Būtybės

Tai - ne visos būtybės, kurias sutiksite Gugio nuotykiuose. Čia nusprendėme paminėti tik pačias svarbiausias. Nepamirškit! Paveikslėliai, matomi prie aprašymų, padidės juos paspaudus ir pasimatys dar daugiau

(GIRIŲ) KAUKAI – 

greta žmonių gyvenanti “mažoji tauta” (Gugio nuotykiai pasakoja apie tą laikotarpį, kai kaukai pradėjo vis dažniau bendrauti su žmonėmis, kol galiausiai ėmė gyventi kartu (kaip ir naminukai) iš “Didžiojo pasakojimo apie Gugio žygį”).

Kaukai – neaukšti, iki 1 metro ūgio (tiesą sakant, metrinis kaukas jau prilygtų žmonių Saboniui). Kaukai apaugę trumpu kailiuku, jie turi puikią klausą. Didelėmis savo akimis gerai mato tamsoje Vaikšto ant dviejų kojų, kalba beveik kaip žmonės. Girių kaukas GugisKaukai moka kerėti. Tiesa, jų kerai – labai gamtiški, dauguma skirti apsiginti nuo didesnių priešų – žvėrių. Kaip užsimena senolis Urkis “Pasakojime apie Gugį, smeiguolį ir geležinius žmones”, kaukų anksčiau yra buvę labai daug, bet pasakuojamuoju metu jie beveik išnykę. Galimas daiktas, kad tai įvyko (vėlgi, kaip mini senolis Urkis) dėl to, kad kaukai ir žmonės kažkada buvo labai smarkiai susipykę.

Girių kaukai, kol gyveno skyrium nuo žmonių, būrėsi į nedideles šeimų bendruomenes. Palikuonių, deja, susilaukdavo nedaug – 1-3. Gyvendami miškuose, medžiojo smulkius laukinius gyvūnus (kiškius - mėsai, žebenkštis – kailiams ir pan.), kopinėjo medų, rinko gamtos gėrybes. Nors ir puikūs medžiotojai, bet girių kaukai - taikios būtybės, medžiojančios tik tiek, kiek reikia maistui, aprangai ir kt.

Apsigyvenę pas žmones kaukai ėmė naudotis žmogaus geru, kaip ir visi jų įnamiai.

Be Gugio, dar taip pat sutiksite senąjį kaukų išminčių Urkį, žiniuonę Gubę, stipruolį Pukį, burbeklį Kuprį - taip, ko jau ko, bet kaukų šiuose pasakojimuose - nepritrūks.

Paveikslėlyje: dar nesuaugęs girių kaukas

Grįžti


NAMINUKAI

“sukultūrėję” kaukai, gyvenantys kartu su žmonėmis. Didžiajame pasakojime apie Gugio žygį sutiksite du naminukus: nenuoramą Kuzią ir išmanųjį Nafanią, kurie drąsiai stos ginti šeimininkų nuo neprašytų įsibrovėlių.

Grįžti
Maumas MunamukisMAUMAI

ypač reti ir paslaptingi vandens (Lietuvoje – dažniausiai pelkių) gyventojai. Puikiai plaukioja, nardo, užtat sausumoje – nerangūs. Turi stiprų balsą. Labai atsargūs, žmonių vengia. Visaėdžiai. Žiemą miega. Kailis jų dažniausiai juodas ar tamsiai rudos spalvos, blizgus, plaukas – trumpas. Akys – didelės, dantys – aštrūs. Gyvena poromis. Paplitusios žinios, kad maumai gyvena šuliniuose ar kūdrose – tikriausiai neteisingos, nebent maumas būtų sustojęs kūdroje pasislėpti ar pailsėti. Taip pat begėdiškas melas, kad maumai gaudo vaikus. Maumai apskritai vengia žmonių, nebent būtų su avantiūristo gyslele, kaip kad Munamukis. Labai balsingi, mėgsta dainuoti. Vandens jiems reikia daug, bet nemėgsta tekančio, todėl upėmis plaukioja retai. Itin mėgsta alų, todėl kartais jį vagia ir iš kaukų, ir iš žmonių. Į Lietuvos pelkes greičiausiai atklydo iš tolimosios Šiaurės, kadangi išvaizda primena žvėris, vadinamus jūrų liūtais (tad galėtų būti vadinamas pelkių liūtu).

Pasakojimuose apie Gugį susipažinsite su maumu Munamukiu ir jo Maumule. Pats Munamukis – truputį arogantiškas savimyla, tinginys, bambeklis, bet labai geraširdis padaras. 

Grįžti


Aitvaras nakties dangujeAITVARAI

retos, paslaptingos, irgi beveik išnykusios būtybės. Labiausiai vertinami dėl savo neįprastai talpių gūžių, į kuriuos gali prisiryti visokio gero, 5 kartus viršijančio jų svorį ir parnešti savo “šeimininkui”. Nors dažniausiai sakoma, kad žmonės aitvarus prisijaukina, iš tiesų žmonės juos pavergia, todėl aitvarai žmonių labai nemėgsta, ir pamatyti laukinį aitvarą paprastas žmogus gali nebent nakties danguje kaip švytinčią ugninę gyvatę. Deja, žmonės gudrūs! “Pasakojime apie Gugį, Vipštą ir laumės pirštą” sutiksite godųjį ūkininką Taupėną ir jo pavergtą aitvarą Vipštą. Ir, patikėkit, Gugis parodys senam godišiui, iš kur kojos dygsta, ir kaip baigiasi, jeigu nori gyventi vien kitų geru!

Grįžti

Baziliskė ŠiušaBAZILISKAI  – 

skirtingai nuo visų kitų čia aprašytų girių būtybių jie – miestų požemių gyventojai. Nepaisant paplitusių gandų, baziliskai žmonių nepuola, nebent gintųsi ar būtų labai alkani. Reikia  nepamiršti, kad baziliskas – trokštamas kiekvieno medžiotojo grobis, kurio odą, nagus ir sekretus (kūno skysčius) galima parduoti žiniuonims. Medžiodami baziliskai savo auką priverčia suakmenėti, o paskui, kai grobis nebegali pabėgti, jį pamažu suryja - mat turi ypatingai stiprius dantis, traiškančius net akmenį. Baziliskai – labai gražios būtybės. Tačiau tas, kuris nori pažiūrėti į nuostabias baziliskų vaivorykštines skiauteres, turi būti be galo atsargus. Nieko nėra nemaloniau, kaip šmaukštelėjimas per strėnas bazilisko uodega. Patikėkit! Bet jums pasisekė – didžiajame pasakojime apie Gugio žygį kaip tik sutiksit vieną mažą baziliskę – Šiušą. Ir, užtikrinu, skaitantiems ji nepavojinga!

Grįžti

© 2006 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas