Justinas Žilinskas

GUGIS - girių kaukas ir žmonių draugas

(elektroninė versija)
ANTRASIS PASAKOJIMAS APIE GUGĮ, VIPŠTĄ IR LAUMĖS PIRŠTĄ


– Na, da­bar tai įkliu­vai, va­gi­šiau! Ži­no­sim, kur grū­dai dings­ta!

Žel­vio­ko ir dvie­jų jo beńdrų akys ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ra. Gu­gis pri­sis­pau­dė prie sie­no­jo ir šau­dė aku­tė­mis į vi­sas pu­ses. Ir kaip jis iš­aiš­kin­s ber­niūkš­čiams, de­gan­tiems me­džiok­lės aist­ra, kad ne va­gi­liau­ti į sve­ti­mą svir­ną už­kly­do, o tik ieš­ko­da­mas Mi­nės? Juk ir jie gir­dė­jo Pa­gi­riuo­se plin­tan­čius gan­dus, jog Ruo­kis pra­dė­jo sa­vo ūkį kaip ant mie­lių kel­ti, nes pri­si­jau­ki­no kau­ką, gvel­bian­tį kai­my­nų ge­ra... Tie­sa, prie­kaiš­tau­ti Gu­giui ar Ruo­kiui tie­siai nie­kas ne­drį­so: vi­si dar ne­bu­vo už­mir­šę, kas pra­ne­šė apie kry­žei­vių puo­li­mą ir kas va­do­va­vo kai­mo vy­rams; pa­ga­liau ir Ruo­kio ran­kos pri­ven­gė...

Bet štai da­bar ber­nio­kas tai­kė­si vož­ti su pus­mal­ke, o kau­kas lyg ty­čia ir ke­rų mai­še­lio ne­tu­rė­jo…

– Aha, dre­bi! – dar plėš­riau iš­si­vie­pė Žel­vio­kas. – Tuoj kaip ga­a­au­si!

Stai­ga Gu­gio dė­me­sį pa­trau­kė pa­žįs­ta­mas šna­re­sys ant ar­ti­miau­sios sijos. Žvilg­te­lė­jus abe­jo­nių ne­li­ko – Mi­nė, štai kur to­ji ne­nau­dė­lė... Kau­kas po­rą sy­kių cyp­te­lė­jo, gal­vu­tės link­te­lė­ji­mu pa­ro­dė už­puo­li­kus. Mi­nė tik­riau­siai su­pra­to, nes, vos vos pa­bė­gė­ju­si sija, dri­bo… tie­siai į veš­lius Žel­vio­ko gau­rus.

– Va­je!!! – su­ri­ko puo­li­mo ne­si­ti­kė­jęs ma­ža­sis me­džio­to­jas. – Žvy­nė!

Gu­gis, nie­ko ne­lauk­da­mas, kaip strė­lė nu­lė­kė ar­ti­miau­sios daik­tų krū­vos link.

– Muš­kit, nuo­kva­kos! – pa­ste­bė­jęs sprun­kan­čią au­ką, šūk­te­lė­jo už­pul­ta­sis, bet Gu­gis jau nė­rė pro už­puo­li­kų va­do šo­ną. Vie­nas iš beńdrų su­si­kau­pė, už­si­mo­jo ir trink­te­lė­jo… Tai­kė į Mi­nę, bet ši, iš­vy­du­si, kad Gu­gis jau ri­ta­si per slenks­tį ir dings­ta po pa­ma­tu, stryk­te­lė­jo iš pas­kos, tad nie­ko keis­ta, kad Žel­vio­kas vėl įsi­smar­ka­vo:

– Ką tu, dun­da, da­rai? Kau­ką, ne ma­ne! Žiop­ly tu! – cy­pė trin­da­mas ran­ka ky­lan­tį gum­bą.

– Pats tu žiop­lys, – ne­iš­ken­tė tas. – Ir kau­ką be­rėk­da­mas pa­lei­dai!

– Ar aš pa­lei­dau?! – šo­ko Žel­vio­kas. – Tai jūs kaip mie­tą pra­ri­ję sto­vė­jo­te! Sa­kiau – muš­kit, kvai­šos!

– Oi koks gud­rus kal­tin­ti! O žiur­kės iš­si­gan­dai taip, kad vos!.. – pa­prieš­gy­nia­vo ir ant­ras.

– Iš­si­gan­dau!? Aš?! Tuoj kaip!.. – Žel­vio­kas grės­min­gai žing­te­lė­jo šai­pū­no link...

Gu­gis dau­giau ne­si­klau­sė bar­nio, vir­tu­sio pa­ski­rais šūk­čio­ji­mais: „Pa­leisk plau­kus, par­šo ko­ja!“, „Bo­bu­lei pa­si­skų­siu!“, „Be­eee­ee...“ ir vi­so­kiais taukšt, bumpt, šlept, po ku­rių me­džio­to­jai jau try­nė­si ap­kul­tas no­sis, lai­žė nu­broz­din­tus ke­lius…

„Ot var­lia­mu­šiai... – pri­si­mi­nė Ruo­kio mėgs­ta­mą žo­de­lį. – Ne jums kau­ką nu­tver­ti, oi dar ne jums…“

 – Pa­la, o kau­kas kur? – stai­ga ati­to­ko kažku­ris.

 – Po pa­ma­tu tur­būt… – at­sa­kė ki­tas.

– Bė­kim Mar­gio! Jis tai iš­krapš­tys! – ir vėl Žel­vio­kas…

„Ėhė, čia jau ne­ge­rai... – su­ju­do Gu­gis. Nors su šu­ni­mis jis be var­go su­tar­da­vo, bet jei­gu už­siun­dy­tų – bū­tų ne­kas.  – Rei­kia ding­ti“, – pa­ta­rė pats sau.

Kaž­kas su­krebž­dė­jo jam už nu­ga­ros. Kau­kas at­ga­lia ran­ka pa­glos­tė Mi­nę ir mei­liai su­bam­bė­jo:

– Gel­bė­to­ja... O juk per ta­ve čia ir pa­kliu­vau…

 

Rai­bo­ji stab­te­lė­jo vi­du­ry kie­mo, ko­je­le dai­liai pa­kaps­tė že­mę ir iš­kalbingai dėb­te­lė­jo į di­de­lį juo­dą it der­va ir di­džiu­le rau­do­na lyg krau­jas skiau­te­re gai­dį. Bet šis net ne­virp­te­lė­jo, tik il­ge­sin­gai žvel­gė į sau­lę, ne­se­niai iš­lin­du­sią iš už gi­rios. „Ir taip vi­sa­da, – nu­liū­do rai­bo­ji, – nors per gal­vą vers­kis, nors plunks­nas išsi­pešiok…“

– Ko, ko, ko? – dar mė­gi­no pa­kal­bin­ti rai­bo­ji, bet juo­da­sis net skiau­te­re ne­kres­te­lė­jo.

„Ne, tei­sy­bę man ki­tos sa­kė – jis – ne­tik­ras… Net­gi gie­dan­čio jo nie­kas ne­gir­dė­jo… Et, teks ir vėl pas kai­my­ną ei­ti – bet kur ma­ty­ta, pas sve­ti­mus… Sun­ki to­ji da­lia da­lu­žė… Ir į puo­dą pa­tek­siu, jei­gu viš­tu­kų va­dos ne­tu­rė­siu…“

Girgž­te­lė­jo be­si­ve­rian­čios du­rys – viš­te­lė bai­liai žvilg­te­lė­jo ir nu­dū­mė slėp­tis po ser­ben­tų krū­mu – šei­mi­nin­kui po ko­jo­mis ge­riau ne­si­pai­nio­ti, o po krū­mu jis bent lįs­ti bi­jos…

Tau­pė­nas pa­si­rą­žė, girgž­din­da­mas są­na­rius, truk­te­lė­jo aukš­tyn kel­nes, vis smun­kan­čias nuo alaus bo­se­lio dy­džio pil­vo, ap­si­dai­rė ir su­pūkš­tė:

– Uuuu, bus karš­ta die­ne­lė, tai­gis… – ir pa­su­ko už tvar­to.

Kiek­vie­nas šei­mi­nin­ko žings­nis kie­mo gy­ven­to­jams ai­dė­jo tar­si griaus­ti­nis – plūc, bumt, plūc. Kiek­vie­nas, ku­ris dar ne­spė­jo pa­spruk­ti į ko­kią sau­ges­nę užuog­lau­dą, su­stin­go it įkas­tas, bai­min­gai sek­da­mas – ar ne prie jo pa­suks, ar spės pa­bėg­ti? Bet ne – šei­mi­nin­kas pa­su­ko už tvar­to ga­lo ir pri­tū­pė. Vi­si leng­viau at­si­pū­tė ir vėl grį­žo prie kas­die­nių dar­bų – kas grū­dų les­ti, kas pe­lių ty­ko­ti, kas sru­to­se vo­lio­tis. Tik vie­nin­te­lis juo­da­sis gai­dys net ne­pa­si­ju­di­no – sto­vė­jo vi­du­ry­je kie­mo tar­si na­gin­go meist­ro iš­drož­tas.

Tik ap­si­ri­ko dau­ge­lis, ma­ny­da­mi, kad šei­mi­nin­kas jų ne­ma­to – ma­žos, už­vir­tu­sios Tau­pė­no aku­tės net ir pro tvar­to kam­pą ne­lyg žiur­kės šmi­ri­nė­jo po vi­sus už­ka­bo­rius… Ir var­gas pe­rekš­lei, ne­su­sku­bu­siai pa­krai­gė­je dė­ti kiau­ši­nių, Sar­giui, pa­no­ru­siam ją pa­vai­ky­ti, Mur­kliui, tuo me­tu gvel­bian­čiam Sar­giui pa­dė­tą kau­liu­ką su mės­ga­lio pri­si­mi­ni­mais… Čia nė vie­nas ne­bū­da­vo pa­mirš­ta­mas ir nie­kas ne­už­mirš­ta­ma, net­gi pri­me­na­ma: pe­rekš­lei – kir­viu, įsmeig­tu ant ap­li­pu­sios plunks­no­mis trinkos, Sar­giui – vir­ve su­trum­pi­na­ma tiek, kad du­be­nė­lis su ėde­siu bū­tų vi­są die­ną ne­pa­sie­kia­mas, o Mur­kliui – įme­ti­mu į aruo­dą ir už­den­gi­mu sun­kiu di­de­liu dang­čiu…

Bet ar ga­lė­jo kas pa­gal­vo­ti, kad vos at­si­sto­jęs, nu­me­tęs šo­nan gys­lo­čio la­pą ir už­si­smau­kęs kel­nes, Tau­pė­nas pa­suks tie­siai prie juo­do gai­džio?

– Mtaip… – murm­te­lė­jo, žvelg­da­mas į pauk­štį, vis dar taip pat su­stin­gu­sį vi­du­ry­je kie­mo. – Rods, tu šian­dien bal­so taip ir ne­pa­ro­dei, o aš pra­mi­gau… Ne­ge­rai, oi ne­ge­rai – juk sa­vo prie­der­mes ži­nai! Nie­ko, ra­si­me vais­tu­kų, pa­ti­kėk, ra­si­me…

Po aki­mir­kos šei­mi­nin­kas vėl at­šlep­sė­jo prie gai­džio, ne­ši­nas ąso­tė­liu ir šaukš­tu, į jį įvar­vi­no kaž­ko­kio skys­čio ir at­ki­šo juo­da­jam:

– Še, gerk, nes imi kel­ti įta­ri­mų sa­vo ty­lu­mu…

Ta­čiau paukš­tis tik kryp­te­lė­jo gal­vą į ki­tą pu­sę – iš­di­džiai, tar­si žmo­gus.

– Ne, – su­si­rau­kė Tau­pė­nas, – tu, re­gis, ži­nai, kad tu­riu va­lią kai ką pa­keis­ti, kai ką su­kul­ti, kai ką per­lauž­ti. Tad ne­si­spy­riok, o gerk, mik­liai!

Gai­dys kres­te­lė­jo skiau­te­rę, bet prie šaukš­to pa­lin­ko.

– Mtaip… Pro­tin­gas paukš­tu­kas, ge­ru­lis… – iš­si­vie­pė Tau­pė­nas. – O da­bar lėk ant tvo­ros ir su­gie­dok kaip lakš­tu­tė, na, lėk! Pa­ma­ty­si, da­bar bus toks leng­vu­mė­lis – tik plast pa­plast…

Gai­dys žing­te­lė­jo po­rą žings­nių, su­svy­ra­vo, su­pla­kė spar­nais, pa­ki­lo, bet šliop­te­lė­jo že­mėn dar net ne­pri­skri­dęs tvo­ros.

– Kaip čia taip? – nu­ste­bo su­si­rauk­da­mas, – na, dar kar­te­lį…

Juo­dap­lunks­nis sun­kiai at­si­sto­jo, bet net ne­pa­pur­tė plunks­nų ir vėl su­pla­kė spar­nais. Ta­čiau ar tvo­ra bu­vo per aukš­ta, ar šei­mi­nin­ko duo­tas gė­ri­mas per daug trau­kė prie že­mės, jam ne­pa­vy­ko nei an­trą, nei tre­čią kar­tą. Per­py­kęs Tau­pė­nas pri­bė­go, su­grie­bė gai­dį už kak­lo ir, pa­kė­lęs prie pat no­sies, su­bliu­vo:

– Tu čia baik su ma­nim žais­ti! Baik žais­ti, nes… – ir svie­dė paukš­tį į šo­ną; nors šis spė­jo iš­skleis­ti spar­nus, bet vis tiek at­si­tren­kė į tvo­ros kuo­lą ir sun­kiai pliump­te­lė­jo ant že­mės.

Ir jei­gu Tau­pė­nas ne­bū­tų at­grę­žęs nu­ga­ros, jei­gu ne­bū­tų vi­sas liu­lan­tis ir prunkš­čian­tis nu­šlei­vo­jęs at­gal į pir­kią, gal jis bū­tų pa­ste­bė­jęs, kaip iš ap­va­lios paukš­čio akies iš­si­ri­ta… aša­ra.

 

– Štiš, bjau­ry­bės! – Ruo­kie­nė pa­šluos­te nu­vi­jo vėl be­si­tai­kan­čias tūp­ti mu­ses ir kruopš­čiai rankš­luos­čiu ap­den­gė ra­gai­šį. Ta­da nu­brau­kė nuo sta­lo tru­pi­nius, švys­te­lė­jo į pa­pla­vų ki­bi­rą, bet be­si­suk­da­ma už­kliu­dė ir par­ver­tė ant sta­lo puo­dy­nę su rūg­pie­niu.

– Oi, – šūk­te­lė­jo, iš­gir­du­si dunks­te­lė­ji­mą ir kliuk­se­ni­mą.

Bet Gu­gio bū­ta grei­tes­nio – pri­šo­kęs jis mė­gi­no in­dą pa­kel­ti, ta­čiau tuoj pat įsi­ti­ki­no, kad šis dar­bas – ne kau­ko jė­goms, tad bent jau už­den­gė nu­ga­rė­le puo­dy­nės an­gą, veik pa­nir­da­mas į rūg­pie­nį.

Ruo­kie­nė, iš­vy­du­si ge­rus kau­ko no­rus, nu­si­juo­kė, vėl pa­sta­tė puo­dy­nę, čiup­te­lė­ju­si maz­go­tę, nu­va­lė kau­ko kiš­ke­ną, gūž­te­lė­jo ir ta­rė:

– Et, ne­ko­kia die­na – ta­ve vai­kiūkš­čiai me­džio­ja, man šiaip vis­kas krin­ta iš ran­kų… – pa­si­guo­dė džiau­da­ma pa­šluos­tę. – Tik­rai ne­ko­kia… Bet ką da­ry­si…

– Pras­ti jie me­džiok­liai, – šyp­te­lė­jo Gu­gis, – me­džio­jant rei­kia kiek­vie­nam ži­no­ti sa­vo vie­tą, o ne vie­nas ki­to gau­rus re­tin­ti, kol lai­mi­kis sprun­ka, – pa­si­di­džia­vo sa­vo ži­no­ji­mu.

– Tai rei­kė­jo pa­mo­ky­ti, ta­da bū­tų be var­go nu­tvė­rę! – ne­pik­tai pa­šie­pė kau­ko iš­min­tį mo­te­riš­kė.

– O kas ta­da nu­ti­ki­mus pa­sa­ko­tų? – iš­si­šiep­da­mas ne­li­ko sko­lin­gas ir Gu­gis.

Ruo­kie­nė nu­si­juo­kė:

– Na, gal ta­da už ko­kį sal­dė­sį tą pa­sa­ko­rių iš me­džio­to­jų iš­pirk­čiau… Oi tu gud­ro­čiau gi­ri­ni… – mei­liai su­vė­lė kau­ko gau­rus. – O kur da­bar žiur­kę pa­dė­jai? – pa­si­tei­ra­vo.

– Ai, laks­to kur nors ap­lin­kui… – nu­mo­jo jis ran­ku­te. – Pri­sa­kiau, kad Žel­vio svir­nan no­sies ne­kiš­tų, gal su­si­pras…

– Ar kau­kai su vi­sais gy­vu­lė­liais taip leng­vai su­si­kal­ba? – su­si­do­mė­jo mo­te­riš­kė.

– Na, – Gu­gis pa­si­ka­sė pa­kau­šį, – su­si­kal­ba – gal ne tas žo­dis… Tie­siog se­no­lis Ur­kis mus daug mo­kė, kaip juos su­pras­ti, o jų šne­kos – ne, ne­su­pran­tam, tik kar­tais…

– Et, o kaip ge­rai bū­tų, kad Pa­gi­riuo­se ir­gi gy­ven­tų toks iš­min­čius kaip ta­vo se­no­lis, ko­kie pro­tin­gi vai­kiai aug­tų… Ar ne?

– Mmmm… Ne­ži­nau, – su­abe­jo­jo Gu­gis, – ar kau­kų iš­min­tis tik­rai bū­tų tin­ka­ma žmo­nėms…

– Yra iš­min­tis, ku­ri tin­ka kiek­vie­nam, bent man taip ro­dos, – at­sa­kė mo­te­riš­kė. – Ir taip no­rė­tų­si, kad vi­si jos gau­tų, kad kiek­vie­nam šiek tiek įkrės­tų kas nors… Bet ne­lem­ta, oi ne­lem­ta… Ta­da ir krin­ta vis­kas iš ran­kų, krin­ta… – Ruo­kie­nė pa­lin­ga­vo gal­vą.

– Kaž­kas ne­ge­ra nu­ti­ko, mo­tu­le? – su­mo­jęs, kad ne­įpras­tam šei­mi­nin­kės liū­de­siui pri­va­lo bū­ti rim­ta prie­žas­tis, klus­te­lė­jo Gu­gis.

Bet Ruo­kie­nė at­sa­kė ne iš kar­to – pir­miau­sia ji nu­si­ri­šo pri­juos­tę, pas­kui kles­te­lė­jo ant suo­lo, pa­si­stū­mė ar­tyn puo­du­ką pie­no ir tik ta­da pra­bi­lo:

– Et, kau­ku­ti… Kad ne tau mū­sų, di­de­lių žmo­nių, rū­pes­čiai… Ne­įdo­mūs jie, ži­nok – vis apie tą pa­tį: kaip čia tos duo­nu­tės vi­sa­da tu­rė­ti, kaip vai­ke­lius pa­mai­tin­ti… – liūd­nai nu­si­šyp­so­jo.

– Na, – Gu­gis at­si­liep­da­mas vėl nu­svar­di­no ko­jas nuo sta­lo, – kad ir kau­kų rū­pes­čiai pa­na­šūs, tik mū­siš­kiams dar rū­pi ko­kiam šeš­kui ar la­pei ne­pa­kliū­ti… O duo­nu­tės mes net ne­tu­rim – vis šak­ne­lės, o jei­gu me­džiok­lė pa­si­se­ka – šiek tiek mė­si­kės…

– Ži­nau, kau­ku­ti, kad ir jū­sų gy­ve­ni­mas ne­leng­vas, bet man vis ro­dos, kad kau­kai bent vie­nas ki­to ne­skriau­džia, vie­nas ki­tam ža­los ven­gia, ne­si­nau­do­ja ki­to bė­da... Tik­riau­siai ir kau­kų iš­min­tis tai drau­džia – ar ne? O žmo­nės – jie kad tik už­gy­ven­tų ki­to gė­rio… Štai yra toks Tau­pė­nas, – tę­sė mo­te­riš­kė, – tu­ri daug grū­dų su­kau­pęs, iš ku­rių duo­nu­tė iš­au­ga, pra­šiau pa­sko­lin­ti – po ja­vap­jū­tės su kau­pu bū­tu­me ati­da­vę, bet sa­ko: „O kas žin tau, Ruo­kien, ati­duo­si ar ne; jei­gu tą žie­dą, kur tau vyrs iš Prū­sų par­ne­šė, at­duo­si – ta­da ir pa­sko­lin­siu, bet vis tiek su kau­pu grą­žin­t tu­rė­si­te…“

– Go­dišius! – pa­si­pik­ti­no Gu­gis.

– Bet la­biau­siai gai­lu ne to žie­do, ne kau­po, ku­rį rei­kė­tų grą­žin­ti, – tę­sė Ruo­kie­nė, – gai­lu, kad ne sa­vo ran­ko­mis, ne sa­vo dar­bu Tau­pė­nas tuos grū­dus su­kau­pė, o ait­va­ras jam vi­są ge­rą su­ne­šė…

– Ait­va­ras? – su­klu­so kau­kas.

– Ait­va­ras, – link­te­lė­jo mo­te­riš­kė, – ne­ži­nia, iš kur jis jį ga­vo, sa­ko, ra­do ait­va­rų liz­dą, pa­ė­mė iš ten kiau­ši­nį ir iš­si­pe­ri­no, tam rei­ka­lui net juo­dą gai­dį nu­si­pir­ko – ko dau­giau te­rei­kia… Ir nuo to lai­ko – kaip ant mie­lių… Ir taip šykš­tus žmo­gus bu­vo, o kai ait­va­rą įsi­gi­jo – iš vi­so ne­be­su­kal­ba­mas… Vis­ko tu­ri – bet el­gia­si it spy­na: nei pats val­go, nei ki­tiems duo­da…

– Ghm, – gurg­te­lė­jo Gu­gis, – o kaip ait­va­ras at­ro­do?

– Oi, – gūž­te­lė­jo Ruo­kie­nė, – kad ait­va­rą la­bai sun­ku pa­ma­ty­ti. Vie­ni sa­ko, kad jis juo­das kaip de­gu­tas, ki­ti – kad si­dab­ri­nis ir žvy­nuo­tas, vie­ni pa­sa­ko­ja, kad gy­va­tė, oru la­kio­jan­ti, ki­ti – kad un­gu­rys spar­nuo­tas… Tik tur­būt nie­kas iš tie­sų ne­ži­no, bet su­pran­ta, kad jei­gu vi­dur­nak­tį virš tro­bos plyks­čio­ja, trin­ka ir bil­da – ne ki­taip, ait­va­ras at­lė­kė…

– O virš Tau­pė­no tro­bos plyksčio­ja?

– Kas­nakt… – link­te­lė­jo mo­te­riš­kė. – Kiek­vie­ną nak­te­lę. Ir taip iki pir­mų gai­džių…

– Rei­kia ant sto­go tą ait­va­rą pa­ty­ko­ti, nu­tver­ti, su­riš­ti – štai ir baig­tas kriu­kis, – pa­siū­lė kau­kas. – O ta­da nu­neš­ti ir į lais­vę pa­leis­ti, Tau­pė­nas te­gul sa­vo ran­ko­mis duo­nu­tę už­si­au­gi­na…

– Cha cha, – nu­si­juo­kė Ruo­kie­nė, – oi, Gu­gi, koks tu grei­tas ir mik­lus… Sa­ko, ait­va­ro net pa­lies­ti ne­ga­li – jis karš­tas it lieps­na. Jei­gu ait­va­rą bū­tų taip leng­va su­gau­ti – pa­ti­kėk, tik­rai kas nors bū­tų ban­dęs, bet ka­žin ko­dėl ne­ban­do – ma­tyt, ne vel­tui… O dar rūg­pie­nio ne­no­rė­tum? – su­si­rū­pi­no mo­te­riš­kė, pa­ma­čiu­si, kad kau­ko du­be­nė­lis jau tuš­čias, ir įpylė net ne­su­lau­ku­si at­sa­ky­mo.

– Oi, ačiū, ga­na! – pa­dė­ko­jo Gu­gis, pa­ma­tęs, kad vėl kau­pas, o jo pil­ve­lis jau apy­pil­nis…

– Ne­gai­la, – nu­si­šyp­so­jo mo­te­riš­kė, – kol tu­rim – tau vi­sa­da ra­sim…

Gu­gis įnar­di­no šaukš­tą, o gal­ve­lė­je tuo me­tu skam­bė­jo se­no­lio Ur­kio žo­džiai: „Pa­ban­dy­ti – ge­riau­sias ke­lias su­ži­no­ti, ką ga­li ir ko ne. Ži­no­ma… Jei­gu mė­gin­si­te tam­py­ti už ūsų la­pę, ta­da bent pri­si­min­ki­te ke­rus, ku­rių mo­kė mo­tu­tė Gu­bė…“

Rūgš­te­lė ma­lo­niai vil­gė go­mu­rį, tad du­be­nė­lis vėl spė­riai tuš­tė­jo, o Ruo­kie­nė su­si­mąs­čiu­si žvel­gė į pir­kios ker­tę. Bet ty­la tru­ko tik tol, kol pro du­ris su­vir­to vi­dun Ber­žas su Ry­čiu. Iki pat al­kū­nių pur­vi­nos ran­kos ro­dė, kad maž­žmo­giai ar­ba ieš­ko­jo lo­bių, ar­ba ri­ti­nė­jo­si kar­tu su par­šais. Iš­vy­du­si šį vaiz­dą, Ruo­kie­nė jau žio­jo­si bar­tis, bet Ber­žas bu­vo grei­tes­nis:

– Gu­gi, Gu­gi! Žel­vis gy­rė­si, kad ta­vęs svir­ne vos ne­pa­ga­vo! Ar tik­rai?!.

 

Rau­do­nas sau­lės obuo­lys nu­si­ri­to už že­mės kraš­to. Te­mo, bet žvaigž­dės žie­bė­si ne­no­riai – mat nuo gi­rios slen­kan­tis de­be­sis gro­bė­si vis dau­giau pa­dan­gės. Gal net ly­ti pra­dės. „Brrr… Nnne­no­rė­čiau“, – su­ne­ri­mo Gu­gis. Jis jau il­go­kai tū­no­jo krū­my­ne, lauk­da­mas, kol vi­sai su­tems, bet kiek­vie­ną aki­mir­ką drą­sos ma­žo – nors kau­kas ir ge­rai ma­tė tam­so­je, bet kai­mas sklei­dė daug gi­rios gy­ven­to­jo au­siai ne­įpras­tų gar­sų, šiugž­de­sių ir šla­me­sių – kas ži­no, ku­ris iš jų ga­li bū­ti pa­vo­jin­gas? Iki šiol jis ne­bu­vo pa­si­li­kęs Pa­gi­riuo­se per nak­tį, oi, na­mie bus triukš­mo… „Rei­kė­jo Mi­nę pa­si­im­ti, – ap­gai­les­ta­vo, – bent jau bū­tų su kuo žo­de­liu per­si­mes­ti. Nors… Ne, šis žy­gis per daug rim­tas…“ – nu­spren­dė.

Ta­čiau ko­lei kas bent jau se­kė­si. Mal­kų rie­tu­vė sie­kė net pa­sto­gę, tad per jas už­si­ropš­ti bu­vo vie­nas juo­kas. „Tik jei­gu pra­dė­tų ly­ti – ne­kiurk­so­si gi vi­sas šla­pias, žy­gį tek­tų ati­dė­ti…“ – riog­lin­da­ma­sis min­ti­jo kau­kas. Pa­sie­kus sto­go šiau­dus ta­po dar leng­viau, tad Gu­gis ne­tru­kus įsi­tai­sė ant pa­ties vir­šaus. „O, jei­gu da­bar bū­tų žvaigž­džių – ga­lė­čiau dryb­so­ti ir vėp­so­ti… Pri­si­min­čiau, ką mo­tu­lė Gu­bė apie jas pa­sa­ko­jo…“ Gu­gis be kraš­to mė­go klau­sy­tis kau­kų ži­niuo­nės pa­sa­ko­ji­mų apie žvaigž­des: štai ten – du bro­liu­kai buož­gal­viai – vie­nas di­des­nis, ki­tas – ma­žes­nis. Ne­pa­klau­sė ma­mos var­lės, pa­ma­tė šo­ki­nė­jan­čius upė­ta­kius, pa­no­ro iš­šok­ti iki de­be­sų, taip ir li­ko skliau­te… O ten – an­gis bal­to­ji iš­si­ran­giu­si, sau­go, kad nie­kas juo­do­sios an­gies, ku­ri ry­ja vis­ką: že­mę, van­de­nį, net­gi sau­lės spin­du­lius pra­ry­ti ga­li – ne­pa­ža­din­tų…

Ta­čiau žvaigž­dės taip ir ne­pa­si­ro­dė. Pa­gi­riai nu­ti­lo, už­ge­so pas­ku­ti­niai ži­bu­rė­liai, tik kar­tais vamp­te­lė­da­vo kie­no nors šuo ar su­ūbau­da­vo pe­lė­da. Pa­si­da­rė tam­su, taip tam­su, kad net ir kau­kas vos be­ma­tė sto­go kraš­tą. „O jei­gu tas ait­va­ras ma­ne pa­gaus ir nu­si­neš į pa­de­be­sius? Lik­siu ten kaip bro­liu­kai buož­gal­viai? O gal jis kan­da? Bet ne, se­no­lis Ur­kis sa­ky­da­vo, kad ait­va­rai tai­kūs, gal ir nie­ko ne­da­rys… O gal ge­riau spruk­ti, kol dar ne­vė­lu? Bet kaip da­bar nu­si­re­bež­din­ti že­myn, kai nie­ko ne­ma­ty­ti? Brrrr… – bro­vė­si ne­ri­mas­tin­gos min­tys. – O jei­gu taip rei­kės vi­są nak­tį pra­lauk­ti – su­šal­siu… O jei­gu ši­ą­nakt ne­at­skris? O jei­gu… Ne, jei­gu ką nors pra­dė­jai – tu­ri baig­ti...“ – pri­si­mi­nė pa­mo­ky­mą. „Jei­gu tas ait­va­ras bus la­bai bai­sus, ap­si­me­siu ne­pa­ste­bė­jęs… O jei­gu jis pa­ste­bės? Ta­da ap­si­me­siu ne­gy­vas! O jei­gu pa­ste­bės ir ap­si­me­tu­sį? Ta­da… Ta­da…“ – kau­kas pa­si­čiu­pi­nė­jo mai­še­lį prie juos­tos su pa­čiais nau­din­giau­siais daik­tais: šeš­ko plau­kais, zui­kio spi­ro­mis, an­gies iš­na­ros sku­tais ir lau­mių pirš­tų ga­ba­liu­kais, ne, šį sy­kį jau ne­pa­mir­šo į žy­gį pa­si­im­ti!

Kiek lai­ko jau iš­tū­no­ta ant sto­go, su­skai­čiuo­ti ne­ga­lė­jo – gal pu­sė nak­ties, o gal dau­giau, nors ga­lė­jo bū­ti ir ma­žiau – kau­kas net ne­pa­ste­bė­jo, kaip pri­snū­do, o snaus­da­mas, ži­no­ma, ne­su­pra­si, kiek lai­ko pra­bė­go. Bet stai­ga kad su­trin­ko, su­bil­do, su­švi­to! Gu­gis vos su­si­lai­kė ne­šūk­te­lė­jęs iš ne­ti­kė­tu­mo, kai ant krai­go, su­dre­bin­da­mas vi­są sto­gą, nu­tū­pė di­džiu­lis pa­da­ras. „O jau gra­žu­mas!“ – net iš­si­žio­jęs ap­stul­bo. Ir iš tie­sų – sto­rą kaip tro­bos rąs­tą, žal­tiš­ką ait­va­ro kū­ną ap­den­gę žvy­nai blyk­sė­jo vi­so­mis vai­vo­rykš­tės spal­vo­mis, spin­du­lia­vo di­de­lės it var­na­lė­šos la­pai žals­vai gels­vos akys ir rau­do­na­vo di­džiu­lis tar­si sta­ti­nė gū­žys! „Oi ne, to­kio tai jau tik­rai ne­su­čiup­siu…“ – su­mo­jo Gu­gis. Tru­pu­tė­lį luk­te­rė­jęs, tar­si vog­čio­mis ap­si­dai­ręs, pa­da­ras iš­si­tie­sė ir įki­šo gal­vą pro klė­ties aukš­ti­nio lan­gą. Pa­skli­do keis­tas gar­sas – tar­si iš ki­bi­ro kaž­kas pa­pla­vas pil­tų, o ait­va­ras ėmė… ma­žė­ti aky­se! Kau­kas ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, ką re­gi – mat kai pa­da­ro gal­va iš­lin­do, ji te­bu­vo vos žmo­gaus ran­kos sto­rio, gū­žio net ne­bu­vo ma­ty­ti, o švy­tė­ji­mas pri­ge­so tar­si ne­kurs­ty­tas ug­nia­ku­ras! Dy­vų dy­vai! Be to, iki di­de­lės skrai­dan­čios deš­ros su­ma­žė­jęs ait­va­ras, tar­si sun­kiau­sią dar­bą dir­bęs, iš­si­tie­sė ant sto­go ir ėmė keis­tai šnyp­ščio­ti – kaip pa­var­gęs žmo­gus al­suo­ti… „O to­kį gal ir nu­lai­ky­čiau…“ Nu­žiū­rė­da­mas, už ko ga­lė­tų nu­si­tver­ti, vėl grį­žo prie drą­saus su­ma­ny­mo kau­kas. Ta­čiau il­gai ste­bė­tis vi­so­mis keis­ty­bė­mis ne­te­ko – kiek pa­šnypš­ta­vęs ait­va­ras kils­te­lė­jo gal­vą, ap­si­dai­rė ir, su­si­ran­gęs žie­du, vėl sprie­gė į vir­šų ir lyg vos re­gi­ma švie­se­lė iš­ny­ko de­be­sy­se…

„Bet iš tie­sų – nei gy­va­tė, nei spar­nuo­tas un­gu­rys, o pri­me­na šiek tiek ir tą, ir ki­tą… – min­ti­jo Gu­gis. – Įdo­mu, ar grei­tai vėl at­skris?“ Jis pa­si­slin­ko dar ar­čiau krai­go: kai tik tas gra­žuo­lis su­si­trauks – stvers, ir te­bū­na, kas bus!

Ta­čiau ait­va­ras grįž­ti ne­sku­bė­jo, tad kau­kas vėl tu­rė­jo il­gai, net­gi šiek tiek šiurp­da­mas – vis dėl­to nak­tis – tū­no­ti sto­go šiau­duo­se… Bet štai ir vėl su­trin­ko – su­bil­do – su­spin­do! Štai ir vėl pa­si­len­kė kiš­da­mas gal­vą… Ir vėl ėmė ma­žė­ti. Pa­ma­tęs, kad ait­va­ras jau su­ma­žė­jo tiek, kiek pir­mą sy­kį, Gu­gis stryk­te­lė­jo jam ant uo­de­gos! Aki­mir­ką gy­vis su­stin­go, ta­da iš­trau­kė iš lan­ge­lio gal­vą ir pa­žvel­gė į už­puo­li­ką. Gu­giui net šir­dį su­spau­dė – pri­ge­su­sio­sio­se žals­vai gels­vo­se aky­se ne­bu­vo nei pyk­čio, nei di­de­lės nuo­sta­bos – tik di­de­lis, gi­lus ir grau­dus liū­de­sys. At­ro­dė, vi­sa pa­da­ro esy­bė tik ir tai­kė­si iš­si­lie­ti vie­na di­de­le di­de­le ir la­bai sū­ria aša­ra. Jo akys tar­si kal­bė­jo: „Ko­dėl gi taip? Juk aš pats liūd­niau­sias, ne­lai­min­giau­sias ir nu­skriaus­čiau­sias ait­va­ras pa­sau­ly­je, o dar kaž­kas sė­da ant ma­no glež­no ir skriau­džia­mo kū­ne­lio…“

Kau­kas su­tri­ko ir pa­lei­do uo­de­gą, ne tik spė­tą ap­žerg­ti, bet ir su­grieb­tą ran­ku­tė­mis, nes jau no­rė­jo klaus­ti: „Kas gi tau nu­ti­ko, varg­še­li?“ Bet ait­va­ras ne­snau­dė – vos pa­ju­tęs, kad pa­slap­tin­gas užpuo­li­kas at­lais­vi­no gniauž­tus, jis stip­riai viks­te­lė­jo uo­de­ga. Gu­gis tik pa­ju­to, kad jis jau spė­riai skren­da aukš­tyn, ore ap­si­ver­čia ir vėl le­kia že­myn, dunks­te­li į šiau­dus bei ri­ta­si nuo sto­go. Bet čia ran­ku­tės, su­ma­ta­ra­vu­sios kaip kri­tu­sio į van­de­nį, už kaž­ko spė­jo nu­si­tver­ti… Tas kaž­kas su­ju­dė­jo ir ėmė ran­gy­tis, bet kau­kas įsi­tvė­rė kaip tik ga­lė­jo ir ne­be­pa­lei­do. Kar­tu su su­čiup­tu pa­da­ru juo­du čiuo­žė sto­gu, ait­va­ras rai­tė­si, vi­saip tai­kė­si nu­si­mes­ti, bet Gu­gis, įsi­ti­ki­nęs, kad į jo odos klos­tes ga­li­ma tvir­tai įsi­tver­ti, gro­bio pa­leis­ti net ne­ma­nė.

Tik stai­ga… Tvar­te už­gie­do­jo gai­dys. Gu­gis pa­ju­to, kad ait­va­ras tar­si ėmė keis­tis, nes lai­ky­ti pa­si­da­rė dar pa­to­giau, tik iš kaž­kur at­si­ra­do šlep­sė­ji­mo plas­no­ji­mo gar­sai… Be­si­ris­da­mi jie jau pa­sie­kė sto­go kraš­tą ir kar­tu dri­bo į var­na­lė­šas. Dunks­te­lė­jus že­mėn taip, kad žvaigž­du­tės su­mir­gė­jo bent jau kau­ko aky­se, pa­da­ras pa­si­pik­ti­nęs su­ku­da­ka­vo, kap­te­lė­jo jam kaž­ko­kiu smai­liu, į sna­pą pa­na­šiu daik­tu ir nu­skuo­dė, pa­li­kęs me­džiok­lį gai­ve­lė­tis…

Mu­na­mu­kis gy­ve­no ten, kur di­dy­sis aki­va­ras, ma­tyt, kaž­ka­da bu­vęs eže­riu­ku ar jo už­ta­kiu, at­si­re­mia į smė­lė­tą š­lai­tą; čia svy­ra šim­ta­me­tės pu­šys. Tie­są sa­kant, re­tas žmo­gus, žvė­ris ar ki­tas pa­da­ras, įbri­dęs į pel­kę, šį kam­pe­lį pa­siek­da­vo – to­dėl mau­mų šei­my­nė­lei su­truk­dy­da­vo ne­bent ko­kia nie­ko apie šią vie­tą ne­ži­nan­ti an­tis, žą­sis ar kra­gas. Ta­čiau iš­neš­ti svei­kas plunks­nas pa­vyk­da­vo tik re­tam – mat tiek Mu­na­mu­kis, tiek jo pa­ti paukš­tie­nos ne­nie­ki­no, o mau­mų ra­ju­mas bu­vo ta­pęs net­gi prie­žo­džiais…

Gu­gis čia lan­kė­si tik an­trą sy­kį. Pir­mą kar­tą jis at­plau­kė ant mau­mo nu­ga­ros, tvir­tai lai­ky­da­mas alu­čio sta­ti­nę. Mat kau­kai, nors ir la­bai api­bam­bė­ti, kil­nia­šir­diš­kai at­si­ly­gi­no Mu­na­mu­kiui už ge­le­ži­nių žmo­nių gąs­di­ni­mą – juk mau­mas vos svei­ką kai­lį iš­ne­šė! Kau­kas net­gi šiek tiek abe­jo­jo, ar su­ge­bės šią vie­tą ras­ti vien pės­tu­te, bet vis dėl­to jam pa­vy­ko!

Į Mu­na­mu­kio olą, tam­suo­jan­čią po iš­si­kė­to­ju­sio­mis pu­šų šak­ni­mis, bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti tik­tai van­de­niu ar­ba tu­rint spar­nus, mat nors mau­mai ir ga­lė­jo vaikš­čio­ti sau­su­ma, ta­čiau ven­gė, kiek tik ga­lė­jo, ir vis bam­bė­da­vo: „Mū­sų le­te­nos trum­pos, pa­dai švel­nūs, o kan­ko­rė­žiai oi kaip ba­do­si, mau!“ Kau­kas per­si­ropš­tė per šak­nų raiz­ga­ly­nę, įsi­tai­sė virš olos ir su­klu­so – ko­kie iš ten sklin­da gar­sai?

– Maum, – am­te­lė­jo Mu­na­mu­kis, – jei­gu pa­sa­kiau, kad plauk­siu vie­nas, va­di­na­si, plauk­siu vie­nas!

– Tai ta­da ga­li at­gal ne­grįž­ti! – at­kir­to Mau­mu­lė. – Kur tai ma­ty­ta – jis vėl gers, linksminsis, o aš tu­rė­siu na­mie lin­dė­ti? Kad tu ne­su­lauk­tum, gli­te­na juo­da­o­de!

– Na, na, – pa­si­šiau­šė šis, – kie­no oda juo­des­nė, dar pa­si­var­žy­ti rei­kė­tų!

– Bū­ta čia ko var­žy­tis – tuoj į plunks­nas kai įver­siu, bū­si kaip gul­bė!

– Mau, na, ne­pyk gi taip, aš tau ko nors par­ne­šiu! Sal­dė­sį ko­kį…

– O ko­dėl ne­no­ri ma­nęs pa­si­im­ti? – ne­ri­mo Mau­mu­lė, – ko­dėl? Kas ten bus?

– Na, ge­gu­ži­nė kau­kų – tu gi ži­nai, jie ma­ne vi­sa­da dai­nuo­ti kvie­čia…

„Oho! Ne­ži­no­jau…“ – iš­si­šie­pė Gu­gis.

– O tai tu ka­da nors su­si­tark, kad ir ma­ne pa­kvies­tų! Mau­miau­sias ma­no, juk aš ir­gi ta­vęs pa­klau­sy­ti no­riu!

– O ar mažai aš tau na­mie mau­mo­ju? Mažai, na, sa­kyk, mažai?

– Ne­ma­žai, ne­ma­žai, – Mau­mu­lė jau bur­bė­jo tai­kiau, – bet…

– Ge­rai, mau. Pa­klau­siu se­no­jo Ur­kio, ką jis gal­vo­tų, jei­gu dar ir ta­ve ki­tą kar­tą at­si­ves­čiau. O gal su­tiks? Ge­rai, mau?

„Chi chi chi, – su­ki­ke­no Gu­gis, – šitai tik­rai ka­da nors mau­mui pri­min­siu, oi pri­min­siu…“

– Ge­rai ge­rai… – olo­je pa­si­gir­do čep­sė­ji­mas, pliauš­kė­ji­mas, niurz­ga­lia­vi­mas.

Gu­gis kiek pa­lū­kė­jo ir šūk­te­lė­jo:

– Mu­u­u­u­na­mu­ki!

Čep­sė­ji­mas nu­ti­lo.

– Mu­na­mu­u­u­u­ki! – dar kar­tą šūk­te­lė­jo kau­kas. – Ei­ii, ar yra kas nors? – pa­si­tiks­li­no.

Van­duo prie olos an­gos su­rai­bu­lia­vo, aki­vaiz­džiai ne­pa­ten­kin­tas mau­mas ap­si­su­ko, su­plak­da­mas van­de­nį, ir dėb­te­lė­jo į triukš­ma­da­rį:

 – A… Gu­gis, mau. Na, ir su­ge­bi pa­si­ro­dy­ti pa­čiu ne­tin­ka­miau­siu lai­ku, – su­mur­mė­jo.

– O kuo gi tas lai­kas toks ne­tin­ka­mas? – kuo nuoširdžiau­siai nu­ste­bo kau­kas. – Ar mie­go­jai?

– Gal ir mie­go­jau, mau, – at­šo­vė Mu­na­mu­kis, – tai ko­kie vė­jai ta­ve čia, kau­kiūkš­ti, at­ne­šė?

– O, kau­kas! – Mau­mu­lė ir­gi iš­plau­kė iš olos, – ar ši­tas ir yra Gu­gis? – pa­si­tei­ra­vo vy­ro.

– Ši­tas ši­tas, mau, – su­bam­bė­jo tas, – ar­gi dar ra­si kau­kų, ku­rie, šeš­ko ne­ve­ja­mi, pa­tys į pel­kes lįs­tų?..

– Oi, kau­ku­ti, – už­suo­kė Mau­mu­lė, – o man daug apie ta­ve pri­bur­bė­jo, pa­si­gy­rė, – bet tu neimk į šir­dį, jis vi­sa­da toks, bur­ban­tis mur­man­tis ant vi­sų, maumr… – su­mur­kė Mau­mu­lė, pa­si­trin­da­ma į Mu­na­mu­kio šo­ną. – Bet šiaip jis ge­ras, ne­pik­ti tie jo bam­be­siai…

– Aš ir­gi daug apie jus gir­dė­jau, – Gu­gis nu­si­šyp­so­jo mau­mo pa­čiai. „Bet ką gir­dė­jau – ge­riau ne­sa­ky­siu“, – vyp­te­lė­jo sau.

– Kau­ku­ti, bet tu pa­sa­kyk, – ne­ri­mo Mau­mu­lė, – ar­gi tei­sin­ga, kad jį vis kvie­čia­te ir kvie­čia­te į ge­gu­ži­nes, o ma­nęs – ne? Na, pa­sa­kyk?

– Tai kad mes… – pra­dė­jo Gu­gis ir ty­čia nu­ti­lo, nes mau­mas tuo me­tu su­pliuš­ke­no van­de­nį ir taip gai­liai dėb­te­lė­jo į kau­ką žvilgs­niu, ku­ria­me su­mi­šo mal­da­vi­mas ne­iš­duo­ti, bai­mė bū­ti at­skleis­tam, kad šis tuoj pat pri­si­mi­nė, ko at­ėjęs, ir no­ras ei­li­nį sy­kį pa­er­zin­ti Mu­na­mu­kį bu­vo nu­ga­lė­tas:

– Ma­nė­me, kad jūs sau­go­si­te na­mus ir pa­ti ne­no­rė­si­te… – bai­gė, akies kraš­te­liu ma­ty­da­mas, kaip pel­kių me­la­gis iš to pa­leng­vė­ji­mo dunks­te­li į kups­tą, ap­si­ver­čia ir prunkš­čia, purkš­da­mas ne­ty­čia įsi­urb­tą van­de­nį…

– Ak, ir kau­kai taip pat gal­vo­ja, mau… – nu­liū­do Mau­mu­lė, – vi­si jūs, vy­rai, vie­no­di, vi­siems jums rū­pi mo­te­riš­kes prie ži­di­nio lai­ky­ti, o kad ir jos no­ri pa­si­links­min­ti – nė mo­tais, vai, mau, vai…

– Na, ne­maum­sėk čia, – vėl murm­te­lė­jo Mu­na­mu­kis, – kau­kas, re­gis, su rei­ka­lu pas ma­ne at­ėjo, leisk mums pa­si­šne­kė­ti, mau.

– Ak, šne­kė­kit jau, šne­kė­kit, – Mau­mu­lė viks­te­lė­jo uo­de­gą ir nu­plau­kė at­gal į olą, – kam čia mums, mo­te­riš­kėms, vy­rų kal­bos… Vai, mau, vai…

– Ačiū… – šnibž­te­lė­jo mau­mas, – tai, mau… Ko da­bar Ur­kiui pri­rei­kė?

– Oi, ne, ne­bi­jok, – iš­si­šie­pė Gu­gis, – šį­syk tik­rai ne­teks tau ko nors da­ry­ti.

– Ar ne? – Mu­na­mu­kis dėb­te­lė­jo vis tiek ne­pa­tik­liai. – O ką teks?

– Ai… Man tie­siog rū­pi kai ką su­ži­no­ti…

– Jei­gu pa­rū­po pel­kių lo­biai – ne­sa­ky­siu, – pa­si­pū­tė mau­mas, – ne tu pir­mas toks gud­rus.

– Ko­kie pel­kių lo­biai? – su­klu­so Gu­gis.

– Mmmummm… – su­niurz­gė, su­pra­tęs, kad ne­ty­čiom iš­si­ta­rė, bet vis tiek at­sa­kė: – Ai, daug kas pri­si­gal­vo­ja, kad pel­kė­se sly­pi vi­so­kiau­sių už­ke­rė­tų daik­tų. Net ir ta­vo žmo­nės ban­do pa­ga­liais dug­ną šiū­ruo­ti, gąs­di­na ra­miai mie­gan­čius gy­vius, o jau­ni žmo­gio­kai var­les tun­tais gau­do ir pri­si­de­da prie bur­nos, pa­lie­čia, bet kaž­ko­dėl ne­val­go. Pas­kui varg­šės ke­le­tą die­nų ne­ga­li kurk­ti, mau…

– A, ta­da ne­įdo­mu, – prunkš­te­lė­jo Gu­gis, – ir baik žmo­nes va­din­ti ma­no: jie sau, o aš sau.

– Taip la­bai sau, kad iš tų Pa­gi­rių per die­nas ne­iš­len­di... – vyp­te­lė­jo Mu­na­mu­kis. – Sa­kiau – vi­sa gi­ria tauš­kia, kad ra­do­si toks trenk­tas kau­kas, ir da­bar jei­gu kas ko­kią ne­są­mo­nę iš­kre­čia, tuoj sa­ko – gu­giš­kai pa­da­rei, – iš­si­šie­pė pa­ten­kin­tas.

– O ką gi­ria tauš­kia apie gir­tuok­lį ir me­la­gį Mu­na­mu­kį, gal ir­gi gir­dė­jai, a? – ty­čia kal­bė­da­mas gar­siau ir pri­vers­da­mas mau­mą kar­py­ti au­si­mis – kad tik Mau­mu­lė ne­iš­girs­tų, – at­si­kir­to Gu­gis.

– Tsss… – su­ju­do šis, – na, ge­rai, ge­rai, ne­si­py­kim, mau. Tai ką no­rė­jai su­ži­no­ti? – pa­klau­sė, tai­sy­da­ma­sis ant kups­to.

– Ką tu ži­nai apie ait­va­rus? – Gu­gis ir­gi at­si­sė­do.

– Ait­va­rus? Oooo, mau… – murm­te­lė­jo mau­mas, – pa­slap­tin­gi jie pa­da­rai…

– Žinau, kad pa­slap­tin­gi, o dar?

– Gy­ve­na medžiuo­se, liz­dus su­ka…

– O kaip juos ga­li­ma pa­gau­ti?

– Pa­gau­ti? – Mu­na­mu­kis išspro­gi­no akis. – Ne, mau, tu, kau­kiūkš­ti, tik­rai prie­tran­ka – ko­kio ga­lo tau ait­va­ro pri­rei­kė?

– Tsss, – da­bar ra­mi­no jau Gu­gis, – man ait­va­ro tik­rai nie­kam ne­rei­kia, man tik ži­no­ti rū­pi. Na, ge­rai, ne pa­gau­ti, pri­si­jau­kin­ti kaip ga­li­ma?

Mau­mas, vis dar nu­ste­bęs ar bent vai­din­da­mas to­kį, at­vė­pė lū­pą:

– Mfkmm… Na, sa­ko, kad jei­gu nu­maum­sin­si ait­va­ro kiau­ši­nį ir jį iš­si­pe­rin­si, tai ait­va­riūkš­tis ir pri­junks…

– Ir tiek? – vyp­te­lė­jo Gu­gis.

– Tiek, maum, – prunkš­te­lė­jo pel­ki­nis, – ait­va­rą iš­si­pe­rin­ti – tai ne ba­lon niurk­te­lė­ti: sa­ko, jis pe­ri­na­mas sep­ty­ne­rius me­tus, be to, tam rei­kia tu­rė­ti juo­dą gai­dį… Tik žmo­nės to­kiais nie­kais ir ga­li už­si­im­ti…

– O iš kur vi­sa tai ži­nai? – pa­si­do­mė­jo Gu­gis, iš tie­sų nu­ste­bęs, kad mau­mas tiek iš­ma­no.

– Mau­mo au­sys di­de­lės, akys pla­čios, – di­džia­vo­si Mu­na­mu­kis, rai­vy­da­ma­sis ir ka­sy­da­ma­sis į sa­ma­nas nu­ga­rą.

– Ir lie­žu­vis iki bam­bos, – ne­iš­ken­tė ne­lep­te­lė­jęs kau­kas, – tai sa­kai – mau­ro­si mū­sų ge­gu­ži­nėj? O ka­da ji bus? – iš­si­šie­pė.

– Tsss… – vėl burb­te­lė­jo šis, – ne­būk toks maž­vai­kis, ne­kelk ne­rei­ka­lin­go triukš­mo, – su­ba­rė. – Vy­rai vi­sa­da tu­ri sa­vo pa­slap­čių – už­aug­si – su­pra­si… Na, gal par­ga­ben­ti ta­ve at­ga­lios, jei­gu jau vis­ką su­ži­no­jai, mau? – pa­si­siū­lė.

Erd­vi se­no­jo Ur­kio ola kve­pė­jo pa­lu­bė­mis iš­džiaus­ty­tais žo­ly­nė­liais ir bur­bu­liuo­jan­čiu ant ug­ne­lės vi­ra­lu. Gu­gis pa­ju­to, kaip su­urz­gė pil­ve­lis – juk, vi­są die­ną po pel­kę bas­ty­da­ma­sis, li­ko ne­val­gęs, bet, ži­no­da­mas, kad ne­tru­kus par­lėks na­mo ir ten mo­tu­tė tik­rai ko nors tu­rės, al­kį nu­vi­jo. Ur­tė, se­no­lio duk­tė, pri­dė­jo pirš­tą prie lū­pų ir šnipš­te­lė­jo:

– Tsss…

Gu­gis su­pra­tin­gai link­te­lė­jo – se­no­lis, ži­no­ma, snau­dė… Kau­kė men­te­le mos­te­lė­jo puo­do link, bet kau­kas pa­pur­tė gal­vą. Ši gūž­te­lė­jo pe­čiais, pa­ė­mė du­be­nė­lį, pri­krė­tė vi­ra­lo ir, nu­ne­šu­si prie guo­lio, pa­sta­tė ša­lia ir ne­gar­siai pa­šau­kė:

– Se­no­li, se­no­li – pa­busk tru­pu­tį, val­gy­ti lai­kas!

Ur­kis iš lė­to pra­mer­kė akį, iš­vy­dęs duk­rą, nu­si­šyp­so­jo ir nu­stū­mė ap­klo­tą:

– Ot tai ačiū… Ačiū, Ur­tel, – pa­dė­ko­jo sės­da­mas ir im­da­mas du­be­nė­lį.

Gu­gis, įtrau­kęs pil­vą, kad šis ne­gur­gė­tų, pri­ėjo šiek tiek ar­čiau.

– Se­no­li, Gu­gis at­ėjo, sa­ko – pa­si­kal­bė­ti no­ri, – ta­rė kau­kė.

– Gu­gis?.. – nu­ste­bo Ur­kis. – Koks Gu­gis? A… Gu­gis… – su­mo­jo ir ap­si­dai­ręs iš­vy­do lau­kian­tį jau­nė­lį. – Tai eikš ar­čiau, ar­čiau eikš, – pa­kvie­tė, – Ur­tel, įpilk ir jam vi­ra­lo – ma­tai, vi­sas per­si­su­kęs…

– Kad dė­kui, se­no­li, – kau­kas man­da­giai link­te­lė­jo, – vi­ra­lo aš ir na­mie gau­siu, ačiū.

– Ai, ai… O juk ne­gra­žu at­sa­ky­ti, kai vai­ši­na… – su­gė­di­no. – Bet jei­gu jau taip pra­kal­bai… Ma­tyt, kaž­kas svar­bes­nio ta­ve to­kį jau­ną pas ma­ne, to­kį se­ną ir ži­lą, at­vi­jo, ar ne? – tę­sė ne­sku­bė­da­mas.

– Taip, se­no­li, tik­rai, – link­te­lė­jo Gu­gis, – pa­si­klaus­ti no­rė­jau…

– Taip, pa­me­nu, pa­me­nu… – Ur­kis mos­te­lė­jo ran­ka, net vi­ra­lą pa­mir­šęs, – mo­kyk­lė­lė­je ta­vo klau­si­mų at­si­gin­ti ne­spė­da­vau… Smal­sus tu kau­kio­kas… La­bai, – tar­si pa­gy­rė.

– Tė­vuk, tu gi val­gyk, atauš, – su­si­rū­pi­no Ur­tė, – o tu, Gu­gi, pa­lauk, kol se­no­lis pa­va­ka­rie­niaus, ar­gi taip gra­žu – iš kar­to su sa­vo klau­si­mais? – su­ba­rė.

Su­tri­kęs kau­kas nu­lei­do gal­vą.

– Na, Ur­tel… – se­no­lis pa­žvel­gė į duk­rą. – Vai­kiui kaž­kas taip rū­pi, o tu ba­rie­si… Tam aš iš­min­tį me­tų me­tais ir kau­piau, kad su kuo nors ja pa­si­da­ly­čiau, – ži­lo­jo kau­ko akys blyks­te­lė­jo, – o tas, kas daug ži­no – nie­ka­da ne­pra­puls.

– Ak, taip jau ir ne­pra­puls, – ne­no­rė­jo pa­si­duo­ti Ur­tė, – tik kad tas Gu­gis la­bai daug rū­pes­čių ėmė kel­ti – net tė­vai skun­dė­si, kad pa­gal­bon pri­si­šauk­ti ne­ga­li, kad jam tik Pa­gi­riai ir žmo­nės gal­vo­je… Sa­kė, va­kar net na­mo ne­grį­žo. O jau­ni­mė­lis jau net žmog­kau­kiu pra­mi­nė…

„Taip taip, kaip dar ma­ne ap­skų­si?“ – apurz­gė min­ty­se bam­ban­čią mo­te­riš­kę Gu­gis.

– Baik, Ur­tel, baik… – da­bar jau su­ba­rė pats Ur­kis. – Gu­gis – kau­kio­kas su­ma­nus, drą­sus ir mik­lus… Taip, taip. Pri­si­mink, ko­dėl tas di­de­lis žmo­gus mums vi­są stir­ną su­me­džio­tą pa­do­va­no­jo? Ai… – se­no­lis mos­te­lė­jo ran­ka, brauk­da­mas nuo akių krin­tan­čias sruo­gas, – vis jums kad tik blo­ga ką pa­ma­ty­ti, tuoj taip ir žmo­nė­mis vir­si­te... Na­gi, sėsk, sėsk, Gu­gi, – dar kar­tą pa­ra­gi­no.

Ur­tė bur­bė­da­ma nu­slin­ko į ša­lį, Gu­gis pri­sė­do gre­ta se­no­lio. Šis, iš­sriau­bęs dar ke­le­tą šaukš­tų, ta­rė:

– Na, tai klausk, klausk… Jei ži­no­siu – at­sa­ky­siu… Mo­ku dar kal­bė­ti ir val­gy­da­mas, chi chi, – su­ki­ke­no.

– Se­no­li, – su­si­kau­pė Gu­gis, – ar ga­lė­tu­mei pa­pa­sa­ko­ti apie ait­va­rus?

– O… – Ur­kis net už­mir­šo ran­ko­je tu­ri­mą šaukš­tą. – Ait­va­rus… Sa­kai, ait­va­rus… – sva­jin­gai nu­tę­sė.

– Aha, – link­te­lė­jo Gu­gis, ne­drįs­da­mas ro­dy­ti ne­kan­tra­vi­mo.

– Taip… Ait­va­rai… O… Se­na gi­mi­nė, la­bai se­na… Ir gra­ži – oi ko­kia gra­ži! Bet re­ta… Taip, da­bar jau la­bai re­ta… – vi­sas it pa­ni­ręs į pra­ei­ties ūka­nas, po­ri­no se­no­lis. – Sa­ko, dar ne­bū­ta nei kau­kų, nei žmo­nių, o ait­va­rai jau nak­ties pa­dan­ge la­kio­jo, žvy­nais blyk­sė­jo! O… Pa­ži­no­jau jau­nys­tė­je ne vie­ną – liz­dus ne­la­bai to­li nuo čia su­ko… Tik kad se­niai apie juos nie­ko ne­gir­dė­ti… Mąž­ta jų, oi kaip mąž­ta. Tik vie­ną, vos vie­ną kiau­ši­nį pa­de­da kas try­li­ka me­tų ir pe­ri­ tre­jus… Ma­žas ait­va­riu­kas tar­si gluo­de­nas koks – uo­de­gė­le vikst, pro ša­lį švilpt… O jau sma­gūs, o jau iš­dy­kę! Tik žmo­nės – žmo­nės la­bai ne­gra­žiai da­ro, oi kaip ne­gra­žiai… Už ait­va­ro kiau­ši­nį pa­si­ren­gę kits ki­tam kai­lį nu­ner­ti, mat ait­va­ras jau toks padaras – pri­jun­ky­tas ga­li bū­ti vis­ko iš­mo­ky­tas… Ar ži­nai, kad ait­va­rai gi­rias au­gi­na?

– Ne… – pri­si­pažino ap­stul­bęs Gu­gis.

– Taip taip, chi chi, ne­spro­gink čia akių, – su­ki­ke­no se­no­lis, – jų gū­žiai be ga­lo tal­pūs, ma­žas ait­va­ras ga­li tiek van­dens pri­si­siurb­ti, kad sto­rio kaip me­džio ka­mie­nas pa­si­da­ry­ti… Tai va, jei už­ei­na saus­ra – ait­va­ras le­kia į ar­ti­miau­sią eže­rą, pri­si­ge­ria van­dens ir ta­da lais­to džiūs­tan­čius jau­nus me­de­lius – to­dėl jų žvy­nai net ir mė­ne­sie­no­je vai­vo­rykš­te švy­ti! – net šūk­te­lė­jo se­no­lis. – Taip… La­bai gra­ži, la­bai nuo­sta­bi gi­mi­nė… To­dėl žmo­nės juos ir gau­do… Mat ait­va­rą – jį pri­jun­ky­ti leng­va, te­rei­kia kiau­ši­nį, iš ku­rio iš­si­ri­to, tu­rė­ti… Ait­va­ras ka­žin ko­dėl ne­ga­li la­bai nu­tol­ti nuo sa­vo kiau­ši­nio – jis kaip la­bai, la­bai di­de­lė srai­gė, chi chi… – vėl su­ki­ke­no se­no­lis, – tu­ri kas kiek lai­ko vis at­gal, iki sa­vo lukš­to, su­grįž­ti, taip mo­tu­lė gam­ta su­tvar­kė, to­dėl sau­go, la­bai sau­go ait­va­rai sa­vo kiau­ši­nius… Bet žmo­nės – jie gud­rūs, Gu­gi. Oi, ko­kie gud­rūs, – liūd­nai pa­lin­ga­vo gal­vą se­no­lis, – iš­mo­ko ir bud­rius ait­va­rus ap­gau­ti… To­dėl jų ir mąž­ta, to­dėl čia liz­dų ir ne­be­su­ka, o į dar di­des­nes gi­rių gū­du­mas pa­si­trau­kia… Tai ką… Pa­gi­riuo­se ait­va­rą ma­tei, ar ne? – šyp­te­lė­jo įžval­gus se­no­lis.

 

An­trą kar­tą ke­be­rio­tis ant sto­go jau bu­vo daug drą­siau – ir mal­kos ne­be­at­ro­dė taip ne­tvir­tai su­dė­tos, ir šiau­dai ne per sli­dūs, net­gi įsi­žie­bė žvaigž­dės! Tad pa­to­giai, tar­si sa­va­me guo­ly­je įsi­tai­sęs, Gu­gis vėl ėmė lauk­ti… Pa­te­kė­jo mė­nu­lis – dar plo­nas it plau­kas, vėl nu­ti­lo kai­mas, net­gi mie­gas ėmė ka­bi­n­tis, bet štai, štai – su­trin­ko, su­bil­do, su­švi­to! Ta­čiau šį sy­kį mir­gan­tis mar­gan­tis ait­va­ras leis­tis ne­sku­bė­jo: jis il­go­kai ka­bo­jo virš sto­go, žval­gy­da­ma­sis žals­vai gel­to­no­mis aki­mis, bet Gu­gis tai jau bu­vo nu­ma­tęs ir vi­sas su­lin­do į šiau­dus. Pa­ga­liau sto­gas dunks­te­lė­jo, ait­va­ras nu­tū­pė ir įki­šo gal­vą pro aukš­ti­nio lan­gą. Gu­gis iš­lin­do ir lau­kė. Skrai­duo­lio kū­nas vėl ėmė trauk­tis, švy­tė­ji­mas – ges­ti, šno­pa­vi­mas – gar­sė­ti... „O da­bar me­tas ir pa­si­ro­dy­ti“, – nu­spren­dė Gu­gis, kepš­te­lė­da­mas pa­da­ro uo­de­gą.

– Svei­kas! – šūk­te­lė­jo. – Ne­bi­jok, aš – drau­gas… – ta­rė.

Ait­va­ras dėl vi­sa ko pa­trau­kė uo­de­gą kiek to­liau ir įsmei­gė liūd­nas akis į kau­ką, bet nie­ko ne­at­sa­kė, tik­riau­siai ti­kė­da­ma­sis su­ži­no­ti dau­giau. O gal ait­va­rai ne­mo­kė­jo kal­bė­ti?

– Aš gi­rių kau­kas, Gu­gis, o tu? – tę­sė pri­sis­ta­ty­mą.

Pa­da­ras su­mirk­sė­jo, jo kū­nu nu­bė­go vir­pu­lio ban­ga.

– Vipš… – šnypš­te­lė­jo be­al­suo­da­mas.

– Ne­su­pra­tau... – su­klu­so Gu­gis.

– Vipštaš… Tva­raš… – tar­si išgir­do.

– Ta­vo… Var­das Vipštas? – pa­si­tiks­li­no kau­kas.

Ait­va­ras link­te­lė­jo.

– Aš ži­nau, kad tu čia ne­lais­vė­je, – vėl pra­bi­lo Gu­gis. – Kad ta­ve iš­nau­do­ja, skriau­džia tas ne­ge­ras žmo­gus… O tu juk tu­rė­tum la­kio­ti lais­vas, gi­rias au­gin­ti… – iš­ta­ręs pas­ku­ti­nius žo­džius, kau­kas iš­vy­do, kaip iš ait­va­ro akių ri­ta­si di­de­lės aša­ros. – Ko ver­ki? – nu­ste­bo.

– Miš­kaš… – su­šnypš­tė Vipš­tas.

– Tu grį­ši į miš­ką, grį­ši, – pas­ku­bė­jo pa­ti­kin­ti Gu­gis, – pa­ma­ty­si, aš tau pa­dė­siu…

– Škriš­ti… – vėl su­šnypš­tė.

– Skris­ti? – per­klau­sė Gu­gis. – Kur?

Škrišti – nešti…

Ait­va­ro šne­ka iš tie­sų bu­vo su­dė­tin­ga ir ne­la­bai riš­li, to­dėl Gu­gis vėl lau­kė, bet pa­da­ras vėl ty­lė­jo, tik žiū­rė­jo į kau­ką šnopš­da­mas.

– Ar tu ma­ne su­pran­ti? – ry­žo­si pa­si­klaus­ti Gu­gis.

Vipš­tas link­te­lė­jo.

– Ar mes ga­li­me pa­si­kal­bė­ti, kaip tau pa­dė­ti?

Ait­va­ras vėl link­te­lė­jo.

– Aš su­gal­vo­siu, kaip at­gau­ti ta­vo kiau­ši­nį, ir tu ga­lė­si skris­ti su juo kur pa­no­rė­jęs, su­pran­ti?

Vipš­tas pa­pur­tė gal­vą.

– Ne­su­pran­ti? Hmm, keis­ta… – nu­ste­bo kau­kas.

– Škriš­ti – neš­ti… – vėl su­šnypš­tė pa­da­ras.

– Ką, kur? – Gu­gis sten­gė­si iš­lik­ti kan­trus.

– Viš­ką… Viš­ką…

– Et, sun­ku man ta­ve su­pras­ti, – pa­si­guo­dė, – tu da­bar tu­ri skris­ti?

Ait­va­ras link­te­lė­jo.

– O ko­dėl?

– Mušššš… – su­šnypš­tė vėl gai­liai.

– Kas? – nu­ste­bo Gu­gis.

Šei­mi­nin­kaššššš…

– O nuo jo pa­bėg­ti ne­ga­li?

Vipštas vėl pa­pur­tė gal­vą.

– Ko­dėl? – ne­ga­lė­jo su­pras­ti Gu­gis, – juk tu mo­ki skrai­dy­ti!

– Nak­tišššš… – šnypš­te­lė­jo ir su­ju­do, – škriš­šti – neš­šti… Šie­na – vaikš­čio­tišššš…

– Šie­nas? Ne­ši šie­ną? – iš­si­žio­jo kau­kas.

Ait­va­ras su­mo­ja­vo gal­va ir vėl šnypš­te­lė­jo:

Šie­na… Šau­lė… Šaikš­čio­t… Nak­tiš – škriš­ti…

– Die­ną – vaikš­tai, nak­tį – skrai­dai? – su­vo­kė Gu­gis.

Vipš­to snu­kely­je šmėkštelėjo kaž­kas pa­na­šaus į džiaugs­mą, kai il­gos pa­stan­gos at­ne­ša vai­sių. Jis su­ma­ta­ra­vo gal­va ir viks­te­lė­jo uo­de­ga.

– O kur die­ną ta­ve ras­ti? Aš at­ei­siu!

– Juo­dašš… Liūd­naš… Šaukš­tiš… – kau­kas aki­mir­ką mė­gi­no su­pras­ti pas­ku­ti­nį žo­dį, bet ait­va­ras vėl švilp­te­lė­jo: – Škriš­ti – neš­ti? – lyg tai pa­klau­sė.

Gu­gis, vis dar su­si­mąs­tęs, link­te­lė­jo, ir Vipš­tas stryk­te­lė­jo į orą…

– Ei, pa­la! – šūk­te­lė­jo kau­kas, tik­rai ne­no­rė­damas, kad bū­tų su­pras­tas kaip bai­gęs pa­šne­ke­sį, bet ait­va­ras jau pa­vir­to vos ma­to­ma ki­birkš­tė­le…

„Kad jį kur šeš­kas! – keik­te­lė­jo kau­kas. – Ir kas gi tas juo­das? Liūd­nas? Šaukš­tiš?“

 

Sar­gis kils­te­lė­jo no­sį. Ne, jis ne­si­ren­gė gąs­din­ti vaps­vos, jau ku­rį lai­ką ro­pi­nė­jan­čios jo du­be­nė­liu, tie­siog kva­pas, ką tik pa­sie­kęs šuns uos­lę, bu­vo vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mas. Be to, jis ju­dė­jo – ju­dė­jo kaž­kur po klė­ties pa­ma­tais, ir net­gi ga­na grei­tai. Sar­gis tin­giai pa­si­kė­lė ir dar kar­tą pa­uos­tė – taip, to ne­ži­no­mo kva­po šal­ti­nis bu­vo vi­sai ne­to­li, tie­siai už pa­ma­to ak­mens. Šuns au­sis pa­sie­kė ir krebž­dė­ji­mas… Sar­gis ap­si­su­ko ir stryk­te­lė­jo la­bai stai­giai, net ne­su­urz­gęs. Bet Gu­gis bu­vo at­sar­gus ir ne ma­žiau mik­liai smu­ko į šo­ną. Vir­vė įsi­tem­pė, maz­gas įsi­ver­žė, bet šuo vis tiek urz­gė, šiep­da­mas dan­tis.

– Na, ne­pyk, ne­pyk, – kal­bi­no kau­kas, žvelg­da­mas jam į akis. – Aš gi ma­žas, nie­ko blo­ga ne­pa­da­ry­siu…

„O gal tik­rai ne­pa­da­rys?“ – švys­te­lė­jo min­tis šuns gal­vo­je, ir jis jau ra­miau vamp­te­lė­jo tik ro­dy­da­mas, kad čia – jo plo­tai, tad te­gul sve­čias el­gia­si pa­gar­biai.

– Tik­rai, tik­rai, – pa­ti­ki­no Gu­gis, – pa­ma­ty­si…

Pa­si­tvir­ti­nęs sau, kad bū­tent jis yra šei­mi­nin­kas, Sar­gis vėl at­si­gu­lė ir pa­dė­jo gal­vą ant le­te­nų – vaps­va vis dar ro­pi­nė­jo po jo du­be­nė­lį – o gal ją ir nu­vy­ti?

„Ge­rai, kad ne ka­ti­nas“, – at­si­du­so Gu­gis. Su tais pa­da­rais taip leng­vai su­tar­ti ne­si­sek­da­vo… Da­bar jis be­veik ra­mus dai­rė­si po kie­mą, žval­gy­da­ma­sis, ar ne­pa­ma­tys ko nors juo­do, liūd­no, šaukš­čio.

 

O Tau­pė­no kie­me tuo me­tu vy­ko įpras­ti­nis gy­ve­ni­mas – kas že­mę kaps­tė, kas girg­sė­jo, kriuk­sė­jo ar ku­da­ka­vo. Vie­nin­te­lis juo­das it der­va gai­dys tar­si ak­me­ni­nis sto­vė­jo net ne­si­dai­ry­da­mas prie tvo­ros, puo­dy­nė­mis nu­džiaus­ty­tais bas­liais. „Šaukš­tiš… Šaukš­tiš… – skam­bė­jo Gu­gio gal­vo­je. – Juk ne­ga­lė­jo jis kal­bė­ti apie šaukš­tą… Di­de­lis, juo­das, šaukš­tis…“ Kau­ko aku­tės vis grįž­da­vo ir grįž­da­vo prie gai­džio – di­de­lio juo­do… „Paukš­tis! – stai­ga blyks­te­lė­jo žvaigž­du­tė min­čių brūz­gy­ne: – Di­de­lis juo­das paukš­tis!“ Ta­čiau abe­jo­nės ir vėl ne­tru­ko ap­nik­ti, juk jei­gu ti­kė­tum vi­sų pa­sa­ko­ji­mais, tai – tik gai­dys, ku­ris iš­pe­ri­no Vipš­tą… „Na, ge­rai, vis vien pa­mė­gin­siu“, – nu­spren­dė kau­kas, dai­ry­da­ma­sis, kaip čia sau­giai nu­si­gau­ti į prie­šin­gą kie­mo ga­lą – juk ap­lin­kui ply­tė­jo sve­ti­mi plo­tai. Vos iš­lin­du­sį jį tuoj pat pa­ste­bė­tų tun­tas viš­tų, pul­kas žą­sų, šuo, po­ra kiau­lių ir ai­bė ki­tų pa­da­rų, su ku­riais kau­kas su­si­tik­ti ne­no­rė­jo, ma­ža kas jiems šaus į gal­vą – čia ne at­sar­gūs miš­ko žvė­rys, o smal­sūs na­mi­niai… „Et, teks tap­no­ti di­de­lį ra­tą, – vis žval­gy­da­ma­sis min­ti­jo kau­kas. – Pir­miau­sia iš­lį­siu ten, prie ke­lio, ta­da apei­siu na­mą per ki­tą pu­sę, per­bėg­siu so­de­lį ir pa­lei tvo­rą nu­slink­siu be­veik iki jo…“ Kaip ta­rė – taip pa­da­rė. Ta­čiau ke­liau­da­mas pa­lei na­mo sie­ną ne­ty­čiom įmak­no­jo į kaž­ko­kius siau­bin­gai ait­riai kve­pian­čius au­ga­lus – ne­ga­na to, kai pa­mė­gi­no nu­rau­ti – nu­trau­kė ko­tą ir ap­si­taš­kė gel­to­nu skys­čiu, ku­ris dar ir de­gi­no! „Tpfu, tpfu, tpfu! – spjau­dė­si, – ir kas ga­li to­kią šlykš­ty­nę au­gin­ti?“ Ge­rai, kad, iš­lin­dęs iš tų bjau­rių krū­mų, pa­te­ko tie­siai į gel­to­nus, mė­ly­nus, raus­vus žie­de­lius, tad skuo­dė, uo­dė ir ne­ga­lė­jo at­siuos­ty­ti… Ne­tru­ko pa­siek­ti ir tvo­rą, vi­so la­bo iš­bai­dęs vie­nin­te­lę viš­tą. Ži­no­ma, kau­kas at­si­dū­rė prie tvo­ros iš prie­šin­gos pu­sės, nei sto­vė­jo juo­da­sis gai­dys, ta­čiau pi­nu­čiai ne­bu­vo la­bai tan­kūs, ir pa­si­stie­bus ga­lė­jai žval­gy­tis. Pri­slin­kęs prie pat juo­do gai­džio, Gu­gis šnypš­te­lė­jo į ply­šį:

– Pšššš! Pššš!

Bet šis net gal­vos ne­kryp­te­lė­jo, nors tik­rai tu­rė­jo iš­girs­ti... „Na, ge­rai, pa­mė­gin­siu ki­taip…“

– Vipš­šššštai! Vipš­šštai! – kiek gar­siau šūk­te­lė­jo.

Gai­dys la­bai lė­tai pa­su­ko gal­vą tvo­ros link.

– Vipš­tai, čia aš, Gu­gis, kau­kas!

Paukš­čio akys ne­paukš­tiš­kai iš­si­plė­tė – at­ro­do, jis pa­ži­no!

– At­eik ar­čiau prie tvo­ros, at­eik! – pa­kvie­tė.

Gai­dys kryp­te­lė­jo gal­vą į kai­rę, į de­ši­nę ir, ta­ry­tum bū­tų pra­stai iš­deg­tas bi­jan­tis su­duž­ti mo­li­nis puo­du­kas, žing­te­lė­jo ar­tyn.

– Tu Vipš­tas, ar ne? – dar kar­tą pa­si­tiks­li­no kau­kas.

Paukš­tis link­te­lė­jo.

– O ait­va­ras ta­da kur?

– Ko ko ko? – tar­si pa­klau­sė juo­dis.

– Na, jei­gu tu – Vipš­tas, tai kur din­go ait­va­ras? – ne­ga­lė­jo su­pras­ti Gu­gis.

– Ko ko kak­tį kait­va­ras, kie­ną kauk­kštis, ko ko…

– A… – su­si­vo­kė kau­kas ir pats sau pa­gal­vo­jo: „Tai bent… Juk ši­to nie­kas ne­ži­no­jo! Gal rei­kia ir dėl ki­tų da­ly­kų pa­si­tiks­lin­ti?“

– Ar ži­nai, kur šei­mi­nin­kas lai­ko kiau­ši­nio lukš­tą?

Gai­dys su­link­sė­jo.

– Kur?

– Ko ko kė…

– Kur? – ne­su­pra­to Gu­gis.

– Ko… ko… kėll...klėt­y­je… – šiaip ne taip iš­spau­dė.

– A, klė­ty­je! „Tai ge­rai – klė­ty­je daž­nai ne­bū­na žmo­nių…“ – sau pa­gal­vo­jo.

– O kur klė­ty­je? – to­liau tiks­li­no­si kau­kas.

– Ku ku ku…

„Na, na“, – Gu­gis taip no­rė­jo pa­dė­ti varg­šui pa­da­rui, įka­lin­tam ne sa­vo pa­vi­da­le, bet vis tiek kan­triai lau­kė, kol šis iš­ku­da­kuos dar vieną žo­dį.

– Ku ku ku­pa­re! – pa­ga­liau pa­vy­ko.

– Ge­rai! – šūk­te­lė­jo Gu­gis. – Aš… – ir nu­ti­lo, nes pa­ste­bė­jo, kad paukš­tis pa­krei­pė gal­vą ir ėmė vi­sas tir­tė­ti, o jo link slin­ko di­de­lis di­de­lis še­šė­lis.

Ne, gai­džiuk, ne, ne, – su­švokš­tė žmo­gus, – aš gi tau sa­kiau – ne slėp­tis už tvo­ros, o mo­ky­tis gie­do­ti… Tai­gi ka­ka­rie­kū?

Vipš­tas vis dar ty­lė­jo.

– Ka­ka­rie­kū, ka­ka­rie­kū! – pa­kar­to­jo Tau­pė­nas pa­si­lenk­da­mas.

– Ko… ko… ka… kriek… kriek… kriek… – pa­mė­gi­no iš­spaus­ti su­paukš­tė­jęs ait­va­ras, bet ne­si­se­kė.

– Oi ne­grei­tai ta­da sa­vo lukš­tą at­gau­si, oi ne­grei­tai, – grū­mo­da­mas pirš­tu su­bam­bė­jo žmo­gus.

Šššššššššš… Ššššššššš… – stai­ga at­skli­do iš už kau­ko nu­ga­ros. Gu­gis mik­liai at­si­su­ko, ir jo žvilgs­nis su­si­dū­rė su… ka­ti­no! Štai ši­tie žvė­rys Gu­giui ne­pa­ti­ko, kaip ir di­die­ji jų gi­mi­nai­čiai, laks­tan­tys gi­rio­se – la­bai daug klas­tos sly­pė­jo to­se aky­se, o ir vik­ru­mu jie kau­ką pra­no­ko, be to, į me­džius lip­da­vo…

– Ššššššš… Šššššš… – šnypš­tė nu­ga­rą iš­rie­tęs bai­suok­lis, at­kiš­da­mas ašt­rias il­tis.

– Škac, – murm­te­lė­jo kau­kas, pri­si­mi­nęs, kaip žmo­nės juos ve­ja, bet, ma­tyt, iš­ta­rė ne­pa­kan­ka­mai bai­siai, nes ka­ti­nas vėl su­šnypš­tė:

Ššššš… Šššš…

Škac gi! – jis ir­gi iš­si­šie­pė, kad pa­da­ras pa­ma­ty­tų jo dan­tu­kus – taip pat ne vi­sai bu­kus…

– Mur­kly, kas čia da­bar? – su­dun­dė­jo bal­sas virš gal­vos. – O!.. – ir nu­ste­bi­mo šūks­nis.

Gu­gis tik pa­ju­to, kad kaž­kas jį stve­ria už pa­kar­pos ir ke­lia aukš­tyn. Kau­kas su­ma­ta­ra­vo ko­jo­mis, nors ži­no­jo, kad taip iš­si­va­duo­ti ne­pa­vyks, bet bent iš­reiš­kė be­ga­li­nį pa­si­pik­ti­ni­mą!

– Cho cho, – net taš­ky­da­ma­sis sei­lė­mis, ap­si­džiau­gė Tau­pė­nas, – na­gi, kau­kas! Tik­ras kau­kas! O ge­rai!

„Nie­ko čia ge­ro!“ – siu­to muis­ty­da­ma­sis Gu­gis.

– Miau­u­u­uu! – tei­ses į ra­di­nį pa­reiš­kė ir Mur­klys.

– Tik eik iš čia ne­skan­da­li­jęs! – žmo­gus mė­gi­no pa­spir­ti ka­ti­ną, bet šis įgu­du­siai iš­ven­gė ko­jos ir at­si­trau­kė, nors gei­džian­čių akių nuo kau­ko ne­nu­lei­do…

 – Taip taip… – Tau­pė­nas jį su­ki­nė­jo iš vi­sų pu­sių ir ap­žiū­ri­nė­jo, – taip taip… Na, ne­spur­dėk, ne­spur­dėk taip… Oi­i­i­i­i­ii! – ne­ti­kė­tai už­spie­gė, pa­leis­da­mas kau­ką. Šis kri­to į žo­lę, o ka­ti­nas tik to ir te­lau­kė – dryk­te­lė­jo vie­nu il­gu šuo­liu ten, kur kau­kas tu­rė­jo nu­kris­ti. Tu­rė­jo, ta­čiau ne­nu­kri­to – mat pa­tvo­ry­je au­gan­čio pe­ly­no la­pai kri­ti­mą su­lė­ti­no, ir Gu­gis nu­dri­bo… Tie­siai ant Mur­klio!

– Miau­u­u­u­u­u­u­u­u­uu! – šį­syk ka­ti­nas jau pa­si­pik­ti­no ne­lauk­tu jo­ji­ku, bet šis vos pa­ju­tęs, kad nu­si­lei­do sėk­min­gai, nu­si­ri­to į šo­ną ir pa­knops­tom puo­lė į ser­ben­tų krū­my­ną.

– Kur? Kur jis?! – dai­rė­si Tau­pė­nas, bet Gu­gis ne­si­dai­ry­da­mas skuo­dė kuo to­liau – tik ko­jos mir­gė­jo tarp ša­kų ir žo­lių…

Ne­be­ra­dęs kau­ko, Tau­pė­nas at­si­grę­žė į gai­dį, taip iš­da­vi­kiš­kai kir­tu­sį šei­mi­nin­kui į ko­ją. Vipš­tas sto­vė­jo tie­sus ir iš­di­dus. Jo juo­dos plunks­nos ir rau­do­na skiau­te­rė vos vos vir­pė­jo, bet tik­riau­siai dėl vė­ju­ko gū­sių. Už­vir­tu­sios žmo­gaus aku­tės tar­si grąž­tai su­smi­go į paukš­tį – žmo­gus kol kas ty­lė­jo, bet ga­lė­jai jus­ti, kaip tvinks­ta vi­sas, tar­si juos­tan­tis aud­ros de­be­sis, ro­dės, kad net jo še­šė­lis au­ga…

– Tu, niek­še! – už­bliu­vo jis čiup­da­mas paukš­tį už kak­lo, kel­da­mas ir pur­ty­da­mas, – tu bjau­ry­be! Aš ta­ve ­au­gi­nau, mai­ti­nau, o tu! O tu!

Bet paukš­tis net spar­nų ne­sklei­dė, ka­bo­jo tar­si sku­du­ras, tik vis la­biau spro­gi­no vi­sai ne paukš­tiš­kas akis… Tik kai iš sna­po iš­sprū­do kaž­ko­kie keis­ti gar­sai – tar­si iš smau­gia­mo žmo­gaus, Tau­pė­nas nu­drė­bė jį že­mėn ir pa­si­su­kęs nu­ler­vo­jo­ šo­nan – ne­gi ga­la­by­tų sa­vo ait­va­rą?

 

Šis Gu­gio su­ma­ny­mas bu­vo la­bai įžū­lus. Bet, kaip kad mo­kė se­no­lis Ur­kis, pa­ža­dų rei­kė­jo lai­ky­tis, nes kiek­vie­nas ne­iš­pil­dy­tas pa­ža­das yra kaip ak­muo ant kup­ros, ku­ris ka­da nors įmurk­dys ta­ve į pur­vą… „Tai taip, Mi­ne, – mur­mė­jo sau pa­no­sė­je, vie­na ran­ka ka­sy­da­mas žiur­kei pa­au­sį, o ki­ta ri­ti­nė­da­mas lau­mės pirš­tą, – bet jei­gu ką nors pa­da­rai ne­ti­kė­tai, su­lau­ki daug dau­giau sėk­mės, ne­gu mė­gin­da­mas įpras­tai… Kaip­gi ki­taip su­ge­bė­čiau iš ku­pa­ro tą kiau­ši­nį iš­im­ti?“ Ta­čiau rei­kė­jo la­bai ge­rai vis­ką ap­gal­vo­ti ir net­gi šį bei tą pa­mė­gin­ti. Tik su kuo?

– Bū­ūū! – šūk­te­lė­jo kaž­kas prie au­sies, bet Gu­gis net ne­krūp­te­lė­jo – jis jau se­niai akies krašteliu ste­bė­jo, kad Ber­žas, iš­lin­dęs iš klo­ji­mo ir ap­ki­bęs šiau­dais, sė­li­na ar­tyn – ma­tyt, vėl šo­ki­nė­jo nuo sker­si­nio.

– Mhm, bū­ū­ūū… – su­link­sė­jo kau­kas, la­bai nu­vil­da­mas vai­kį.

– Aš taip ne­žai­džiu, – pa­pū­tė lū­pas Ber­žas, sės­da­mas gre­ta.

– Aš ir­gi, – at­si­grę­žė Gu­gis, ir Ruo­kio sū­ne­lis pa­ste­bė­jo, kad kau­ko aku­tė­se tie­siog siau­čia vel­niu­kai.

– Ką vei­ki? Kas čia? – su­si­do­mė­jęs Ber­žas nu­žvel­gė lau­mės pirš­tą.

– Čia – gin­klas! – at­sa­kė šis.

– Na na, – su­nie­ki­no jį vai­kis, – koks čia gin­klas? Nei įdur­si, nei įpjau­si… Va ka­la­vi­jas – tai gin­klas! Tė­tis oho ko­kį ka­la­vi­ją tu­ri – iš kry­žio­ko pli­ko­mis ran­ko­mis at­ėmė!

– Ge­ras gin­klas, – Gu­gis iš­kė­lė prieš sau­lę, ir lau­mės pirš­to vi­du­je kaž­kas su­spin­do – tar­si gin­ta­ras ar lieps­ne­lė… – ga­liu ant ta­vęs iš­ban­dy­ti? – pa­klau­sė.

– O… skau­dės? – su­si­rū­pi­no Ber­žas.

– Ne, – iš­si­šie­pė Gu­gis, – tik­rai tik­rai ne­skau­dės!

– Na, ge­rai, – su­ti­ko. – Užsi­merk­ti?

– Ne­bū­ti­nai, – kau­kas su­si­kau­pė ir įsmei­gė žvilgs­nį į vai­ko akis…

Rau­do­nų ir gel­to­nų gė­lių žie­dų ki­li­mė­liai, ap­klo­ję pa­tvo­rius, gel­to­na­vo ir zy­zė bi­tė­mis. Purp­te­lė­jo žvir­bliai, kel­da­mi dul­kių de­be­sį, o šių vik­ru­mu nu­si­vy­lęs ka­ti­nas la­bai įdė­miai nu­se­kė keis­tą po­rą – ma­žą žmo­gų ir dar ma­žes­nį ne žmo­gų.

Nau­jie­ji Tau­pė­no tro­be­siai švie­tė iš to­lo – spin­dė­jo dar ne­bai­gę džiū­ti sa­kai, kai kur net ne­bu­vo nu­va­ly­ti ant rąs­tų an­gli­mi nu­pai­šy­ti žen­klai. Na, o to­kio dy­džio klė­ties, už­ra­kin­tos to­kio dy­džio spy­na, tik­rai ne­tu­rė­jo nė vie­nas Pa­gi­rių gy­ven­to­jas. Vie­nin­te­lė dar­ži­nė dar te­bu­vo li­ku­si se­na – pa­juo­du­si, su­smu­ku­si.

– Au, vau, au! – pra­trū­ko Sar­gis, temp­da­mas vir­vę.

Jie abu su­sto­jo prie Tau­pė­no kie­mo, su­si­žval­gė, šyp­te­lė­jo vie­nas ki­tam ir, su­si­ė­mę už ran­ku­čių, drą­siai žen­gė į prie­kį, stum­da­mi var­te­lius. Kie­mo gy­ven­to­jai nu­ste­bę pa­žvel­gė – kas gi čia at­ėjo to­kie iš­di­dūs? Juk pas jų šei­mi­nin­ką pa­pras­tai vi­si ėjo su­si­len­kę tri­lin­ki ir gniau­žy­da­mi ran­ko­se ke­pu­res ar­ba li­ni­nių marš­ki­nių kam­pus… Viš­tos aki­mir­ką nu­sto­jo ieš­ko­ti le­sa­lo, žą­sis pa­sly­do ant sa­vo pa­čios ką tik pa­lik­to py­ra­gė­lio, net ir šuo stai­ga už­ki­mo – tik­rai, la­bai keis­tai at­ro­dė ta ma­žų­jų po­re­lė. Bet už vi­sus įdė­miau kau­ką ir vai­ką ste­bė­jo di­de­lis, juo­das it nak­tis gai­dys rau­do­na skiau­te­re…

Pa­si­gir­do krenkš­ti­mas, pūk­ši­mas, šlep­sė­ji­mas – Tau­pė­nas, ne­ši­nas virš kel­nių ky­šan­čiu pil­vu ir di­de­liu bal­to sū­rio ga­ba­lu, ku­rio nu­kąs­to kam­po li­ku­čiai dar bu­vo ma­ty­ti ant vir­šu­ti­nę lū­pą den­gian­čio ūsų še­pe­čio, iš­rėp­lio­jo į prie­an­gį. Ka­dan­gi sau­lė spi­gi­no tie­siai iš prie­kio, jis il­go­kai marks­tė­si, tai kel­da­mas del­ną, tai per­si­kreip­da­mas – vie­naip ir ki­taip mė­gin­da­mas įžvelg­ti, ko čia Sar­gis už­si­ska­li­jo, o kai pa­ga­liau pa­ma­tė – vi­sas nu­švi­to it sau­lėg­rą­ža, pri­ėjo ar­tyn ir tru­pu­tį pa­si­len­kęs su­švokš­tė:

– Kau­ką su­ra­dai? – čia, ma­tyt, jis klau­sė Ber­žo, – ži­nok, jis nuo ma­nęs pa­bė­go! Tai kiek no­rė­tum už jį?

Ber­niūkš­tis sto­vė­jo su­si­rau­kęs, jo gel­to­nas gar­ba­nas ke­de­no vė­jas, jis ap­si­lai­žė džiūs­tan­čias lū­pas, bet nie­ko ne­at­sa­kė.

„Na­gi, na­gi – drą­siau!“ – pa­ra­gi­no Gu­gis, spus­te­lė­da­mas jo ran­ką. Tie­są sa­kant, da­bar kau­kas jau vi­sai ne­bi­jo­jo to di­de­lio ir pik­to žmo­gaus – lau­mės pirš­tas, su­gniauž­tas ki­ta­me kumš­ty­je, tei­kė be­ga­li­nės jė­gos ir pa­si­ti­kė­ji­mo.

– Pa­leisk Vipš­tą! – su­šu­ko tru­pu­tį virp­te­lė­ju­siu bal­siu­ku.

– Ką? – iš­si­žio­jo Tau­pė­nas. – Ką pa­leis­ti?

– Vipš­tą… – jau bai­liau pa­kar­to­jo Ber­žas.

– O kas tas Vipš­tas? – Tau­pė­nas iš­si­tie­sė ir vėl iš­augo di­de­liu kal­nu.

– Vipš­tas yra ait­va­ras, ku­rį tu lai­kai pa­gau­tą… – vai­kio bal­sas ir įžū­lu­mas tir­po re­gint, kaip ar­tė­ja vie­nas prie ki­to Tau­pė­no ant­akiai.

„Ber­že, tu gi Ruo­kio sū­nus, o ta­vo tė­tė ka­la­vi­jus iš kry­žio­kų pli­ko­mis ran­ko­mis at­ima! Ką, ne­ga­li drą­siai pa­sa­ky­ti – pa­leisk Vipš­tą?“ – net pyk­te­lė­jo Gu­gis.

– Ak, ait­va­rą lai­kau pa­gau­tą… – urgz­te­lė­jo tar­si virs­da­mas į di­de­lį šer­ną žmo­gus.

– Taip! – Gu­gis žen­gė į prie­kį, – lais­vę ait­va­rams! – šūk­te­lė­jo iš­kel­da­mas kumš­tį, ku­ria­me tarp smiliaus ir di­džio­jo pirš­to ky­šo­jo ir lau­mės pirš­tas.

– Oooo… Jis dar ir kal­ba! – su­švokš­tė Tau­pė­nas, – tai aš jį ir pa­si­im­siu! – šūk­te­lė­jo, mė­gin­da­mas grieb­ti kau­ką, bet šis stryk­te­lė­jo at­gal ir, žiū­rė­da­mas žmo­gui į akis, iš­bė­rė:

– Ku­ti ku­ti ku­ti, pa­ga­vo jį lau­mu­tė, pa­ga­vo jį lau­mu­tė ir ku­ti ku­ti ku­ti!

Iš pra­džių Tau­pė­nas su­urz­gė ir dar kar­tą mė­gi­no su­čiup­ti kau­ką. Tik stai­ga su­ma­ta­ra­vo ran­ko­mis, iš­si­len­kė, prunkš­te­lė­jo, iš­spro­gi­no akis, čiup­te­lė­jo­si už pa­žas­ties, už šo­no, stryk­te­lė­jo, at­si­lo­šė, su­si­rie­tė, pa­kė­lė pa­dą – vie­ną, ki­tą, ap­si­su­ko, pa­si­ka­sė, kaž­ką lyg ir ėmė gau­dy­ti… Ber­žas ir vi­si, kas tik tu­rė­jo akis, se­kė šį keis­tą šo­kį – kie­mo šei­mi­nin­kas kol kas ty­lė­jo, tik ma­tei, kaip trūk­čio­ja jo lū­pos, kaip jis lyg ir no­ri ką sa­ky­ti, bet jam ne­iš­ei­na. Ga­liau­siai žmo­gus ne­be­iš­lai­kė:

– Chi chi chi, – su­ki­ke­no.

 Ne, juo­ko gar­sas šiam kie­mui ne­bu­vo sve­ti­mas – tik Tau­pė­nas nie­ka­da ne­si­juok­da­vo TAIP – skar­džiai, links­mai ir vi­sas kre­tė­da­mas. Šei­mi­nin­ko juo­kas daž­niau­siai bū­da­vo pik­tas, kan­dus ar­ba net gra­si­nan­tis, kai jam – juo­kin­ga, o ki­tiems – jau ne­be­la­bai…

– Cho cho cho, cha cha cha, chu chu chu, – prunkš­tė žmo­gus, stri­ki­nė­da­mas ir ma­ta­ruo­da­ma­s po pu­sę kie­mo.

Pir­mo­ji Ber­žo šyp­se­nė­lė bu­vo dar at­sar­gi – bet, žvilg­te­lė­jęs į Gu­gį ir iš­vy­dęs, kad šis iš­si­šie­pęs iki pat au­sų, tik ne­kva­to­ja, jis su­ki­ke­no. Ta­da dar sy­kį ir dar, ir dar – taip, kol iš akių pra­dė­jo trykš­ti aša­ros.

Sma­gi šei­mi­nin­ko ir sve­čių nuo­tai­ka ėmė džiu­gin­ti ir ki­tus kie­mo gy­ven­to­jus – štai šok­te­lė­jo ir su­ku­da­ka­vo viš­ta, spar­nais su­plas­no­jo žą­sis, kriuk­te­lė­to at­bė­gęs par­še­lis – net ir juo­da­sis gai­dys ėmė sū­puo­tis ant ko­jų, o jo keis­to­se aky­se su­spin­do sma­gios ki­birkš­tė­lės!

– Oi, cha cha, kas čia, cho, da­ro­si, che che, uk, ku­te­na, cha cha cha, – žven­gė Tau­pė­nas, – bai­kit, cha, mir­siu, bai­kit, chu­chu!

– Kur Vipš­to kiau­ši­nis? – pa­klau­sė kau­kas.

– Ne­sa­ky­siu, chi chi, ne­sa­ky­siu, – ki­ke­no Tau­pė­nas, – vis­kas, tik ne tai… Cha, cho, chi, chu, che, chrrr...

– Kur Vipš­to kiau­ši­nis? – kiek pa­lau­kęs vėl pa­klau­sė Gu­gis, nors jam rei­kė­jo rėk­ti, kad žmo­gus jį iš­girs­tų.

– Kau­ke, cha, baik, nu­sto­siu juok­tis – užmu­uušiu, che chi!

Ber­žas jau ne­be­tu­rė­jo jė­gų juok­tis – jis tik žiop­čio­da­mas gau­dė orą ir lai­kė­si už pil­vo…

– Pa­sa­kyk, kur klė­ties spy­nos rak­tas! – spau­dė Gu­gis jau ne­be­sišyp­so­da­mas.

– Cha, che, ui­i­i­ii, uff, – žmo­gaus juo­kas ėmė virs­ti švokš­ti­mu, – po pa­gal­ve, che, oi, cha, pa­gal­ve!

– Su­bė­giok, – Gu­gis link­te­lė­jo Ber­žui, – na, bėk gi! – kau­kas ži­no­jo juo­ko ga­lią, o nu­ma­rin­ti, nors ir blo­go žmo­gaus, ne­no­rė­jo…

Ber­žas smu­ko į pir­kią, po ke­lių aki­mir­kų iš­ni­ro šauk­da­mas „RA­DAU!“ ir nu­bė­go prie spy­nos.

– Kiau­ši­nis – ku­pa­re? – vėl pa­klau­sė kau­kas.

Tau­pė­nas, jau rai­ty­da­ma­sis ant že­mės, tik kaž­ką su­švokš­tė pa­tvir­tin­da­mas. Ber­žas įpuo­lė į klė­tį, pa­si­gir­do ve­ria­mo dang­čio dunks­te­lė­ji­mas, su­šla­mė­jo dro­bė, ir vai­kis, vėl šauk­da­mas „Čia!“, iš­lė­kė at­gal į kie­mą, abie­jo­se ran­ko­se ne­ši­nas saulės zuikučiais spin­din­čiu kiau­ši­niu!

Vipš­tas stryk­te­lė­jo, su­plas­no­jo ir… virš kie­mo nu­ai­dė­jo gar­sus gar­sus „Ka-ka-rie-kū!!!“ Aki­mirks­nį vi­sus juo­kus tar­si kas nu­trau­kė – Tau­pė­nas, net ir tas, be gar­so žiopte­lė­jo, žiū­rė­da­mas į gai­dį, o viš­tų pul­ke­lis su­stin­go it ak­muo… Bet Gu­gis il­gai ste­bė­tis ne­lei­do:

Ber­žai, Vipš­tai, bė­kit miš­ko link, aš jus pa­vy­siu! Bė­kit! – dar kar­tą šūk­te­lė­jo, o gal­ve­lė­je iš­di­džiai blyks­te­lė­jo: „Ir kuo aš ne Snar­kis – kau­ka­va­dis!?“

Vai­kas ir paukš­tis tar­si įgel­ti nu­kū­rė, tik dul­kės pa­rū­ko...

Kau­kas at­si­grę­žė į be­si­rai­tan­tį žmo­gų ir, vis dar lai­ky­da­mas ran­ko­je iš­kel­tą lau­mės pirš­tą, bet jau lė­tai trauk­da­ma­sis at­pa­ka­liais, šau­kė:

– Ži­nok, ait­va­rų gau­dy­ti ne­ga­li­ma! Ži­nok, ait­va­rai tu­ri au­gin­ti gi­rias, o ne tau sve­ti­mą ge­rą neš­ti! Ir ži­nok – jei­gu dar kar­tą pa­mė­gin­si nu­gvelb­ti ait­va­ro kiau­ši­nį, aš ir vėl at­ei­siu! – o min­ty­se, ža­vė­da­ma­sis sa­vi­mi, dar pri­dė­jo: „Taip! Taip! Be abe­jo!“ ir, su­gniau­žęs lau­mės pirš­tą kumš­ty­je, pa­si­pus­tė pa­dus…

Tau­pė­nas iš­si­tie­sė ant že­mės kaip il­gas ir su­stin­go. Tik ku­riam lai­kui pra­bė­gus, kai prie šei­mi­nin­ko at­sar­giai pri­sė­li­no Sar­gis, šuo iš­gir­do, kad žmo­gus kūk­čio­ja…

Lau­ky­mė­je, kur su­si­ti­ko žmo­gu­tis, kau­kas ir ait­va­ras, va­sa­ra iš­si­sklei­dė mar­gas­pal­vių žie­de­lių lo­va­tie­se ir sul­tin­gos žo­lės stie­bais – juk tuoj Ra­sos! Čia jie ga­lė­jo nie­ko ne­bi­jo­ti – Tau­pė­nas po to­kių links­my­bių tik­rai ne­ga­lė­jo at­šliauž­ti, o jei­gu kas nors ir pa­si­ro­dy­tų – juk Gu­gis vėl ga­lė­tų ką nors už­ke­rė­ti… Bent taip at­ro­dė Ber­žui, nors pats Gu­gis at­ro­dė la­biau pa­var­gęs nei links­mas. Tik kau­ko akys šyp­so­jo­si, žvelg­da­mos, kaip Vipš­tas, abiem spar­nais ap­glė­bęs kiau­ši­nį, lin­guo­ja ir ty­liai kar­to­ja: „Ko, ko, ko, ko…“

– Bet keis­ta, – lyg pats sau murm­te­lė­jo kau­kas, – juk čia – ne lukš­tas, o vi­sas kiau­ši­nis… O se­no­lis Ur­kis sa­kė…

– Ką sa­kė? – su­klu­so Ber­žas.

– Sa­kė, kad ait­va­rai la­bai sau­go sa­vo kiau­ši­nius, kai iš­si­ri­ta, ir ne­ga­li nuo jų nu­tol­ti, tar­si di­de­lės srai­gės…

– Ko, ko, ko… – ne­ri­mo paukštis.

– Tai tu jo pa­klaus­ti ga­li, – pa­siū­lė vai­kis.

– Ko, ko? – ma­tyt, po­kal­bį nu­gir­do ir Vipš­tas.

– Vipš­tai… Juk tas kiau­ši­nis… Jis ne­tuš­čias? – Gu­gis pa­klau­sė žmo­gu­čio pa­ta­ri­mo.

– Ko, ko, – su­link­sė­jo Vipš­tas, – ne­tuš­čias, – iš džiaugs­mo, at­ro­do, net žo­džius ėmė leng­viau tar­ti…

– Ir iš jo… Iš­si­ris paukš­čiu­kas? – pa­šo­ko Ber­žas.

– Ko, no, ko, kait­va­riu­kas, ait­va­riu­kas, ko, iš­si­k-ris! – jis su­pla­kė spar­nais.

Gu­gis net išsižio­jo – vis­kas stai­ga ta­po aišku: žmo­nės vog­da­vo kiau­ši­nius ne no­rė­da­mi iš­si­pe­rin­ti ait­va­rų, o pri­vers­ti sau tar­nau­ti pa­čius ait­va­rus, ku­rie ga­lė­da­vo pa­da­ry­ti vis­ką, jei žmo­gus pa­ža­dė­da­vo kiau­ši­nį grą­žin­ti! Štai ko­dėl ait­va­rų nie­kas ne­ma­ty­da­vo die­ną – jie bū­da­vo paukš­čiais, nes žal­čiai, te­gul ir pa­dan­gių, kiau­ši­nių pe­rė­ti ne­mo­ka!

– Gu­gi, Gu­gi! – Ber­žas ne­gai­les­tin­gai tam­pė kau­ką už ran­kos.

Kau­kas brūkš­te­lė­jo ran­ku­te per gau­rus, nu­brauk­da­mas ne­ty­čiom iš­tryš­ku­sią aša­rė­lę…

– Gu­gi, kas tau? – šūk­te­lė­jo vai­kis, pa­ste­bė­jęs tą drėg­mės la­še­lį.

– Nie­ko, nie­ko, tik­rai nie­ko, cha cha! – nu­si­kva­to­jo kau­kas. – Tie­siog man la­bai, la­bai sma­gu! O… Jei­gu tai ži­no­tų se­no­lis Ur­kis, Mu­na­mu­kis! Cha cha, lukš­tas, cha!

– Gu­gi, tu už­si­ke­rė­jai? – Ber­žas vėl tai­kė­si iš­si­gąs­ti, įtar­da­mas, kad kau­kas tuoj pra­dės šok­ti tą klai­kų juo­ko šo­kį, bet Gu­gis tik va­liū­kiš­kai žvilg­te­lė­jo į vai­kį ir ta­rė:

– Ži­nai ką?

– Ką?

– Su­lau­kim sau­lė­lai­dos ir pa­pra­šy­kim Vipš­to, kad pa­dan­ge pa­skrai­din­tų!

– Ko, ko, – su­link­sė­jo ait­va­ras, – kū, bū­ti­nai! – ir su­pla­kė spar­nais. Net­gi­ juo­dos kaip nak­tis plunks­nos ne­ga­lė­jo pa­slėp­ti, kad paukš­čio pa­pil­vė žai­džia vi­sais vai­vo­rykš­tės at­spin­džiais!

 


 Skaityti trečiąjį pasakojimą apie Gugį, didkaukius ir didvyrius

 


© 2006-2018 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas