek laiko reikia nusigauti iki kaimo...
– Pusė dienos, jūsų aukštenybe, bet pagonis sako, kad kelias vis tiek eis per pelkę... Tik ne tokią klampią...
– Sakai, per pelkę... – vėl įsikišo britas. – Puiku, – ir išsiėmė iš kabančio ant juostos kapšo didelę auksinę monetą:
– Pasakyk tam žmogui, kad jeigu nuves iki kaimo – štai ką gaus, o jei paklaidins – pats savo rankomis gerklę perrėšiu. Suprato?
– Taip, jūsų šviesybe.
Žmogus niūriai linktelėjo.
– Veskit jį į priekį, tegu rodo kelią! – šūktelėjo jau apgręžęs žirgą Dolčetas.
– „Jėzau Kristau, mūsų Viešpatie, saugok mus nuo pikto...“ – išgirdo Douveris murmant brolį Heinrichą. Lordas nustebęs pažvelgė į vokietį. Staiga vėl suskaudo perrėžtą plaštaką.

Trobos tarpduryje pasirodė jau suaugusi žmogė – didelė, tarytum kalva. Gugis pastebėjo, kad ant žmogės gan aukštai buvo dar dvi mažesnės kalvelės – visai kaip  kaukių... Gugis, atsiminęs, kaip maži kaukiukai geria pienelį iš mamų, valiūkiškai pagalvojo: „Oho... viena tokia galėtų visą Kaukašlaitį prigirdyti... Nors kaip reikėtų taip aukštai užlipti?“
– Kas yra, Saulute? – žmogė aiškiai kreipėsi ne į jį, bet į žmogvaikę.
– Mamyte, mamyte... Čia gyvuliukas, kalbantis gyvuliukas, toks mažiukas...
– Kur, trupinėli?
„Žemyn žiūrėk, drimba“, – net pyktelėjęs mintimis nurodė Gugis.
– Štai čia, čia, truputėlį žemiau.
Žmogės akys išsprogo iš nuostabos. Matyt, Gugis, solidžiai pasirėmęs ant šito, kaip ten jį, kalavijo, atrodė puikiai, ypač po to, kai linktelėjo galvelę pasisveikindamas...
– Čia tai bent! Gal kaukas? – ištarė žmogė. – Saulute, mieloji, ar jis tau nieko nedarė, įkąsti nebandė?
„Tuzinas šeškų ir viena žebenkštis!“ – nebetvėrė savo kailyje Gugis ir bandė dar kartą pasakyti svarbiąją žinią:
– Didžiai godotina žmoge, – mandagiausiai, kaip tik mokėjo, kreipėsi. – Aš atėjau pranešti, jog didelis geležinių žmonių būrys eina prie jūsų kaimo.
– Žiūrėk tu man, jis iš tiesų kalba. – Gugį amžinas žmonių stebėjimasis ėmė visai erzinti. – Tai ką sakei, mažyli?
– Mama, mama, ką ten Saulutė rado? – pasigirdo dar vienas balsas.
Gugiui jis nepatiko – kaukas pasijuto neramus. Net ir tokios svarbos žinia nebeatrodė pakankama priežastis aiškintis su šitais dideliais, bet, matyt, iš prigimties kvailais kaip briedžiai padarais. Tačiau pavojaus nuojauta apgavo, mat iš trobos atlėkė dar vienas žmogvaikis – tik šįsyk jau panašesnis į vyriškos padermės būtybę.
– Čia tai bent! Kaukas!!! Tikras gyvas kaukas! Mama, mama, duok jį man!
– Neliesk, Ryti. Dar įkąs. Jis nori kažką pasakyti – juk kaukai niekada mums nesirodo be priežasties. – „Bent vienas protingas žodis iš žmogės lūpų!“ – apsidžiaugė Gugis. – Tai ką, mažuli, norėjai pasakyti?
Gugis dar kartą labai ramiai, bet kiek kitokiu tonu pasakė:
– Į jūsų kaimą ateina geležiniai žmonės. Jie jus nugalabys ir sudegins, jeigu nepabėgsit ir nepasislėpsit.
– Geležiniai žmonės? – nustebo žmogvaikis. – Kas tai?
Didžiosios žmogės veidu perbėgo nerimo šešėlis, ir ji šįsyk kreipėsi į Gugį kaip į lygų:
– Ar jie aukšti, su baltom skarom, ant kurių juodi pagaliai sukryžiuoti? Saulėje spindi krūtinės? – paklausė, ir buvo aiškiai matyti, kad jos rankos ir lūpų kampučiai virptelėjo.
Gugis linktelėjo.
– Tikrai taip. Ir šitą smeiguolį, vadinamą ka-la-vi-ju, iš jų nugvelbiau.
Žmogė žvilgtelėjo į smeiguolį ir pabalo. Atsisukusi į žmogvaikį pasakė:
– Ryti, bėk pas bočių Gedvydą ir pasakyk, kad kaukas atnešė žinią, jog prie kaimo artinasi kryžeiviai.
– Būtinai, mamyte, – ir vaikis, visa gerkle klykdamas „Bočiau, bočiau!“, nuskubėjo kitų trobų link.
– Ar jie toli? – žmogė vėl kreipėsi į Gugį.
Šis gūžtelėjo pečiais ir pasakė:
– Už raisto.
– Perkūne, Dievaiti, apsaugok mus ir mūsų vaikus... Pykuoli, neleisk tiems vanagams čia užklysti, paklaidink juos pelkėje, sumurkdyk akivaruose... – kritusi ant kelių, pradėjo ryduoti žmogė. Gugis suprato, kad ji šaukiasi pagalbos... Tik kokios? Ir kodėl ji žiūri aukštyn?!

Popietės tyloje nuaidėjo keistas garsas.
– Lorde, – sunerimęs Dolčetas apsidairė. – Kas tai?
– Lyg ir rago gausmas... Ne metas briedžiams baubti...
– Kad neįsiklausiau... – nutęsė britas.
– Garbieji riteriai! Ar girdėjote? – staiga juos prisivijo brolis Heinrichas. Dolčetas linktelėjo ir pasiteiravo:
– Ir jūs manote, kad tai ragas?
– Be jokios abejonės. Aš šio gausmo su niekuo nesumaišysiu...
Dolčetas sumurmėjo:
– Turbūt pagonys medžioja...
– Duok, Dieve, kad medžiotų... Mane kamuoja negera nuojauta, broliai, – prasitarė vokietis. „Matyti“, – pagalvojo Douveris. – Gal jie apie mus jau žino?
– Iš kur, garbusis broli, – nusistebėjo Dolčetas.
– Barone, šiose vietose jiems ir girios padeda, – mįslingai burbtelėjo brolis Heinrichas. „Visko gali būti“, – žiūrėdamas į skepetą ant rankos, linktelėjo Douveris.
– Na, ką gi... Spartinam žingsnį! – šūktelėjo baronas ir nulėkė vėl raginti būrio. Brolis Heinrichas, žegnodamas girią, pamaldžiai ištarė: „Vardan Dievo tėvo ir sūnaus, ir šventosios dvasios, amen“.

Kaukavyriai, susėdę ratu, nerimo –  ginčijosi, mostagavo rankomis. O Snarkis net pašoko ir pradėjo karščiuotis:
– Bet ką galime padaryti geležiniams žmonėms? Jeigu Gugis Pagirius įspėjo, tegul nebūna kvailiai, pabėga ir pasislepia.
Senolis Urkis susiraukė, brūkštelėjo lazda kažką ant smėlio ir tarė:
– Paklausyki, sūnėne. Jeigu tavo urvą užpuola lapė, ką tu darai?
– Ginu.
– Kodėl tu tą urvą gini? – pasiteiravo.
– Todėl... Todėl... Todėl, kad tai mano urvas!
– O ką reiškia „tavo“? – toliau kamantinėjo senis.
– Mano? Na, kad jame gyvenu, ten mano daiktai, kailiai... viskas.
– O kodėl tu nebėgi ir nesislepi nuo lapės?
– Tai kad negalima. Jeigu pabėgsiu, lapė atims mano urvą, – galvodamas, ką čia senis nori pasakyti, aiškino Snarkis.
– Tai kodėl siūlai žmonėms bėgti iš jų antžeminių urvų? Juk geležiniai žmonės viską sudegins ir sunaikins. Argi tai – išeitis, a?
– Bet kodėl mes, kaukai, turime kištis? Mes ir taip juos įspėjome. Ką dar galime padaryti? Negyvai užkutenti – tiek laumės pirštų nerasim! – vado žodžius palydėjo sutartinis krizenimas.
– Padėti, sūnėne. Padėti... – atkakliai aiškino senolis. – Ak, nesakau gi aš, – sunkiai atsiduso, – kad visi žmonės yra geri. Juk ir spragilais jaujoje kartais kaukus plumpina, ir šunimis užsiundo, betgi šaltą žiemą duoda duonutės, ropių... Jeigu jau motinėlė gamta tokius panašius į mus žmones sutvėrė – reikia mėginti jiems pagelbėti. Taip…
– Senoli, tad patarkite, ką mums daryti, – šįsyk prabilo Ūdrius. – Juk kaukas mažesnis ir už patį mažiausią žmogų.
– Taip, – skubėjo antrinti Snarkis, – tikrai juk mažiausias.
– Taip, mano gentainiai, – sutiko Urkis, – kaukas mažesnis... Jis silpnesnis... Bet jis senesnis... Jis gudresnis!.. Mūsų giminė buvo jau tada, kai šių sutvėrimų nė padujų nebuvo. Ak, sakė mums senoliai, kad didelis padaras negali būti protingas. Ir žmogus toks – jis dar tik sumanus žvėris, o ne kaukas... Bet nunyko mūsų giminė. Gal dėl to, kad didėja viskas aplinkui... O gal todėl, kad per vėlai supratome, jog nieko nėra blogesnio, kaip tarpusavio pykčiai. Bet, matyt, to nori motinėlė gamta. Ir mes bejėgiai pakeisti, čia mes tikrai bejėgiai pakeisti. Bet kol esam, turim rodyti pavyzdį visai žvėrijai. Ir žmogui padėti galim. Žmogui padėti privalom. Nes be mūsų jie prapuls, o be jų suskaičiuotos ir kaukų dienos: neatneš duonutės, neduos roputės... – užsidegęs, bet liūdnai postringavo senolis.
Snarkis vėl prabilo:
– Gerai. Bet dar kartą klausiu – kaipgi jiems padėsim? Ar bijotų geležiniai žmonės smarvės? Ar sustingtų? Ar pabėgtų baimės apimti? O gal dar kieno nors pagalbos prašyti?
– Mes tai ir sugalvosim... Sugalvosim... Che che... Nagi, paklausykit... Oi, kaip sugalvosim...

„Gal ir visai nieko būtų gyventi pas žmogų, padėti jam, gauti visokio gero, nekvaršinant galvos dėl kokios voverytės mėsgalio“, – mąstė Gugis, pamažėle siurbčiodamas pienelį iš padėto prieš jį dubenėlio ir klausydamasis, kaip žmonės aplink triukšmauja, ūžia ir mostaguoja rankomis. Kauką pasiekdavo tik nuotrupos: „...bobos ir vaikai tegul... pas kunigą* Rumbaudą... Pats tu nuokvaka!... Tai ne drąsa, o kvailystė! Bailio pusė... Bet jeigu jie eina per raistą... Kur dingo Želvys?“ Galiausiai vienas, panašus į vadą, atsiskyrė nuo jų, priėjo prie Gugio ir pasilenkęs ištarė:
– Sakyk, mažyli, ar daug kryžeivių matei?
– Daug... – Gugis jau suprato, kad žmonės geležinę savo rūšį vadina „kryžeiviais“.
– O kiek daug? Kiek kampų troboje, ar kiek žvaigždžių danguje? – vėl pasiteiravo.
– Kiek lapų ant medžio, – rimtai ištarė Gugis.
– Ant jauno medelio ar ant šimtamečio ąžuolo? – neatstojo žmogus.
– Nei jauno, nei seno, – paaiškino Gugis.
– Na, ką gi, vyrai. Matyt, jų nėra labai daug. Bet turbūt nėra ir labai mažai.
– Tai ką nusprendžiam?
– Ginamės! – Nesileisim išskerdžiami kaip šernai.
– Tvora aukšta, strėlės taiklios...
– Ir pas Rumbaudą tegul bėga kas nors...
– Tegul degina laužus, pučia ragus!
– Palaukit! – staiga visus pertraukė kalbinęs kauką. Kodėl turime laukti, kol maitvanagiai čia atplasnos? Sukiškime juos į pelkę.
– Sukiškim! Kaip stirnas suvarysim ir kaip karvelius iššaudysim... – kažkuris pritarė.
„Oho! Na, ir drąsa“, – tyliai stebėjosi Gugis. „Juk geležinių žmonių daugiau... ir jie geležiniai“.
Vyras vėl kreipėsi į kauką:
– Ačiū, mažuli, už pagalbą. Ateik kada duonutės, pienelio, visada sutiksim kaip svečią.
Ir vyras jam nusilenkė. Gugis net sutriko – kaip čia atsakyti? Skubiai perbraukęs per srėbtuvę, kad nusišluostytų pieną, jis irgi linktelėjo.
– O dabar bėk pas savuosius. Čia tuoj dangus su žeme maišysis...

Kaitra pamažėle lėgo. Nepatenkintųjų burbesį keitė juokeliai, susistumdymai, nebereikėjo kas akimirką braukti prakaito. Visi pažvalėjo. Nors ir apylanka, bet būrys vis tiek judėjo sparčiai. Ietimis niukinamas vedlys rodė kelią negudraudamas ir neišsisukinėdamas. Vienintelis dalykas, kuris nelabai patiko žygeiviams, ypač broliui Heinrichui, buvo vis gilėjanti pelkė. Po karštos dienos gan greitai kilo rūkas, tad ne veltui vokietis retkarčiais atsigręždavo atgal ir su siaubu stebėdavo, kaip takas, kuriuo jie atėjo, užsitraukia balsva migla. Lordas Douveris jojo kaip visada ramiai, o baronas Dolčetas, irgi kaip visada, tramdė neklusniuosius. Staiga vedlys sustojo ir atsisuko į Douverį, rodydamas, kad nori kažką pasakyti. Šis tuojau pat pasikvietė vertėją:
– Milorde, pagonis rodo, kad štai čia prasideda klampiausioji raisto vieta.
– Vardan Dievo tėvo ir sūnaus, ir šventosios... – vėl pasigirdo gretimais.
– Broli Heinrichai, jeigu visas būrys peržegnotų šį pragarą, gal tada ir visa bjaurastis pabėgtų, bet kai jūs vienas... – nusišaipė Dolčetas.
– Garbusis barone, šįsyk nebijau tų dvasių, – atkirto Heinrichas. – Mat saugo mane Viešpaties karsto gabalėlis, pargabentas iš pačios Jeruzalės, bet jums patarčiau bent poterius sukalbėti!
– Žinoma, broli, tai labai puiki apsauga. Tik va Viešpats iš karsto atsikėlė, o jums gali būti visko... – nenurimo italas.
– Kaip jūs drįstate piktžodžiauti, barone!
– Broli Heinrichai, jūs kažkodėl pamiršote per pietus pasakotą istoriją. Tad kaip ten buvo kaime? – liejo žibalo į ugnį Dolčetas.
– Mes čia atvykome disputo pradėti ar kovoti už Viešpaties šlovę? – pasiteiravo Douveris. – Pelkė tai pelkė. Daug jų mačiau, dar daugiau perėjau. Broliai, jau saulė laidos link, būtų gerai su šviesa iš raisto išeiti. Vertėjau, paklausk pagonio, kiek dar eisim?
– Jis sako – iki saulėlaidos pereisim.
– Tad pirmyn, – perėmė vadovavimą Douveris, pamatęs, kad Dolčetas ir brolis Heinrichas žiūri vienas į kitą kaip du gaidžiai. – Ištaškykime pagonišką klampynę... Kur jūsų relikvijos, broli?

Zubris šaukė, kiek tik leidžia gerklė:
– Munamuki! Munamuki! Kur tu, senas pumpotaukšli!... – Galiausiai pyktelėjo. – Munamuki, kad tave kur griausmas nudėtų... – Staiga kaukas pajuto, kad žemė po kojom juda, kyla, banguoja.
– Suk tave devynios, pelkių kirmine! – užriko pajutęs, kad žemė plyšta, o jis skrenda oru kaip koks ulbuonėlis, kol pirmas pasitaikęs berželis, išskėtęs savo šakų glėbį, priima lyg mama sūnų paklydėlį.
– Ak tu vėpla, kerėpla, – netilo Zubris, braukdamas nuo veido lapelius. – Na, kam gi išlįsti po manim, nejaugi kitaip nesugebi? – Karščiuodamasis aiškino priešais jį iškilusiam dideliam, tamsiai žaliam, gleivėtam padarui, vartančiam dubenėlio dydžio akis.
– Mau mau mau... Nematyti triukšmadario... Kas čia budino mani? A... kaukas Zubris... Aš galvojau – kas čia budina ramiai snūduriuojantį maumą. Kaukai, pasirodo, nerimsta. Gal gegužinę darot? – padaras kalbėjo lėtai, švokšdamas ir šnopuodamas.
– Apsieisi be gegužinės, sena glitena, užteks tau savų laumių ratelių, – koneveikė maumą kaukas. – Vėl prisigertum kaip žmogus, vėl Kaukaupį palaikytum savo pelke, užtvenktum ir užpiltum mūsų būstus... Atėjo metas atsiskaityti. Senolis Urkis tau turi darbo, žaliasai.
Susidomėjęs maumas iškėlė žalias plėvėtas letenas.
– Sakai, darbo... Mau mau mau. Maumas nemėgsta darbo. Maumas mėgsta pelkę, laumių ratelius ir žioplus kiškius įklimpusius. O darbas maumui bėda – maumo letenos trumpos, kūnas sunkus... Maumas be vandens – maumas be ateities, – papostringavęs baigė.
– Na jau nieko nebus, kerplėša. Urkis anąsyk tavęs pagailėjo, nesukišo kojų, kur jos dygsta, bet dabar taip nebus. Prižadėjai, kad už užtvindymą padarysi, ko prašysim, tai ir darysi.
– Mau mau mau... Visi tą vargšą maumą skriaudžia. Laumės tyčiojasi, kaukavaikiai kankorėžiais apmėto, o žmonės, tie sausaodžiai, dar ir su pagaliais bado, nusmeigti tyko...
– Nesiskųsk, maurų maiše. Teks tau šįsyk padėti, ir padėti ne tik kaukams, bet ir žmonėms.
– Mau mau mau. Mau? Mau?! Mau???!!! – vos nepaspringo iš netikėtumo padaras. – Tegul maumą kaukai degina, tegul smirdina, tegul sausina – NIEKADA! – užbaubė ant viso raisto.
– Ak niekada? – vylingai ištarė Zubris, varstydamas maumą akutėmis. – Tada aš einu, ir visą istoriją apie alutį papasakoju tavo maumulei.
Maumas dar kartą persimainė. Akys visai suapvalėjo, didžiulė galva sumaskatavo, jis staiga pradėjo letenom ploti per žemę ir mauroti:
– Mau mau! Tik ne maumulei! Kam norite, tik ne maumulei! Mau! Zubri, maldauju, nesakyk maumulei... Tik ne maumulei, ne... neeeeeeeeee... – Maumas, rodės, net susitraukė iš siaubo. Zubris šyptelėjo:
– Tai padėsi, žalioji kempine?
– Mau mau mau... Padėsiu... Padarysiu, ką norit, tik ne maumulei... ne maumulei... paskui išskalbs kailį vargšui Munamukiui, urvan neįsileis... Kur dėsiuos, ką mylėsiu? – maumas išsikvėpęs nuleido galvą ant letenų. Tai bjaurybės kaukai… – sumurmėjo kaip galima tyliau.
– Gerai, Munamuki. O dabar paklausyk... – ir apsidairęs, tarytum medžiai turėtų ausis, ėmė kažką aiškinti.

Pasibaidęs vieno iš brolių žirgas šoktelėjo į šoną, kryptelėjo koją ir priekiu susmego į dumblą. Raitelis, persivertęs per galvą, tėškėsi į purvą, milžiniškas apsiaustas su kryžiumi, tarsi voro kryžiuočio nugara, paslėpė jį nuo bendražygių.
– Tai čia, vadinasi, kelias! – užriko Dolčetas, įtempdamas žirgo pavadžius. – Ei, vertėjau, klausk to šėtono vaiko, kiek mums dar liko...
Vienuolis vertėjas vėl kažką suburbėjo per pelkę klampojančiam vedliui. Šis, metęs tūžmingą žvilgsnį į būrį, staiga nusišypsojo, parodydamas dantis ir kažką sumarmaliavo.
– Sinjore, jis tvirtina, kad jau pusė kelio nueita.
– Tegul geriau žiūri, nes kitaip...
– Ką kitaip? – šaltas lordo Douverio žvilgsnis atšaldė italą. – Neturit pasirinkimo, barone. Arba blogas vedlys, arba jokio... – ir paliepė kariams:
– Prirakinkite jį grandine prie mano arklio!
Abu sargybiniai prisiartino prie žmogaus, norėdami paimti už parankių, bet tas nesnaudė – neapdairiai pakreipta ietis tapo lengvu grobiu, ir vienas iš karių, kurio kojos klimpo purve, staigiai timptelėtas už ieties, neišlaikė pusiausvyros. Kitas sargybinis taip pat buvo nerangus ir, užkliuvęs už nugriuvusio draugo, paragavo pelkės vandens.
– Velniai rautų! – nusikeikė Douveris. – Gaudykit jį, slunkiai!!! – Bet kur tu su grandimis ir ginklais pavysi basą žmogų, kuris pelkę, matyt, žinojo kaip savo penkis pirštus.
– Greičiau arbaletus! – suriko, – ko laukiat!?
Skimbtelėjo kelios templės ir nusiuntė į miglą pulkelį strėlių, ir aplink liko tik sumišimas, raistas, rūkas, patylomis atslenkanti tamsa. Vienu metu susitiko visų trijų vadų – brolio Heinricho, lordo Douverio ir barono Dolčeto – akys. Visos bylojo viena – „įkliuvome…“
– Nestovėt, broliai Kristuje! – pirmas atsigavo Dolčetas. – Du į būrio priekį su ietimis tikrinti kelio! Mikliai, kad jus kur nelabasis nujotų!
– Barone! – įspėjamai pakėlė pirštą brolis Heinrichas, bet tuojau pat nutilo, pervertas italo žvilgsnio.
– Judinamės, mulkiai prakeikti! Išmesti iš gurguolės kas per daug sunku! Pirmyn! No, no! Rėpliok, kvailas gyvuly!

– Tylos! Kad nė šakelė netrekštelėtų, nė grumstelis nepliumptelėtų! – sušnypštė atsisukęs Ruokis, vadovavęs Pagirių vyrams, lėtai slenkantiems raistu. – Net jei akivaran įmaklintumėte, kad negirdėčiau jokio garso, jokio cyptelėjimo!
Tariant tuos žodžius, migloje pasigirdo garsus trekštelėjimas ir dar garsesnis pūkštelėjimas, lydimas plūdimosi greitakalbės.
– Sprandą nusuksiu! – pažadėjo vadas, atsisukęs į vyrus, bet vienas iš žmonių iškalbingai mostelėjo ranka į prieš nosį liulantį raistą taip parodydamas, kad garsas – ne iš būrio. Ruokis sumostagavo rankomis, ragindamas vyrus sustoti, o arčiausiai esantį – sekti iš paskos. Tyliai, tarsi dvi lūšys, jie nusėlino pelke. Migla neramiai bangavo, keitėsi, kol netikėtai tiesiai prieš akis išdygo kažkoks pavidalas. Ruokis užsimojo smogti sunkia ąžuoline kuoka, bet jo ranką sugriebė iš paskos ėjęs Laimis.
– Čiagi Želvys, ką tu darai! – nepaisydamas perspėjimo tylėti, riktelėjo palydovas.
– O nelabasis, – išpūtė akis Ruokis. – Nagi tikrai Želvys! Iš kur tu čia atsiradai?! – Garsiai sušuko, pats užmiršęs priesaką.
– Tyliau, vyrai. Klykiat kaip skerdžiami, o čia kryžeiviai netoliese murkdosi, – pusbalsiu pratarė Želvys.
– Matei?! – nusistebėjo Laimis.
– Ne tik mačiau. Pats juos čia atvedžiau. – Niūriai paaiškino tas ir susiraukęs pridūrė: – Dėkui laimužei, pavyko padus pasipustyti.
– Pats atvedei?! – Ruokiui net gyslos ant kaklo išpampo – Tu, gyvatės išnara! – užriaumojo čiupdamas Želvį už drabužių, bet, tarsi perlietas šaltu vandeniu, trykštančiu iš jo žvilgsnio, gniaužtus atleido.
– Pasakok... – jau tyliai paprašė.
– Ką čia daug pasakoti? Stačiau kilpas – pagavo. Liepė vesti per pelkę – pasakiau, kad darom lankstą, ir nuvedžiau į patį akivaryną... O jūs iš kur čia atsiradote... Ir su ginklais?! – Želvys nebeįstengė nuslėpti nuostabos.
– Nepatikėsi, bet atbėgo į kaimą kaukas ir įspėjo, – įsikišo Laimis.
Želvys pakraipė galvą, bandydamas suprasti, tiesą vyrai kalba ar tyčiojasi, tačiau galiausiai mostelėjo ranka ir paklausė:
– Kiek jūsų?
– Bus nepilni du tuzinai. Be to, tikėsimės, kad Giedrys su Vilikaila nubėgs iki Rumbaudo, kunigas gal savo vyrus atsiųs. O kryžeivių kiek?
– Ėhė... O jų kokie penki tuzinai. Keli riteriai, gurguolė... Bus nelengva. Ar man ragotinė atsiras? – pamatęs priartėjusius kitus vyrus, pasiteiravo buvęs vedlys.

– Mau mau. O dabar vėl įsitverk į mane ir įkvėpk daug oro, – paliepė Munamukis raitom ant jo keteros įsitaisiusiam Zubriui. – Nersim akivaran, išlįsim pro kitą. Taip bus greičiau.
– Tu man žiūrėk, glitena, – perspėjo kaukas. – Jeigu pamėginsi nusipurtyti, išlindęs paviršiun tiesiu taikymu pas maumulę bėgsiu.
– Mau mau. Nebijok, kvailas kauke. Maumai žodžio laikosi, – priekaištingai nuramino.
Zubris tvirčiau įsikibo, įkvėpė oro ir užsimerkė. Pūkšt! – didžiulis maumo kūnas paniro į pelkę. „Saugokit mane, protėvių dvasios!“ – mintyse trumputę maldelę sukalbėjo Zubris. Maumas, toks pažiūrėti nevikrus paviršiuje, vandeniu slydo tarsi ungurys per žolę. Netrukus gyvis su triukšmu išnėrė kitame akivare.
– Mau mau. Pasakyk Urkiui, kad aš čia jo laukiu, – sumaurojo iškėlęs letenas ant žemės.
– Laukti nereikia, – pasigirdo netoliese. – Mes jau čia, Munamuki.
– Mau mau mau. Būk pasveikintas, visų kaukų senoli Urki, – pagarbiai tarė maumas.
– Būk ir tu, Munamuki, Maumuonio sūnau... Dėkoju, kad sutikai padėti.

Maumas raukydamasis patyliukais svarstė Urkio užduotį. Senolis ramiai laukė. Pagaliau padaras sukinkavo galva:
– Gerai, jeigu jau prašote...
– Puiku! – apsidžiaugė Urkis. Kas lydės maumą? Zubri, tu?
– Na, jau ne… Ir taip visas mauruotas… Plaukikas, supranti. Šįsyk patikėsiu tą malonumą kitam… – subambėjo kaukas.
– Nėra kam lydėti, senoli, – įsikišo Snarkis, – mūsų nedaug, o kad prismardintume visą pelkę… Nebent… Bet ne.
– Kas ne?
– Na, Gugis… Jo į pelkę imti nenorėčiau – nepatyręs, jaunas…
– Puiku, tada Gugis lydės maumą. Jis šaunus vaikis – susitvarkys.
– Tebūnie, – linktelėjo Snarkis ir tyliai sumurmėjo:
– Gal nepridarys naujų bėdų tas pajožarga… – Urkis žybtelėjo akimis:
– Sūnėne, džiaukis gavęs progą įrodyti žmonėms, kad kaukai naudingi… Kartoju – džiaukis, o ne vaikį bark. Oi… Pavargstu jus beauklėdamas… Taip, pavargstu. Bet reikia!

Brolis Heinrichas dairėsi vis neramiau. Migla tirštėjo, temo, o raisto nebuvo nei galo, nei krašto. Už nugarų buvo girdėti įklimpusių ir nebeištraukiamų žirgų žvengimas, brolių riksmai, keiksmai. Blogiausia – pabėgus vedliui, niekas nebežinojo, kur kelio pradžia, kur pabaiga, iš kur atėjo ir kur eina. Ir ne vienas murmėjo maldas, čiupinėjo rožinius, relikvijas, mintyse kartojo, kad jeigu grįš iš šio žygio, tai daugiau niekada nelįs į šitas girias bei pelkynus. Dolčetas jautėsi tarsi žvėriūkštis, pakliuvęs į spąstus, bet sveiko proto nepametė. Vis ragindamas pelkę ietimi tiriančius brolius, jis, jau nusėdęs nuo žirgo, stengėsi būti visur, kur sunku, padėti įklimpusiems, padrąsinti, paskubinti būrį. Vienintelis Douveris sėdėjo balne šaltas ir ramus, lėtai ragindamas besibaidantį žirgą eiti tolyn pirmesnių jau išbandytu taku. Palyginti su brolių apsiaustais, Douverio plaštaką sauganti skepeta vis dar buvo balta, o savitvardos negalėjo įveikti net aplink vyraujanti erzelynė.

Maumas vėl išnėrė iš akivaro. Išvertęs geltonas akis ir mosuodamas ausimis, susigaudė, iš kur sklinda triukšmas, tada įkvėpė daug oro, išsižiojo ir....
– Mauuuuuuuuuu Mauuuuuuuuu Mauuuuuuuuuuuu! – nuaidėjo virš raisto.
Munamukio balsas nebuvo silpnas, tačiau migla garsą greitai sugėrė. Pakraipęs galvą, maumas nusprendė, kad vieno karto maža, todėl dar sykį sumaurojo, o pajutęs, kad tai visai malonu, puolė mauroti be perstojo, naudodamas tą patį puikiai žinomą „mau“, bet visaip įvairindamas: ir „maumamu...“, ir „muamaumau“ ir dar kitaip – kaip sugebėjo.
Ruokis stabtelėjo:
– O čia dabar kas? Kokio nelabojo išdaiga? – vyrai irgi sustingo.
Brolis Heinrichas skubiai puolė žegnoti pelkę, berdamas poterius, maišydamas maldas su jau nebeaišku kuo.
– Mauuuuuuuuuu Mauuuuuuuuu Mauuuuuuuuuuuu! – vis drebino tylą garsas.
Dolčetas suspaudė kalaviją:
– Kad ir kas tai būtų, man jis kelio nepastos! – suriko puldamas klampoti tolyn.
– Barone! – šūktelėjo Douveris. – Barone, nebūkite kvailys, grįžkite... – Bet jo balsą ir atklydusį trumpą keiksmą gimtąja kalba prarijo migla. Paskui baroną tarsi šuo nusekė jo ginklanešys, kartodamas: „Sinjore, sinjore, maldauju, neikite!“
– Broliai Kristuje! – pasigirdo skardus brolio Heinricho balsas. – Broliai Kristuje! – erzelynė trumpam nutilo.
– Vienintelė viltis nugalėti piktąsias dvasias – tai šlovinti Viešpaties vardą. Žegnokime pragarą, kalbėkime maldas, giedokime giesmes. Jeigu mūsų neapgins Viešpats, tai neapgins niekas! Te Deum laudamus!..* – netikėtai užtraukė jis giesmę. Keista, bet riterio žodžiai atnešė neįtikėtiną  permainą – užmiršę erzelį, kariai irgi ėmė giedoti. „Jie visi išprotėjo“, – su siaubu pagalvojo Douveris, timptelėdamas vadeles ir stabdydamas žirgą. Dėjosi kažkas nenusakoma: plaukianti virš pelkės giesmė susiliejo su vis stipresniu „Mauuuuuuuuuuuuu Mamuuuuuuuuuuu Uamuuuuuu“. Munamukis nuoširdžiai piktinosi netikėtais giesmininkais ir ėmė mauroti dar garsiau, nė negalvodamas nusileisti net ir žmonių sutartinei.
– Kryžiokams Dievai protą pamaišė, – nusprendė Ruokis, klausydamasis keistos garsų maišalynės.
– Ką gi, mūsų naudai, – pratarė kažkuris vyras.
Staiga prie pelkių sutartinės prisidėjo trečias garsas, labai primenantis rago gausmą.
Laimis lėtai skaičiavo:
– Vienas... Du.... Trys... Ketvirtas ilgas... Rumbaudo vyrai! – šūktelėjo ir, čiupęs nuo juostos ragą, papūtė atsakydamas.

Dolčetas sustojo kaip įbestas: priešais plytėjo akivaras, o iš jo kyšojo didžiulė tamsi padaro galva ir stūgavo, maurojo. Keista, bet baronui pirmiausia ji labai priminė gimtosios šalies dainininkus – mat padaras staugdamas raivėsi, kraipė galvą, aiškiai stengėsi staugti kuo garsiau, kad perrėktų barono bendražygius, jau užtraukusius kitą giesmę. Likimo mėtytas ir vėtytas riteris suprato, jog vargu ar tai piktoji Samogitijos miškų dvasia, greičiau kažkoks keistas pelkių gyventojas, tad neskubėjo pulti ir smeigti... Išgirdęs, kad iš paskos prišlepsėjo ginklanešys, jis ranka parodė sustoti ir tylėti. Barono širdį draskė prieštaringi jausmai – šis padaras buvo įdomus: jis savo paprastąjį „mauu“ dainavo iš visos esybės, visų galių. Bet jis tuoj pat pavojingai sutrikdė būrį, o artėjo tamsa, tad reikėjo greičiau judėti, o ne giesmes giedoti... Atsidusęs baronas paėmė iš tarno arbaletą, įdėjo strėlę, stropiai prisitaikė...
Gugis, atlydėjęs maumą ir iki tol ramiai stebėjęs geležinį žmogų su spindinčia krūtine, tuoj suprato, ką tas ruošiasi daryti. Nieko geresnio nesugalvojęs, jis pribėgo prie besitaikančiojo ir, kiek tik leido kauko jėgos, dūrė smeiguoliu į geležimi neapsaugotą kojos vietą.
– Ajjjjjjjiiii! – sukliko baronas ir išmetė iš rankų arbaletą. Nuo smūgio į žemę išlėkusi strėlė pliūkštelėjo vandenin visai šalia maumo.
Išvertęs akis Munamukis įsistebeilijo į nudribusį ir už kojos susigriebusį žmogų.
– Maume, glitena žalioji, ko spoksai kaip žmogus į ilgąjį*, nerk pelkėn! – užriko Gugis, pamatęs, kad riteris vėl siekia arbaleto.
Munamukis, supratęs, kad atsitiko kažkas rimta, pūkštelėjo vandenin, aptaškydamas juo ir nekviestus žiūrovus. „Mauuu“ nutilo. Baronas riebiai nusikeikė.
– Ko žiūri! – užriaumojo ant ginklanešio. – Negi nematai, kad brolio Heinricho giesmės išvaikė piktąsias dvasias... O čia dabar kas? – nustebęs įsmeigė akis į gana saugiu atstumu įsitaisiusį Gugį, kuris skubiai trynė šeško plaukus į zuikio spirą ir murmėjo: „Bezdu bezdu bezdu, purpt!“
– Jėzau švenčiausias, – susiraukdamas tarsi kandęs krieną, sudejavo Dolčetas, – kokia čia smarvė... – ir jį tuoj pat supykino.
Kaukas, mėtydamas kojeles kaip tik įmanoma greičiau, tolo nuo akivaro.

Douveris įsiklausė... Staugimo nebegirdėjo. Perrėkdamas giesmę, riteris sušuko:
– Broli Heinrichai, jūs laimėjote! Piktosios dvasios nutilo!
Bet kur tau... Būrys buvo taip įsigiedojęs, brolio Heinricho akys taip spindėjo, kad jis nieko aplink nematė ir neklausė. Staiga pasigirdo gera nelemiantis švilpimas. Vienas iš netoliese buvusių knechtų sukniubo į purvą su iš krūtinės kyšančia plunksnuota vytele. Douveris apsidairė, bematant suprato, kas atsitiko, ir čiupo, nors plaštaką tebeskaudėjo, kalaviją, šaukdamas:
– Pagonys puola! Prie ginklų! Nutilkit! Puola! – Ir tuojau pat ginklu pašventino kažką, prišokusį prie žirgo. Sutrikę kariai dar dairėsi, bet greitai suprato, kad jokių dvasių nėra, tik pagonys ir jų strėlės, ragotinės, kuokos... Užvirė kautynės. Raiste aidėjo žvangesys, keiksmai ir dejonės...

Diena vėl alsavo kaitra. Lordas Douveris krūptelėjo, atsimerkė ir sunkiai kilstelėjo galvą. Žvilgsniu apibėgo tvirtas, iš sunkių rąstų suręstas pilies sienas, aukštą kuorą, ant iečių parimusius pagonių karius. „Įdomu, ką gi jie man darys… Gal išmainys į kokį savo vadą?“ Pagonys kol kas pasirodė gailestingesni, negu buvo galima tikėtis – įtaisė kalinį prie namo sienos, bent šiokam tokiam pavėsyje. Davė ir vandens, ir maisto. Visai arti pasigirdo nepažįstama kalba:
– Ar šitas, mažuli? – pasiteiravo prieš riterį pritūpęs vyras, ant kurio peties patogiai įsitaisęs sėdėjo nedidukas, pilką kailį užsimetęs vaiko dydžio padaras žvitriomis akutėmis.
– Šitas, – ištarė Gugis, atsargiai laikydamas smeiguolį, kad nesusižeistų ir nesužeistų nešančio žmogaus.
Douverio akys iš nuostabos iššoko ant kaktos. Jis žvilgčiojo tai į tuščias prie diržo tabaluojančias makštis, tai į sutvėrimą, laikantį jo gražųjį durklą… Į žmogų, į sužeistą savo plaštaką, į padarą. Atsargiai pakėlęs skaudančią ranką, jisai dūrė pirštu į Gugį ir paklausė:
– Gnome? Dwarf?
– Atrodo, jis tave irgi atpažino, – nusijuokė Ruokis ir atsiliepė:
– Nein!* Kaukas.

Toks tad pirmasis pasakojimas apie Gugį, jo smeiguolį ir geležinius žmones. Taip ir prasidėjo Pagirių žmonių ir kauko draugystė. Kas nutiko toliau? Ogi dar neįtikėtinesni dalykai! 

Skaityti antrąjį pasakojimą apie Gugį, Vipštą ir laumės pirštą



© 2006-2018 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas