Įvykiai


Gugio nuotykiai - ne vien išmonė. Taip, niekas negali užtikrinti, kad kažkada Kaukaupio pelkėje gyveno maumas Munamukis, o virš girių lakiojo aitvaras Vipštas. Tačiau kai kas tikrai buvo - ir šie įvykiai labai daug lėmė mūsų kraštui. Nes atėjo tas laikas, kai, norėdami išvengti pražūties, kartu turėjo stoti ne tik visi Lietuvos gyventojai, bet ir jų mažieji girių broliai.

Tad šis skyrelis paskirtas tikriems istoriniams įvykiams. Šįsyk - jokių fantazijų.
Nepamirškit! Visi paveikslėliai, matomi prie aprašymų, padidės juos paspaudus ir pasimatys dar daugiau

Gynybinė sistemaLietuvos Didžioji Kunigaikštystė septintajame XIV a. dešimtmetyje: Nemuno gynybinės sistemos žlugimas

„Triumfas ir tragedija“, – veikiausiai taip būtų galima apibūdinti septintąjį XIV a. dešimtmetį (kurio metu, panašu, girių kaukas Gugis ir patyrė daugelį knygoje aprašytų nuotykių) Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), valdomai brolių didžiųjų kunigaikščių – Algirdo ir Kęstučio. Istorikas Edvardas Gudavičius taikliai pastebėjo, jog tą dešimtmetį „Lietuvių kunigaikščiai ir bajorai nenulipo nuo žirgo.“ (E. Gudavičius, Lietuvos istorija, 2001, p.141.)

Ilsėtis tikrai nebuvo kada – Lietuvos vakaruose negeso kryžiuočių deginamų pilių ir kaimų gaisai. Didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui darėsi vis sunkiau atremti panemunes siaubiančius vokiečių riterius, pamažu gniužo ilgus dešimtmečius Lietuvą nuo Vokiečių ordino gynusi Nemuno pilių gynybinė sistema, sukurta dar kunigaikščio Vytenio laikais. Nemažai Kęstučio jėgų reikalavo ir neseniai užvaldytos Voluinės, kurios gviešėsi ir karaliaus Kazimiero Lenkija, gynyba.

Keista, bet tuo pačiu metu rytuose didžiojo kunigaikščio Algirdo vedami Kunigaikštystės kariai skynė pergalę po pergalės: iš Podolės ir Kijevo buvo išmušta totorių Aukso orda, tris kartus – 1368, 1370 ir 1372-aisiais smogta suįžūlėjusiai Maskvos kunigaikštystei, prie LDK prijungtas Černigovas, Severų Naugardas, Starodubas.

Kauno pilies rekonstrukcijaPažvelkime į tą neramų dešimtmetį iš arčiau.

Jo pradžioje kaip tik baigėsi trumpas atokvėpis kare su Kryžiuočių ordinu, kurį Lietuvai suteikė apsimestinis Algirdo bei Kęstučio noras krikštytis. Tad Nemuno pakrantėse vėl sužvango plienas – vokiečiai ėmė telkti jėgas lemiam lietuvių Nemuno pakrančių pilių šturmui.

Įnirtingų susirėmimų pasienio dykrose metu, 1361-aisiais, į nelaisvę (tiesa, tik pusmečiui, vėliau pavyko pabėgti) pateko net didysis kunigaikštis Kęstutis. O lygiai po metų didžiulė Kryžiuočių ordino kariuomenė, vedama paties magistro Vinricho fon Kniprodės, sustiprinta šlovės kovose su pagonimis ieškančiais Vokietijos, Anglijos ir Italijos riteriais, užgriuvo pačią lietuvių pasienio gynybinės sistemos „širdį“ – mūrinę Kauno pilį. Šios įgula gynėsi iki paskutinio žmogaus: krito beveik visi iš kelių šimtų karių, į nelaisvę pateko pilies gynybai vadovavęs Kęstučio sūnus Vaidotas, tačiau kryžiuočiai po mėnesį trukusios apgulties tvirtovę paėmė.

Viena po kitos suliepsnojo ir kitos lietuvių pilys Nemuno pakrantėje – Veliuona, Pieštvė... O jau 1363-iaisiais Kauno vietoje iškilo vokiečių Gotesverderio pilis.
Ordinas triumfavo: po 80-ies nuožmių kovų metų jiems pagaliau pavyko pralaužti lietuvių Nemuno pilių gynybinę sistemą. Kryžiuočiai skubiai ėmėsi čia ręsti savo pilių tinklą, vokiečių būriai, iki tol dažniausiai siaubę tik panemunes ir Žemaitiją, jau degino ir vidurio Lietuvos kaimus. 1365-aisiais į Ordino pusę perbėgo net Kęstučio sūnus Butautas, kurio padedami vokiečių riteriai jau po mėnesio bandė užimti Vilniaus pilis, sunaikino Kernavę ir Maišiagalą.

Persvara pamažu, bet tvirtai krypo Ordino, kurio riteriai jau peržengė Nemuną, pusėn. Upės pakrantėse pilis keitė pilį: du kartus liepsnojo kryžiuočių Gotesverderis, tris kartus vokiečių riteriai sunaikino lietuvių Naujojo Kauno pilį. Ir nors ilgiau išlaikyti „Lietuvos širdies“ neįstengė nei vieni, nei kiti, kryžiuočiai galėjo jaustis nugalėtojais – ten, kur kadaise stūksojo lietuvių gynybinės linijos centras, dabar driekėsi tik plėnimis dengtos dykros.

Kauno pilis šiomis dienomisTaigi, vokiečiams pavyko perkelti karą iš pasienio į Lietuvos teritorijos, maitinančios kraštą kariais ir produktais, gilumą. Reikėjo žūtbūt perimti iniciatyvą ir didieji kunigaikščiai, Kęstutis bei Algirdas 1370-aisiais sutelkė Kunigaikštystės jėgas galingam smūgiui į Ordino žemių gilumą. Čia, Semboje, ties Rūdavos pilimi, 1370-ųjų vasarį įvyko vienos didžiausių kautynių tarp lietuvių (Algirdui talkino ir gausios rusų pajėgos) ir kryžiuočių. Vinrichui fon Kniprodei (kuris veikiausiai teisėtai vadinamas vienu iš gabiausių visų laikų Ordino magistrų) pavyko suskaldyti lietuvių pajėgas. Kęstučio pulkai pasitraukė pirmieji, o Algirdo kariai iki pat sutemų gynėsi miške, iš nukirstų medžių surentę užtvaras. Ir nors kryžiuočiai pasiskelbė laimėję Rūdavos kautynes, tai geriausiu atveju tebuvo „Pyro pergalė“ – vokiečių nuostoliai buvo didžiuliai, mūšyje žuvo ir pats jų kariuomenės vadas, žiaurusis maršalas Šindekopfas (1367-aisiais, užėmęs Bajorų pilaitę, gyvus joje sudegino 900 lietuvių belaisvių), daugelis kitų Ordino vadų.

Šis audringas ir kruvinas XIV amžiaus dešimtmetis nė vienai iš kariaujančių pusių neatnešė žymesnės persvaros. Vis dėlto, Kauno praradimas ir Nemuno pilių gynybinės sistemos griūtis buvo smūgis, nuo kurio LDK vos neparklupo. Vėlesniais dešimtmečiais kryžiuočių pranašumas tik dar labiau ryškėjo ir vien taktinių gudrybių, krikšto bei karinių ir diplomatinių Kęstučio bei Algirdo sūnų – Vytauto ir Jogailos sugebėjimų dėka, maždaug po 40-ies metų Ordino šešėlis pagaliau liovėsi grasinti Lietuvai.

Paveikslėliuose: Nemuno ir Jūros gynybinės sistemos žemėlapis bei didvyriškai gintoji Kauno pilis praeityje ir šiandien.

Grįžti

Trys didžiojo kunigaikščio Algirdo žygiai į Maskvą

Medininkų pilies rekonstrukcijaParadoksalu, bet tuo pat metu, kai Vakaruose LDK prie sienos prirėmė kryžiuočiai, didžiojo kunigaikščio Algirdo kariai rytuose sėkmingai trempė rusų žemes, tik kada ne kada suskubdami pagelbėti Kęstučiui. 1363-iaisiais sutriuškinęs Aukso Ordos totorius Mėlynųjų Vandenų mūšyje Algirdas išvijo juos iš turtingosios Podolės, užėmė Kijevą.

Kur kas sunkiau buvo sutramdyti šiaurės Rytų Rusioje galvą keliančią Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę. Maskvėnai*, vedami kunigaikščio Dmitrijaus (vėliau gavusio Donskojaus pravardę ir 1380-aisiais nugalėjusio totorius Kulikovo mūšyje) ėmė spausti Lietuvos sąjungininkę Tverę. Maskvėnai žinojo, kad tampo liūtą už karčių – tad 1367-aisiais, prieš pradėdami puldinėti Tverę, apjuosė Maskvą mūro tvirtovės sienomis.

Medininkų pilis šiomis dienomis1368-ųjų rudenį Dmitrijus suįžūlėjo tiek, kad pats užpuolė Tverę, kurios kunigaikščiui Michailui teko bėgti į LDK. Algirdo atsakymas buvo staigus ir galingas: jau 1368-ųjų lapkritį jungtinės Kęstučio, Algirdo, Tverės ir Smolensko pajėgos užgriuvo maskvėnų žemes. Taip ir nespėję susitelkti, Dmitrijaus daliniai buvo išblaškyti ar sunaikinti (lapkričio 21 d. lietuviai sumušė maskvėnus prie Trostnos upės), o pats didysis maskvėnų kunigaikštis užsidarė mūrinėje Maskvos tvirtovėje.
Į Tverę grįžo teisėtas jos kunigaikštis Michailas, o „Lietuvių bajorai pagausino savo lobius iš daugelio Pamaskvio bažnyčių ir vienuolynų.“ (E. Gudavičius, Lietuvos istorija, 2001, p.139)

Praslinkus vos porai metų situacija pasikartojo – Dmitrijus vėl užpuolė Tverę ir Brianską. Įtūžęs Algirdas kartu su Kęstučiu vėl patraukė prieš Maskvą. Prie Volokolamsko nušlavę Dmitrijaus sutelktus maskvėnų būrius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai vėl apgulė Maskvą ir aštuonias dienas siaubė jos apylinkes. Dmitrijus skubėjo taikytis, tačiau tiek lietuvių, tiek maskvėnų kunigaikščiai, matyt, puikiai žinojo, kad netrukus vėl susitiks kovos lauke.

Maskvos kremlius Taip ir nutiko – nepraėjo nė dveji metai, kai, 1372-aisiais, Algirdui vėl reikėjo kelti karius į žygį prieš Maskvą. Žygį, kuris jau nebepasibaigė tokia neabejotina sėkme kaip ankstesnieji. Miškuose ties Liubutsku Dmitrijus sumušė Algirdo pajėgų priešakinį būrį, tačiau veltis į atviras kautynes neišdrįso – liko įsitvirtinęs miške. Tačiau ir Algirdas neketino su išvargusia, toli nuo gimtųjų kraštų atvesta kariuomene veltis į rizikingas grumtynes miškų brūzgynuose.

 Juo labiau, kad tokiems tolimiems reidams į Maskvos žemių gilumą nebeliko nei laiko, nei jėgų – kryžiuočiai siautė jau Vilniaus apylinkėse. Tad vėl, paskubomis, buvo susitarta dėl taikos, tokios pat trumpos ir nepatikimos kaip ankstesniosios paliaubos.

Maskvėnų kariuomenė Įžvalgus Maskvos kunigaikštis suprato, kad Algirdas ir Kęstutis jau nebeišgali sėkmingai kariauti dviem frontais, kaskart žygiuodami tūkstantį kilometrų gelbėti sąjungininkės Tverės. Todėl, kai 1375-aisiais maskvėnai, eilinį kartą sulaužę taiką, apgulė Tverę, lietuviai jos gelbėti jau nebeatvyko. Tverėnams galų gale teko nusilenkti Maskvos valiai.

* - skaitydami Gugio nuotykius sutiksite kitą žodį - "maskoliai". Nors istoriškai tiksliau būtų Maskvos didžiosios kunigaikštystės gyventojus vadinti maskvėnais ir "maskoliai" yra vėlesnis pavadinimas, tačiau mūsų ausiai jis įprastesnis.

Paveikslėliuose: DLK Algirdo pastatyta Medininkų pilis netoli Vilniaus, Maskvos kremliaus rekonstrukcijos piešinys ir senovinis maskvėnų kariuomenės atvaizdas

Grįžti

Gediminas Kulikauskas


Iliustracijos paimtos iš leidinio: Alfredas Bumblauskas "Senosios Lietuvos istorija", Vilnius, 2004.


© 2006 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas