Justinas Žilinskas

GUGIS - girių kaukas ir žmonių draugas

(elektroninė versija)
KETVIRTASIS, DIDYSIS PASAKOJIMAS APIE GUGIO ŽYGĮ

I. Iš­ėji­mas

 

Va­sa­ra pra­bė­go. Ru­duo ap­kram­tė me­džius. Ži­no­ma, spyg­lių jis ne­mė­go, tad eg­lės ir pu­šys sty­ro­jo to­kios pa­čios tam­sios ir ža­lios, ta­čiau ber­žų guo­tas, su­lei­dęs šak­nis ten, kur ra­do­si tru­pu­tis prie­mo­lio, jau ry­mo­jo pli­kut pli­ku­tė­lis. Nors čia, gi­rios tan­kmė­je, vė­jai ne­ūka­vo it su­žeis­ti brie­džiai, ta­čiau spar­čiai vės­tan­tis oras vi­jo kau­kus į olas, tad laks­ty­ti ar dirb­ti tek­da­vo vis spė­riau – kaip ir kuo spė­riau su­grįž­ti prie ug­ne­lės... Net ir iš de­be­sų pa­ta­lo kyš­te­lė­jus sau­lu­tei, ja pa­si­džiaug­ti jau ne­be­iš­lįs­da­vo nei se­na­sis Ur­kis, nei ki­ti vy­res­ni Kau­kaš­lai­čio gy­ven­to­jai. Ir kuo čia džiaug­sie­si, jei pa­dan­gių mo­čiu­tė, kad ir gar­biau­siais žo­džiais pra­šo­ma, švie­čia, bet ne­be­šil­do... Vis šal­tė­jan­tis ru­dens glė­bys bu­vo nė mo­tais vien tik kau­ku­čiams – jie vis taip pat sma­giai siau­tė, kel­da­mi gel­to­nai raus­vą la­pų pū­gą, tik ne­be­si­taš­kė Kau­kau­pio pur­sluo­se, nors var­lės, su­si­ruo­šu­sios il­gai mie­go­ti, sau­gios dar ne­si­jau­tė...

Gu­gis šliop­te­lė­jo stro­piai ati­temp­tą gi­lių mai­šą prie po­dė­lio ir nu­si­brau­kė pra­kai­tą. „Ufff, tie ąžuo­lai taip to­li, kad juos kur šer­nas...“ Nors šer­nų čia ge­riau ne­mi­nė­ti – dry­žuo­ti par­šai kau­kų ne­mė­go, mat ma­nė, kad gi­lių vi­siems ne­už­teks, to­dėl su­si­dū­ri­mai su di­džiai­siais kriuk­siais daž­nai baig­da­vo­si grei­tų ko­jų ir aukš­tų me­džių iš­ban­dy­mu... „Vis­kas, šian­dien man jau už­teks“, – nu­spren­dė kau­kas, dai­ry­da­ma­sis, kur pa­si­dė­jo Kup­ris, pri­žiū­rin­tis at­sar­gas.

– Tik vie­nas mai­šas? – iš olos gel­mės ne­tru­ko pa­si­ro­dy­ti bam­ban­tis Kup­ris.

– Už­tat koks, – vyp­te­lė­jo Gu­gis, – pa­sverk, tem­piau vi­sas su­plu­kęs...

– Taip taip, su­plu­kęs... Ma­ty­ti, – ir­zliai dėb­te­lė­jo. – O ki­ti, ma­nai, plunks­ne­les ne­šio­ja, a, stip­ruo­li?

– Ką ki­ti ne­šio­ja – ki­tų rei­ka­las, – at­šo­vė jis, – o aš trū­kio gau­ti ne­si­ruo­šiu – man dar vi­sas gy­ve­ni­mas prieš akis!

– Ma­tai, ma­tai... Gy­ve­ni­mas jam... Ir kas to­kių gud­rių kal­bų pri­mo­kė, ar tik ne žmo­nės, a, kauk­vy­ri? La­bai gra­žu se­nam kau­kui akis dras­ky­ti, oi kaip gra­žu, a?

– Gal ir žmo­nės, – Gu­gis vi­sai ne­no­rė­jo gin­čy­tis su se­nu niurz­gliu. – Iki, gar­bu­sis Kup­ri, man me­tas...

– Taip, taip... Sun­kus... Hmm... Iš tie­sų sun­kus... Kaip čia taip, a, Kup­ri, kaip? – iš­gir­do sau­go­to­jo mur­mė­ji­mą, bet pyk­te­lė­jęs ne­be­no­rė­jo at­ei­ti į pa­gal­bą, to­dėl pa­spar­ti­no žings­nį... De­ja, ne­pa­kan­ka­mai...

– Ei, Gu­gi, tuoj pat su­grįžk, a, Gu­gi? Pa­dėk nu­temp­ti – kau­lai ma­no ne­be tie, ran­kos ne­be to­kios... – pa­si­skun­dė Kup­ris. – Et, o jau­nas ne to­kius tam­piau, vai ne to­kius, a... – vėl sau su­mur­mė­jo.

Kau­kas at­si­su­ko, krims­te­lė­jo lū­pą. „Vis tiek ne­be­il­gai“, – pa­si­guo­dė ir grį­žo prie olos.

– Vai­kel! Ar tau pro­tas mąs­tyk­lė­je už­ša­lo? – su­šu­ko iš nuo­sta­bos net at­si­sto­da­ma mo­tu­lė, kai Gu­gis ra­miai pa­sa­kė sa­vo su­ma­ny­mą.

– Kur tai ma­ty­ta? Jau­nas kau­kas, pa­čia­me jė­gų ant­plū­dy­je, eis pas žmo­nes rei­ka­lo ne­pri­spir­tas? Ką pa­sa­kys ben­drak­rau­jai? Ką pro­tė­viai pa­gal­vos? Vai­kel, kau­kus gi žmo­nės pju­do šu­ni­mis, ka­tė­mis, ati­duo­da vai­kams kaip žais­le­lius, sa­ko, net­gi me­džio­ja ir val­go, jei­gu pri­rei­kia...

„Vai, ir vėl tie pa­tys nie­kai...“ – nu­liū­do Gu­gis, sun­kiai at­si­dus­da­mas.

– Ma­ma, bet tai se­no­lio Ur­kio pa­sa­kos! – ban­dė pa­aiš­kin­ti. – Žmo­nės nė­ra to­kie blo­gi, ne­skriau­džia kau­kų. Be to, tik­ras kau­kas at­si­gins ir nuo ka­tės, ir nuo šuns. Žmo­nės tu­ri duo­nu­tės, o ne vien ro­pių ir ki­to­kių šak­ne­lių, žie­mą jie ne­ken­čia nei šal­čio, anei ba­do... Ko­dėl tad vie­ną žie­mą ne­ga­liu pa­ban­dy­ti? Aš jus lan­ky­siu! Jums duo­nu­tės at­ne­šiu!

– Kas čia de­da­si? Ko triukš­mau­ja­te? – pa­si­gir­do pro ke­lių kiš­kių kai­lių olos už­sklan­dą įei­nan­čio tė­vo bal­sas.

– Tė­vai, tė­vai, – šo­ko mo­tu­lė, – tu tik pa­klau­syk, ką mū­sų vai­kiuks su­ma­nė! Ei­ti pas žmo­nes žie­mau­ti!!!

– Na... Sa­kai... Ką?! – tė­vas ati­to­ko ir dėb­te­lė­jo į Gu­gį. – Žie­mau­ti, pas žmo­nes?!

Gu­gis pa­ty­liu­kais link­te­lė­jo.

– Tai­gi sa­kiau, kad tas sė­dė­ji­mas Pa­gi­riuo­se nie­ko ge­ra ne­duos! – pa­no­sė­je su­bam­bė­jo tė­vas ir krei­pė­si į sū­nų: – Na, var­liau, tai ko­kį čia nie­ką su­ma­nei?

– Tai ne nie­kas, – nu­ri­jęs skau­dų „var­lių“, at­si­kir­to Gu­gis.

– Kiek ga­li­ma tū­no­ti Kau­kaš­lai­čio sky­lė­se, kiek ga­li­ma žie­mą dre­bė­ti iš šal­čio ir ba­do. Jei­gu, kaip sa­ko se­no­lis Ur­kis, kau­kų mąž­ta, ko­dėl tad ne­pra­dė­ti gy­ven­ti kar­tu su žmo­nė­mis, jie ir so­tes­ni, ir links­mes­ni, ir duo­nu­tės vi­sus me­tus tu­ri...

– Tai štai kaip! Gim­tie­ji na­mai tau jau „sky­lės“! – vi­sai už­si­rūs­ti­nęs su­griau­dė­jo tė­vas. – Leng­vo ėda­lo už­si­ma­nei, taip? Tai va, ži­nok, sū­ne­li, kad leng­vo ėda­lo ir žmo­gui ne­bū­na, ki­taip nei­tų pa­sa­kos, kad ait­va­rai ir kau­kai tur­tus ne­ša. Kad bū­tų tos duo­nu­tės, žmo­nės tu­ri il­gai že­mę pri­žiū­rė­ti, me­džius de­gin­ti, sė­ti, daug vi­so­kios sun­ke­nos da­ry­ti. Ir tu ma­nai, kad žmo­nės ne­ba­dau­ja, ne­ken­čia? Oi kaip ba­dau­ja, oi kaip ken­čia! Pa­bu­vo ke­le­tą sy­kių pas žmo­gų ir jo da­lios gud­ruo­lis pa­no­ro. Aš tau su ta­vo pa­ties smei­guo­liu tuoj taip kai­lį iš­kar­šiu, kad vi­si Pa­gi­riai ir žmo­nės iš gal­vos iš­dul­kės ir man dau­giau to­kių kvai­lys­čių mo­ti­nai neš­ne­kė­si! – ba­rė­si tė­vas.

– Ma­tėm to­kių kau­kaž­mo­gių. Pir­mą ka­ti­ną pa­ma­tęs Kau­kaš­lai­tin par­bėg­si. Cic, kad man dau­giau nė žo­džio apie jo­kius žie­moji­mus, – dar kar­tą rik­te­lė­jo, pa­ste­bė­jęs, kad Gu­gis jau žio­ja­si prieš­ta­rau­ti.

– Bet...

– Jo­kių bet! Marš į lau­ką kai­lių lup­ti ir kad man dau­giau į Pa­gi­rius nė na­go ne­kel­tum. Su­ži­no­siu – taip iš­dirb­siu kai­lį, kad jo­kio žie­moji­mo ne­be­rei­kės...

– Tė­vai, tė­vai... – ban­dė ra­min­ti įsi­smar­ka­vu­sį vy­rą mo­ti­na, – nagi vai­kis pai­kas dar...

– O ir tu ty­lėk! – vėl rik­te­lė­jo. – Mo­kys čia ma­ne, kaip vai­kį au­gin­ti. Ko sto­vi lyg mie­tą pra­ri­jęs? Sa­kiau, marš dirb­ti!

Gu­gis lė­tai sliū­ki­no kie­mu, o gal­vo­je stuk­se­no vie­na min­tis: „Iš­ei­siu! Bū­ti­nai iš­ei­siu. Pa­bėg­siu – ir nie­ko man ne­pa­da­ry­sit. Juk sa­kė Ruo­kis – „Jei no­ri, ma­žu­li, žie­mop ap­si­gy­venk pas mus. Su­tilp­sim vi­si, pie­no ir duo­nu­tės taip pat pa­kaks“. Nors jis ir ži­no­jo, kad tė­vo žo­džiuo­se yra tie­sos apie ne­leng­vą žmo­gaus bū­tį, vis tiek… Vi­są žie­mą pra­lin­dė­ti Kau­kaš­lai­ty­je, kai ten, Pa­gi­riuo­se, ver­da toks gy­ve­ni­mas! Kau­kas pa­čiu­pi­nė­jo ma­žu­tį duo­nu­tės gniu­tu­lė­lį prie juos­tos ir sun­kiai at­si­du­so, užuos­da­mas švie­žio krau­jo, ku­rį sklei­dė lu­pa­mas lai­mi­kis, kva­pą... Su­kan­dęs dan­tis pa­si­len­kė pa­si­im­ti gremž­tu­ko.

 

Po dar­bų grį­žus į olą jo lau­kė nau­ja staig­me­na. Jau be­si­ruo­šiant gul­tis, tė­vas ir mo­ti­na su­si­žval­gę pra­bi­lo:

– Gu­gi, vai­ke­li, tu už­au­gai jau di­de­lis ir stip­rus, gra­žus kau­kas. Pats me­tas bū­tų ir po­ros pa­si­ieš­ko­ti, sa­vo olą raus­ti, – ta­rian­čios pas­ku­ti­nius žo­džius mo­tu­lės akys su­bliz­gė­jo nuo drėg­mės. Gu­gis iš nuo­sta­bos net iš­me­tė to­ši­nę su ty­re.

– Ir aš pa­gal­vo­jau, – tę­sė kal­bą tė­vas, – kad mie­lai pa­kal­bė­čiau su Do­riu dėl Gra­žės... Gra­ži kau­ku­tė...

Jei­gu Gu­gio ran­ko­se dar kas nors bū­tų bu­vę, tai tik­rai bū­tų taip pat at­si­dū­rę ant že­mės. Še tau kad no­ri!

– Tai kaip, sū­nel, ar ne­už­suk­tu­me ku­rią nors die­ną su ža­ri­ja ir grums­te­liu pas Do­rius? Ru­de­nį nak­te­lės il­gos, šil­čiau dvie­se bū­tų... – ne­nu­ri­mo tė­vas.

„Tai štai kaip jie nu­spren­dė ma­ne su­lai­ky­ti...“ – su­mo­jo Gu­gis, sku­biai rink­da­mas žo­džius at­sa­ky­mui... „Sa­vo olą raus­ti... O kad tau šeš­kas!“ Net ir švel­niau­sius žo­džiu­kus Gra­žei šnibž­dė­da­mas, apie ben­drą olą Gu­gis ne­su­si­mąs­ty­da­vo... Juk jam dar tik de­šim­tas sau­lės ra­tas, ir net į kau­ka­vy­rius jo dar ne­pri­ėmė, tik ki­tą pa­va­sa­rį... ki­tą pa­va­sa­rį... Be to, jis nu­spren­dė ei­ti žie­mo­ti pas žmo­nes...

– Bet, tė­tu­li... Juk dar nie­kas iš mū­sų bū­rio... Net Pu­kis... – iš­si­žio­jo švel­niau­siam prieš­ta­ra­vi­mui.

– Vi­sa­da bū­na pir­mas, – tar­si to ir te­lauk­da­mas, nu­si­šyp­so­jo tė­vas, – juk tu pir­mas ir žmo­nėms ži­nią apie ge­le­ži­nius žmo­nes neš... – pa­ju­tęs prie­kaiš­tin­gą mo­ti­nos žvilgs­nį su­mik­čio­jo tė­vas. – O juk tik su­au­gęs kau­kas tai ga­li. Va­di­na­si – tu jau tik­ras kau­ka­vy­ris! – skam­biai bai­gė.

„Aha, – Gu­gis tuo­jau pat įver­ti­no iš pa­žiū­ros ne­kal­tą mik­te­lė­ji­mą. – Va­di­na­si, nie­ko apie žmo­nes gir­dė­ti ne­be­no­rit, tai­gi čia bū­das ma­ne ati­trauk­ti, – da­bar jau ga­lu­ti­nai nu­spren­dė kau­kas. – Ta­da ir aš pa­žai­siu...“

– Tė­vel, mo­tu­le, la­bai ačiū už rū­pes­tį, bet jis toks ne­ti­kė­tas, leis­ki­te man pa­gal­vo­ti... tru­pu­tį?

– Ge­rai, sū­nau, gal­vok, – link­te­lė­jo tė­vas, – bet at­mink – anks­ti kė­lęs, anks­ti po­rą ra­dęs – ne­si­gai­lė­si.

„Mau­mas ma­ne ži­no“, – min­ty­se vyp­te­lė­jo Gu­gis.

– Ei­siu dar į lau­ką žvaigž­džių pa­skai­čiuo­ti, – tars­te­lė­jo slys­da­mas olos an­gos link. Jį at­si­vi­jo mo­ti­nos žo­džiai: „O Gra­žė, gir­dė­jau, ge­ra kau­kai­tė, tvar­kin­ga...“, „Ir pa­im­ti yra už kur“, – su­du­de­no pa­šai­pus tė­vo bo­sas. Gu­gis su­gniau­žė kumš­te­lius: „Na, na... Ir ne­pa­vyks...“

 

Kau­kau­pio sro­vė šne­ku­čia­vo­si su šal­ta nak­ti­mi ir at­ro­dė, kad vos gir­di­mas čiur­le­ni­mas kvie­čia sek­ti iš pas­kos, to­li to­li, iki pat di­džio­sios upės, apie ku­rią pa­sa­ko­da­vo se­na­sis Ur­kis... Per­šo­kęs ak­me­nė­lius, kau­kas pra­sklei­dė ke­le­tą ša­ke­lių ir pa­te­ko į ne­di­de­lę olą, kur pa­ma­žė­le ruo­šė­si iš­ėji­mui. Čia jis su­si­ne­šė ne­gau­sius, svar­bius daik­tus – iš ge­le­ži­nio žmo­gaus at­im­tą smei­guo­lį, mo­tu­lės Gu­bės už­ke­rė­tą pa­ka­bu­ką, šeš­ko plau­kus, an­gies odos lo­pi­nė­lius ir ki­ta. Kau­kas ži­no­jo: per prie­var­tą jo at­gal nie­kas ne­par­ves, bet ar be­lauks su­grįž­tan­čio? „Gra­žė – ji gal ir lauks?“ – nu­smel­kė gi­liai ir vėl prieš akis su­ple­ve­no jos links­mos aku­tės ir ten at­si­spin­din­tys bruk­nių ka­ro­liu­kai... „Šu­ni­mis pju­do, ka­tė­mis siun­do, spra­gi­lais tva­ti­ja...“ – su­grį­žo se­no­jo Ur­kio žo­džiai ir dėl tos se­no­lio sa­ko­mos ne­tie­sos kau­kas net prunkš­te­lė­jo – juk Ruo­kio šei­my­na jį vi­sa­da pa­si­tik­da­vo taip mei­liai, taip drau­gin­gai... O ber­niūkš­čiai... Jie vi­sur vie­no­di! Gu­gis žvilg­te­lė­jo į ra­miai gu­lin­tį prie sie­nos ir rū­pes­tin­gai su­neš­to­mis sa­ma­no­mis šiek tiek pri­deng­tą smei­guo­lį. Aki­mirks­nį prieš akis su­mir­go vaiz­das su olos vi­du­je spra­gan­čiu ug­nia­ku­ru, puo­de ty­rę mai­šan­čia Gra­že ir ap­lin­kui bė­gio­jan­čiais kau­ku­čiais. „Ne! – pa­pur­tė jis gal­vą. – Ne­no­riu ra­my­bės, ne­no­riu ty­los, ne­no­riu ap­kiau­tė­ti it koks sa­ma­no­tas ak­men­pa­lai­kis!“ Bur­tas mes­tas. Jis pa­lie­ka Kau­kaš­lai­tį. Ir kuo grei­čiau – tuo ge­riau. „O tė­ve­lius lan­ky­siu – te­gul pyks­ta, bet lan­ky­siu“, – nu­spren­dė ir, sun­kiai at­si­du­sęs, Gu­gis ir vėl iš­lin­do į lau­ką. Ka­dan­gi vė­jai de­be­sis nu­vai­kė, iš pa­dan­gės dėb­te­lė­jo ap­skri­ta kaip bly­nas mė­nu­lio pil­na­tis. „Va, kaip ge­rai, – šyp­te­lė­jo Gu­gis, – da­bar ke­lias daug ge­riau bus ma­ty­ti...“ Ir grį­žo į sa­vo olą su­si­rink­ti daik­tų.

 

*  *  *

 

Beržas su­plo­jo del­nais:

– Tu nežinai, kaip džiau­giuo­si, kad žie­mo­si pas mus, – pri­si­pažino vai­kis. – Bus sma­gu, la­bai la­bai sma­gu!

– Tik­riau­siai, – su­ti­ko Gu­gis.

– Kur no­rė­tum gy­ven­ti? Gal po ma­no lo­va? Būk ge­ras, gy­venk po ma­no lo­va!

– Po mū­sų lo­va, – pa­tai­sė su­si­rauk­da­mas Ry­tis.

– Ge­rai ge­rai, po mū­sų, – su­ti­ko Ber­žas.

– Šiaip tai po lo­va ma­žo­ka vie­tos, gal ku­ria­me nors kam­pu­ty­je ga­lė­čiau? – per daug ne­si­kuk­li­no kau­kas.

– Ži­no­ma! – džiaugs­min­gai šūk­te­lė­jo Ber­žas. – Tai­sy­kis ku­ria­me no­ri kam­pe. Mū­sų na­mai – ta­vo na­mai!

– Ei­siu gal Bri­sių pa­šer­siu… – ta­rė Ry­tis. – O tu, Ber­žu­liuk, pa­si­rū­pink sve­čiu.

– Dar kar­tą ma­ne taip pa­va­din­si!!! – Ber­žas pa­grū­mo­jo kumš­čiu bro­lio nu­ga­rai.

– Vai­kai, vai­kai, ne­si­bar­kit, – įsi­ter­pė ir Ruo­kie­nė. – Ry­čiau, grįž­damas par­nešk iš klė­ties lo­va­tie­sę, pa­da­ry­sim Gu­giui gra­žų ir šil­tą guo­lį ša­lia ug­nia­ku­ro.

„Gal be rei­ka­lo čia at­si­tren­kiau? Juk už­si­kar­siu da­bar Ruo­kiams ant spran­do, o jie ir sa­vo vai­kų tu­ri…“ – pra­bė­go min­tis, ma­tyt, pa­bu­din­ta ne­la­bai drau­giš­ko Ry­čio el­ge­sio.

– Aš ga­lė­čiau ir klė­ty­je gy­ven­ti, – pa­si­siū­lė kau­kas. – Ten tai tik­rai nie­kam ne­truk­dy­čiau…

– Gu­gi… – pa­žvel­gė prie­kaiš­tin­gai Ruo­kie­nė. – Šiuo­se na­muo­se tu nie­kad nie­kam nie­ko ne­truk­dy­si. Per daug nu­vei­kei ge­ra vi­sų la­bui, kad tau ko nors at­sa­ky­tu­me. Gai­la, ki­ti pa­gi­rė­nai taip grei­tai už­mir­šo, kas ga­lė­jo nu­tik­ti, jei­gu ne ta­vo su­ma­nu­mas… Tu ma­žas, iš pa­žiū­ros sil­pnas, bet di­de­lius dar­bus nu­vei­ki. Mes ne­pa­mir­šo­me. Žie­mok pas mus. Būk. Gy­venk kar­tu.

Gu­gis tik pa­ju­to, kad kais­ta žan­dai, o jis šyp­so­si – lai­min­gas lai­min­gu­tė­lis, tar­si ta­da, ro­dy­tų­si, taip se­niai, kai nu­gvel­bė gra­žų­jį ge­le­ži­nio žmo­gaus smei­guo­lį!

 

Tam­sa, klo­da­ma vis il­gė­jan­čios nak­ties pa­ta­lą, už­lie­jo gi­rią še­šė­liais. Šen bei ten ūk­te­lė­jo pe­lė­da, viauk­te­lė­jo la­pė. Gu­gis sto­vė­jo dve­jo­da­mas – jo ko­jų pirš­tu­kai rau­si­nė­jo smė­lį, o ran­kos, at­ro­dė, ne­ži­no­jo kur be­si­dė­ti. Pa­ga­liau jis ap­si­spren­dė, iš­lin­do iš pa­par­čių, per­li­po kau­bu­rį, pri­ėjo ar­tyn prie olos ir pus­bal­siu pa­šau­kė:

– Mo­tu­te Gu­be... Mo­tu­te Gu­be...

Ži­lut ži­lu­tė­lė kau­kė, virš ug­nia­ku­ro mai­šiu­si vi­ra­lą, at­si­su­ko ir iš ne­ti­kė­tu­mo vos ne­iš­me­tė iš ran­kų ka­da­gi­nės men­te­lės:

– Gu­gi, vai­kiau, tu?

– Aš, mo­tu­te, aš... – kau­kas žen­gė dar žings­ne­lį.

– Pro­tė­vių vė­lės... Ir ką gi tu čia vei­ki, juk jau nak­tis? O tu ne pas žmo­nes, ne?

– Pas jus, mo­tu­le, at­ėjau. Tik tė­ve­liams ne­sa­ky­ki­te... – pa­pra­šė.

– Jei­gu jau at­ėjai, – at­si­to­kė­ju­si kau­kė nu­kė­lė nuo ug­nies in­dą, – tai už­eik į vi­dų, ne­sto­vė­sim lau­ke... Ag, ir keis­tas tu kau­kas, Gu­gi...

Nu­ri­jęs ke­le­tą gurkš­ne­lių ži­niuo­nės pa­siū­ly­to karš­ty­mo, Gu­gis vėl su­ju­do ir, ne­rim­da­mas bei krenkš­da­mas, krei­pė­si:

– Mo­tu­te Gu­be...

– Na? – pa­ra­gi­no ji.

– Mo­tu­te Gu­be, juk vi­si kau­ka­vy­riai ži­no daug ke­rų. Vi­so­kių... Ar ga­lė­tu­mei ir ma­ne iš­mo­ky­ti?

– Ag štai kas ta­ve at­vi­jo... – ži­niuo­nė liūd­nai žvig­te­lė­jo į Gu­gį. – O aš ma­niau, kad tu vis dėl­to su­grįž­ti su­ma­nei ir pra­šy­si ma­nęs, kad tė­ve­lius įkal­bė­čiau ne­pyk­ti...

– Ne, mo­tu­te, ne! – pa­prieš­ta­ra­vo, ir ja­me vėl pa­bu­do at­ska­lū­no iš­di­du­mas: jis iš­si­tie­sė, var­žy­mo­si ne­li­ko nei žen­klo. Ty­liu, bet ne­vir­pan­čiu bal­su pa­sa­kė:

– Aš la­bai no­riu pa­ma­ty­ti, kaip iš tie­sų gy­ve­na žmo­nės... Aš no­riu pa­ma­ty­ti, ką ma­to jie, aš no­riu... No­riu ke­liau­ti su jais į to­li­mus kraš­tus, ten, kur sau­lu­tė pa­te­ka, kur mė­nuo lei­džia­si...

– Vai­kiau vai­kiau... – ji pa­lin­ga­vo gal­vą, – na, kam tau to rei­kia? Štai ma­tau – su­au­gai per va­sa­rą, tik­ru kau­ka­vy­riu ta­pai – tvir­tas, su­ma­nus, iš­vaiz­dus. Ir kau­ku­tės į ta­ve mei­liai žvilg­čio­ja. Gy­ven­tum, me­džio­tum, žve­jo­tum, sa­vo kau­ku­čius au­gin­tum... Kam gi tau tie žmo­nės? Jau nuo se­no žmo­nės gy­vuo­ja sau, o kau­kai – sau. Taip jau yra. Kau­kai dar ge­riau už žmo­nes gy­vuo­ja – ne­si­pyks­ta, ne­si­pjau­na...

– Ne­tie­sa, mo­tut, kad žmo­nės vien tik pjau­na­si... – prieš­ta­ra­vo Gu­gis. – Jie tu­ri daug la­bai gra­žių, įdo­mių daik­tų, jie sta­to na­mus ir pi­lis, jie drau­gau­ja su gy­vu­liais ir gau­na iš jų pie­ne­lio... Mo­tu­te, o gal aš... Koks nors ki­toks nei vi­si?

– Oi, Gu­gi Gu­gi, – nu­si­šyp­so­jo ži­niuo­nė, – juk kiek­vie­nas yra šiek tiek ki­toks ne­gu vi­si ki­ti... Dvie­jų vie­no­dų nei kau­kų, nei že­muo­gių nė­ra...

– Mo­tu­te, man pa­tin­ka pas žmo­nes, net ne­ži­nau ko­dėl, bet pa­tin­ka, – aiš­ki­no Gu­gis. – Kau­kai to­kie ra­mūs, to­kie ne­pa­ste­bi­mi – na, ne­bent tas Pu­kis pa­jo­džar­ga, o žmo­nės... Jie kal­ba gar­siai, ei­na grei­tai, da­ro vis­ko daug ir gra­žiai... Aš ir­gi no­rė­čiau taip iš­mok­ti...

Gu­bė tik liūd­nai su­link­sė­jo:

– Ak, vai­ku­ti, kad tu ži­no­tum, kiek tie žmo­nės su sa­vo gar­sio­mis kal­bo­mis, grei­to­mis ko­jo­mis ir ne­ap­gal­vo­tais žings­niais blo­ga pri­si­da­ro... Vai vai, plau­kai šiurps­ta... Ag, ne­pa­sa­ko­jo jums Ur­kis, ko­dėl kau­kai nuo žmo­nių pa­bė­go, oi ne­pa­sa­ko­jo...

– O ko­dėl, mo­tu­te, ko­dėl? – su­bliz­go Gu­gio akys.

– Il­ga pa­sa­ka, Gu­gi, la­bai il­ga, – ėmė iš­si­su­ki­nė­ti ži­niuo­nė, – ne­už­tek­tų ir vi­sos nak­ties jai... Ka­da nors ki­tą­syk. Ži­no­ma, nie­ko blo­ga pas žmo­nes žie­mau­ti, tik­rai nie­ko blo­ga, – nu­su­ko šne­ką, – ta­čiau ži­nok, vai­ke, kad ne­ga­li­ma bū­ti tuo, kuo ne­si, net jei­gu la­bai no­ri­si... Vi­sa­da at­mink, kad, net gy­ven­da­mas pas žmo­nes, tu ne­tap­si žmo­gu­mi, o vis tiek jiems bū­si kau­kas: gud­rus, ta­čiau ma­žas, sil­pnas pa­da­rė­lis... Ne­pa­miršk to, ge­rai?

„Mažas? Sil­pnas? Juk ką tik sa­kė, kad aš – tvir­tas, su­ma­nus...“ – jau žio­jo­si prieš­ta­rau­ti kiek pa­si­pik­ti­nęs Gu­gis, bet per­si­gal­vo­jo. Pri­si­mi­nė, kad kaž­kaip pa­na­šiai kal­bė­jo ir Ruo­kie­nė, be to – ne gin­čy­tis čia at­ėjo, to­dėl vėl pa­klau­sė:

– Tai, mo­tu­te... Pa­mo­ky­si ma­ne ke­rų ar man at­gal į Pa­gi­rius ke­liau­ti?

– Oi tu, ke­rė­to­jau, oi tu, prieš­gy­na... – vėl nu­si­šyp­so­jo Gu­bė, mat pro jos akis ne­pra­sprū­do kau­ko su­ju­di­mas.

– Na, ge­rai, žiū­rėk, klau­sy­kis ir įsi­dė­mėk...

 

Kau­kas pa­si­try­nė kumš­te­liais akis: kas gi čia per dy­vų dy­vai? Ten, kur bai­gia­si sla­pu­kau­jan­čių span­guo­lių kups­tai ir virš pel­kės nu­si­drie­kia klam­pus, liu­lan­tis pa­vir­šius, ku­rį bet koks sun­kes­nis pa­da­ras ge­riau apei­na šo­nu, Mu­na­mu­kis, at­si­sto­jęs ant už­pa­ka­li­nių ko­jų, iš­da­ri­nė­jo keis­tus da­ly­kus: krypt į vie­ną šo­ną, krypt į ki­tą, pa­šo­ka, su­ma­ka­luo­ja le­te­no­mis, žen­gia po­rą žings­nių ir vėl pra­de­da iš nau­jo. Gu­gis su­stin­go it sau­suo­lis. „Ar­ba jam ne vi­si na­mie, ar­ba vie­nas iš dvie­jų“, – murm­te­lė­jo sau, ste­bė­da­mas mau­mo iš­si­dir­bi­nė­ji­mus ir pa­ty­liu­kais slink­da­mas ar­tyn. Ta­čiau vi­sai ar­ti at­si­dur­ti ne­pa­vy­ko – ne­pa­klus­ni ko­ja už­kliu­vo žo­lių raiz­ga­ly­ne, jis pra­ra­do pu­siau­svy­rą ir žnek­te­lė­jo į tarp­kups­tį. Mau­mas, su­kar­pęs au­si­mis, stryk­te­lė­jo ir pūkš­te­lė­jo į van­de­nį tar­si pa­bai­dy­ta var­lė.

– Po šimts šeš­kų, – keik­te­lė­jo Gu­gis, kel­da­ma­sis ir va­ly­da­ma­sis nuo kai­liu­ko pri­ki­bu­sios žo­lės kuokš­tus, per­nykš­čius la­pus ir ki­tus ki­bius va­sa­ros li­ku­čius.

– Mu­na­mu­ki, ne­si­bai­dyk, čia aš, Gu­gis, – šūk­te­lė­jo žval­gy­da­ma­sis ir jau nebe­si­slaps­ty­da­mas ei­da­mas ar­tyn.

Van­duo ba­lo­je su­rai­bu­lia­vo, mau­mas kyš­te­lė­jo gels­vas akis, ta­da ne­sku­bė­da­mas pri­si­y­rė prie kran­to, už­si­ka­bi­no prie­ki­nė­mis le­te­no­mis, bet vi­sas į kran­tą ne­li­po. Trum­pas pa­da­ro plau­kas svei­kai bliz­gė­jo, tar­si lo­kio, pri­kau­pu­sio už­tek­ti­nai at­sar­gų žie­mai. Iš tie­sų mau­mas ir lo­kys sky­rė­si tik dy­džiu ir gy­ve­ni­mo įpro­čiais, ta­čiau žie­mą jie abu sal­džiai mie­go­da­vo, tik ne­ži­nia, ar mau­mas čiulp­da­vo le­te­ną – la­bai jos bu­vo trum­pos to­kiam už­si­ė­mi­mui...

– Na, tai svei­kas, – pa­si­svei­ki­no kau­kas, stab­te­lė­jęs ne­to­lie­se ir veng­da­mas lip­ti ant tos liu­lan­čios su­pan­čios klam­py­nės.

– Mau... – murm­te­lė­jo Mu­na­mu­kis, žvelg­da­mas lyg ir pro ša­lį.

– Kas nu­ti­ko? – kiek nu­ste­bęs dėl įtar­ti­no mau­mo ne­kal­bu­mo, klus­te­lė­jo Gu­gis.

Ta­čiau šis tik su­pla­kė uo­de­ga van­de­nį, bet ir vėl nie­ko ne­at­sa­kė.

„Hmm... Na ir kas ga­lė­jo nu­tik­ti? – mė­gi­no su­si­vok­ti Gu­gis. – No­sis lyg jau ir su­gi­jus, vi­sas at­si­pe­nė­jęs ir į įsi­liū­dė­ju­sį ne­pa­na­šus...“

– Na, ge­rai, – kau­kas gūž­te­lė­jo, – jei­gu jau toks rim­tas ir ne­kal­bus, tai ei­siu, – tar­si įžei­dęs dėl ne­sve­tin­go pa­da­ro el­ge­sio, tars­te­lė­jo Gu­gis.

– Tu juk nie­kam ne­pa­sa­ko­si, ar ne? – stai­ga su­mur­mė­jo mau­mas, dėb­so­da­mas kaž­kur virš ma­žy­čių, su­si­su­ku­sių ir su­si­vi­ju­sių ber­žiu­kų, klau­sia­mai kils­te­lė­jo vie­ną ant­akį.

– Ko? – ne­su­pra­to kau­kas.

– Kaip šokau, mau?

Gu­gis pri­kan­do iš kar­to abi lū­pas, tram­dy­da­mas šyp­se­ną, bet bū­tų bu­vę dar la­bai ne­blo­gai su­kąs­ti ir kit­ką, nes vis­kas – nuo ran­kų iki ko­jų taip ir tai­kė­si kra­ty­tis iš juo­ko – tai mat kas čia bu­vo!.. Šiaip ne taip pra­ri­jęs juo­ko ban­gą ir įpro­tį ei­li­nį kar­tą pa­si­šai­py­ti iš mau­mo, Gu­gis už­tik­ri­no:

– Ne, tik­rai ne... Ne­bi­jok, – pri­dė­jo šyp­te­lė­da­mas pa­čiu pa­čiu lū­pų kam­pu­čiu, – ne­pa­sa­ko­siu... Tik... Tau pa­tin­ka šok­ti? – pa­si­tei­ra­vo.

– Ne, mau, – Mu­na­mu­kis pa­pur­tė gal­vą, – bet... taip.

– Kaip? – ne­su­pra­to Gu­gis, – tai­gi ne­ga­li bū­ti ir taip, ir ne vie­nu me­tu?

– Ne­ga­li, – link­te­lė­jo mau­mas.

– Tai kaip ta­da išei­na? – tiks­li­no­si kau­kas.

– Et, kau­kiūkš­ti kau­kiūkš­ti, – at­si­du­so mau­mas, – vis­ką tau ži­no­ti rei­kia, vi­sur įlįs­ti, vis­ką pa­ma­ty­ti...

Da­bar Gu­gis ne­at­sa­kė, lauk­da­mas, ką čia Mu­na­mu­kis iš­dū­saus.

– Ma­tai, šį­met per ru­dens ly­gia­die­nį... Tą nak­tį... Tą nak­tį, kai lau­mės ren­ka­si di­džio­jo ra­te­lio šok­ti... Daug ren­ka­si... – jis vėl nu­ti­lo.

– Tai pa­sa­kok, pa­sa­kok, jei­gu pra­dė­jai, – pa­ra­gi­no kau­kas.

– Bet tik tarp mū­sų, ge­rai? – mau­mas vėl įta­riai dėb­te­lė­jo.

– Tarp mū­sų, ne­si­rū­pink, – patiki­no. – Vis tiek aš... – da­bar Gu­gis su­min­dži­ka­vo, – vis tiek aš at­si­svei­kin­ti at­ėjau.

– Kaip – at­si­svei­kin­ti? – nu­ste­bo Mu­na­mu­kis.

– Pa­pa­sa­ko­siu, bet pir­ma tu baik apie lau­mes... – grą­ži­no šne­ką į anks­tes­nę va­gą kau­kas.

– Tai va... Ir ta­da, ly­gia­die­nį, mau... Jos... Jos ma­ne pa­ga­vo – nes vėl at­lin­dau ra­te­lių pa­žiū­rė­ti... Ir ta­rė­si, ką da­ry­ti – nu­svi­lin­ti kai­lį, pa­džiau­ti me­dy­je, už­kas­ti į skruz­dė­ly­ną...

„Brrr...“ – pa­si­pur­tė Gu­gis

– Ko­kios žiau­rios! – dar ir pa­si­bai­sė­jo bal­su.

– Mau... – mau­mas link­te­lė­jo pri­tar­da­mas, – aš ta­da la­bai la­bai iš­si­gan­dau... Pra­šiau, pra­šiau, kad nie­ko man ne­da­ry­tų, kad aš ne iš pik­tos va­lios, kad man tik pa­tin­ka į jas žiū­rė­ti... Kad jos to­kios bal­tos, to­kios gra­žios, švie­sios, o mau­mai ir pel­kės to­kios juo­dos, to­kios tam­sios, mau!.. Ir ta­da, ta­da...

– Ta­da?.. – ban­dė pa­grei­tin­ti pa­sa­ko­ji­mą kau­kas.

– Ta­da... Jos man pri­sa­kė iš­mok­ti... Šok­ti, mau, – gai­liai vyp­te­lė­jo mau­mas. – Iki pa­va­sa­rio ly­gia­die­nio, – pri­dė­jo.

– Oho! – švilp­te­lė­jo Gu­gis.

– Sa­kė, jei­gu iš­mok­siu – pa­kvies į ra­te­lį...

– Šit kaip... Chi chi, – su­ki­ke­no kau­kas.

– Ne­ki­kenk, mau, – murm­te­lė­jo Mu­na­mu­kis, – jei­gu ta­ve pa­ža­dė­tų už­kas­ti skruz­dė­ly­ne...

– Ži­nau, – link­te­lė­jo Gu­gis, – dar ne tai pa­da­ry­čiau. Bet tai juk nie­ko blo­ga – iš­mok­si šok­ti, ga­lė­si ne­kliu­do­mas žiū­rė­ti... – pa­drą­si­no.

– Aha, išmok­si, mau, ma­nai, leng­va? Mau­mo ko­jos trum­pos, mau­mo uo­de­ga sun­ki, mau...

– Pa­ma­ty­si, išmok­si, – patiki­no Gu­gis, – aš žinau. O ir lai­ko daug...

– Daug, – su­ti­ko Mu­na­mu­kis, – tik žie­mą juk mie­go­siu...

– Ži­nau, – link­te­lė­jo Gu­gis, – tie­są sa­kant, to­dėl ir at­ėjau. Su­diev pa­sa­ky­ti.

– Bet... Aš dar ne­inu mie­go­ti, mau? – nu­ste­bo mau­mas.

– Bet aš išei­nu, išei­nu žie­mo­ti pas žmo­nes... Tad iki pa­va­sa­rio ne­be­pa­si­ma­ty­sim... – pa­aiški­no kau­kas.

– Kur? – mau­mas išspro­gi­no akis.

– Pas žmo­nes. Į Pa­gi­rius...

– Kau­kiūkš­ti, tau gal­va su­vi­rė? – šok­te­lė­jo Mu­na­mu­kis, net su­liu­lin­da­mas pel­kę.

– Nie­kas man ne­su­vi­rė, – at­kir­to Gu­gis, kres­te­lė­da­mas gal­vą. – Tie­sog... Na, taip rei­kia, – ne­si­lei­do į il­gus aiški­ni­mus.

– Nie­ko sau, mau, – Mu­na­mu­kis krai­pė au­sis, – tu tik­rai labai keis­tas...

– Ne ma­žiau, nei šok­ti be­si­mo­kan­tys mau­mai, – at­šo­vė su­si­rauk­da­mas kau­kas.

– Maumh, – prunkš­te­lė­jo pel­kių pa­da­ras, – na, ge­rai, ne­si­py­kim, – tai­kiai pa­siū­lė. – Nu­spren­dei – tai nu­spren­dei, ne vel­tui ta­ve žmog­kau­kiu pra­var­džia­vo. Bet... Ne­bi­jai? Žmo­nės... Jie net man di­do­ki at­ro­do, o tau, hmm, mau...

– Ne­bi­jau, – vyp­te­lė­jo Gu­gis, – jie ma­no drau­gai... Ir, pa­ti­kėk, nei spra­gi­lais jau­jo­se mu­ša, nei šu­ni­mis siun­do...

– O kas yra spra­gi­las? – su­si­do­mė­jo mau­mas.

– Spra­gi­las – tai... Hmm...

„Iš tie­sų, kas gi tas spra­gi­las?“ – pats sa­vęs pa­si­klau­sė kau­kas, bet te­ko pri­si­pa­žin­ti, kad at­sa­ky­ti ne­ga­li.

– Na... – pa­mė­gi­no ką nors su­gal­vo­ti, – tai toks...

– Toks?.. – klau­sia­mai vyp­te­lė­jo mau­mas.

– Sprag­sin­tis toks... – murm­te­lė­jo Gu­gis, – va...

– A, sa­kai, sprag­sin­tis, mau... – su­pra­tin­gai pa­kin­ka­vo gal­va Mu­na­mu­kis, – ir ar la­bai sprag­si?

– Na, sprag­si...

– Ma­tai, kaip įdo­mu... – nu­tę­sė mau­mas.

– Kas įdo­mu? – nu­ste­bo Gu­gis.

– Įdo­mu, – iš­si­šie­pė mau­mas, – kad kau­kas, ku­ris drą­siai ei­na pas žmo­nes, net ne­ži­no, kaip at­ro­do tas daik­tas, ku­rio jam rei­kė­tų sau­go­tis. Na, tik­rai įdo­mu, mau...

„Oi oi, koks pel­kių gli­te­nos gud­ru­mas iš­lin­do“, – min­ty­se niurz­gte­lė­jo Gu­gis, bet bal­su tik pa­si­tei­si­no:

– Aš gi ne­ga­liu vis­ko ži­no­ti... Žmo­nės – jie tu­ri la­bai daug daik­tų, vi­sų net pa­va­di­ni­mus sun­ku iš­mok­ti...

– Ži­nau, – link­te­lė­jo Mu­na­mu­kis, – gud­rūs tie bal­ta­o­džiai...

Jie­du dar il­gai šne­kė­jo­si – apie žmo­nes, apie pel­kes, apie lau­kian­čią žie­mą... O kai trum­pė­jan­čios die­nos sau­lė smig­te­lė­jo ant aukš­čiau­sių me­džių ša­kų, ne­įpras­ti drau­gai at­si­mo­ja­vo. Kiek­vie­nas nu­ė­jo ar nu­plau­kė sa­vais ke­liais – Gu­gis at­gal į Pa­gi­rius, o mau­mas... Et, kas gi su­pai­sys tuos mau­mus – gal ieš­ko­ti dar ge­riau nuo vi­sų akių pa­slėp­to plo­te­lio, kur ga­lė­tų to­liau mo­ky­tis lau­mių už­duo­ties, kol žie­mos mie­gas ga­lu­ti­nai su­lip­dys akis...

 

 

 

II. Dai­no­riai

 

Žir­gų ka­no­pos cak­sė­jo tai į le­dą, tai į pa­ša­lo su­kaus­ty­tus kups­tus. Bal­nak­rep­šis – Gu­gio žy­gio būs­tas – leng­vai sū­pa­vo­si, švel­niai dunk­sė­da­mas į ar­klio šo­ną. Kau­kas mie­lai bū­tų snau­dęs, bet da­rė­si vis vė­siau. Gu­gis iš­ki­šo gal­vą į lau­ką ir ap­si­dai­rė. Gied­ra, šal­ta die­na pa­ma­žė­le ge­so to­li­mais gai­sais. Ša­lia žir­go, gal­vą įtrau­kęs į pe­čius, žings­nia­vo Ruo­kis. Ste­bė­da­mas šį di­de­lį, stip­rų ir, ro­dos, nie­ka­da ne­pa­vargs­tan­tį žmo­gų, Gu­gis vis su­si­mąs­ty­da­vo – na, ir ko­kio ga­lo jis, toks ma­žas pa­da­ras, su­gal­vo­jo trenk­tis kaž­kur su ši­tais dič­kiais? Ką, ne­už­te­ko ne­pa­žin­to gy­ve­ni­mo Pa­gi­riuo­se? Min­ty­se su­grį­žo to­ji lem­tin­ga die­na…

 

Ber­žas ir Ry­tis, iš­si­šie­pę iki au­sų, rau­do­nais žan­dais nuo jau spus­te­lė­ju­sio šal­tu­ko, įvir­to tro­bon. Vai­kiūkš­čių akys de­gė – su­ki­šę gal­vas už­krosnin, jie vie­nas per ki­tą sku­bė­jo da­ly­tis nau­jie­na:

– Gu­gi! Gu­gi! Kai­me bu­vo ku­ni­go Rum­bau­do žy­gū­nas!

– Tai bent! – stryk­te­lė­jo kau­kas. – O Jau­nių ir­gi ma­tė­te?

– Ma­tė­me, ma­tė­me! – su­link­sė­jo bro­liai. – O, sa­ko, ir vėl bus di­de­lis di­de­lis žy­gis! Mas­ko­lius mu­šim!

Tarp­du­ry­je pa­si­ro­dė lo­kiš­kas tė­vo pa­vi­da­las. Ruo­kie­nė pa­si­ti­ko jį klau­sia­mu žvilgs­niu. Prie šo­nų be­jė­giš­kai nu­karu­sios mo­ters ran­kos vos vos tir­tė­jo.

– Vai­kai, lau­kan, – pa­lie­pė Ruo­kis. Pa­lie­pė to­kiu bal­su, kad ber­niūkš­čiai iš­ny­ko be ma­žiau­sio kiauk­te­lė­ji­mo.

– Aš tuoj! – dar spė­jo su­šuk­ti Gu­gis jiems iš pas­kos.

Vy­ras ir žmo­na, ro­dės, už­mir­šę vi­sa ki­ta ap­lin­kui, žvel­gė vie­nas į ki­tą. Pir­mo­ji ne­at­lai­kė mo­te­ris:

– Die­vu­liau ma­na­sis, tė­vai, tu!.. – pri­trū­ku­si žo­džių ji ap­si­dai­rė, tar­tum ieš­ko­da­ma, kur­gi jie ga­lė­jo pa­si­dė­ti.

– Mo­tin, mo­tin, – ban­dė ra­min­ti Ruo­kis, – tai­gi ne­il­gam...

– Ne­il­gam?! Tik rug­sė­jį iš Prū­sų su­grį­žai, ran­das tik už­gi­jo – o tu ir vėl... Pas mas­ko­lius! Ar no­ri, kad vai­kai naš­lai­čiai lik­tų? Pats ga­lo ieš­kai? Kas gi tau? Na­mų ne­be­my­li? – gai­liai ry­pa­vo mo­te­ris.

– Na, ne­bliauk, – su­mur­mė­jo Ruo­kis, – ne­bliauk, – ap­ka­bi­no žmo­ną, pa­ste­bė­jęs, kad šio­sios lū­pų kam­pu­čiai trūk­čio­ja tar­si šal­tie­nos dre­bu­tis. – Ma­ne ku­ni­gas vir­šes­niu no­ri skir­ti... Aš tau... Pa­me­ni, tą šil­ko ska­rą, ku­rią iš Prū­sų par­ve­žiau? Mas­ko­li­jo­je dar gra­žes­nių yra, pa­ma­ty­si, oi, ko­kios gra­žios!

– Ne­rei­kia man ska­rų, – kniaub­da­ma­si į vy­ro pe­tį gai­liai su­kūk­čio­jo mo­te­ris, – kas gi man iš ta­vo ska­rų, jei pats ne­ži­nia kur gal­vą pa­gul­dy­si, jei ne­bus kam Ber­žo ir Ry­čio už­au­gin­ti... O juk ir pa­gran­du­kas ke­ly­je jau...

– Ką? – Ruo­kis iš­spro­gi­no akis.

Ruo­kie­nė tik dar stip­riau su­grie­bė vy­ro marš­ki­nius ir dar la­biau įsi­kniau­bė. Nie­ko ne­sa­ky­da­mas, jis įnar­di­no jai į plau­kus ran­ką ir il­gai, la­bai stip­riai glos­tė, kram­ty­da­mas lū­pas...

Ga­liau­siai mo­te­ris pa­kė­lė aša­ro­tas akis ir pa­žvel­gė į vy­rą, pa­šnibž­da klaus­da­ma:

– Tai?..

– Lai­mut... Uo­ge­le tu ma­no... Na, ne­ga­liu ne­vyk­ti, ne­ga­liu... O jei su­pyks ku­ni­gas, kas tuo­met – kur ta­da dė­si­mės? Čia juk nė­ra taip, kad no­ri ei­ni – no­ri ne­ini... Di­dy­sis ku­ni­gas šau­kia Rum­bau­dą, Rum­bau­das šau­kia sa­vo vy­rus... Taip jau pa­sau­lis su­tvar­ky­tas, de­ja... Da­bar aš bū­siu vir­šes­ny­sis, o vir­šes­nia­jam ir di­des­nė da­lis, nu­si­šyp­so­jus sėk­mei, teks... Ma­žė­liui plo­nus kaip mig­le­lė vys­tyk­lė­lius par­ve­šiu, tau – žie­dą, apy­ran­kę auk­si­nę, pa­ma­ty­si, gy­ven­sim, oi, kaip gy­ven­sim! Aš gi stip­rus, juk ži­nai – ma­nęs kry­žei­viai ne­pri­vei­kia, tai ką čia mas­ko­liai, jie, vos mū­sų pul­kus pa­ma­tę, tuoj puo­la mū­ri­nes sie­nas sta­ty­ti... Na, ne­be­rau­dok, nu­si­ra­mink...

 – Tu stip­rus, – su­šniurkš­čio­jo Ruo­kie­nė, – la­bai stip­rus... – ir vėl įsi­kniau­bė kūk­čio­da­ma...

Ruo­kis sun­kiai at­si­du­so.

Gu­gis, mė­gin­da­mas vis dar lik­ti ne­pa­ste­bė­tu pa­kam­pio še­šė­liu, be ga­lo at­sar­giai nu­kiū­ti­no du­rų link. Ir koks bu­vo kau­ko nu­ste­bi­mas, kai kie­me ra­do… Jau­nių!

– O aš ta­vęs at­ėjau ieš­ko­ti! – pa­reiš­kė vai­ki­nas, vi­sas švy­tin­tis, kaip kruopš­čiai nu­šveis­tas šar­vų ant­krū­ti­nis.

– Va­di­na­si, šį­syk ir ta­ve ima? – su­mo­jo Gu­gis, pri­si­mi­nęs drau­go va­sa­ros liū­de­sį ir jo „did­vy­ria­vi­mą“.

– Taip! Šį­syk ke­liau­ju ir aš! Ne­be­reiks lin­dė­ti pi­ly­je! Oi, pri­lups di­dy­sis ku­ni­gas Al­gir­das mas­ko­lius! Il­gam at­si­mins, kaip į mū­sų že­mes lįs­ti! Gro­bi­kai pra­keik­ti! Ta­ry­tum mums su kry­žei­viais ma­žai var­gų bū­tų!

– O Aud­rė kaip? – kuo ne­kal­čiau­siai pa­si­tei­ra­vo kau­kas.

– Aud­rė… – su­niu­ro vai­ki­nas, – Aud­rė pas tė­vą. Tvar­ko­si sa­vo pi­ly­je, pa­de­da mo­ti­nai, kaip mo­te­riai ir de­ra. Se­niai ma­čiau… Bet štai grį­šiu iš žy­gio, par­ne­šiu jai auk­so žie­dą – jo­siu ap­lan­ky­ti!

– O, ku­ni­gai­tis! – pa­gar­biai nu­si­len­kė ne­ti­kė­tam sve­čiui iš tro­bos vėl į lau­ką iš­ėjęs Ruo­kis. – Sma­gu ma­ty­ti mū­sų kuk­lio­je pa­sto­gė­je!

– Ir man, Ruo­ki. Štai Gu­gį gun­dau…

„Ma­ne?“ – ap­stul­bo kau­kas.

– Cha, – su­prunkš­tė vy­ras, – jį ga­li­ma su­gun­dy­ti ne­bent pie­nu, duo­na ir pa­sa­ko­ji­mais. O jūs kuo gun­do­te?

– Sa­kau, rei­kė­tų jį pa­si­im­ti į žy­gį, – mirk­te­lė­jo Jau­nius. – Tik pa­gal­vok, koks bū­tų pui­kus žval­gas! Nei kas pa­gaus, nei pa­ste­bės! Ga­lė­tu­me mas­ko­liams to­kių ne­ti­kė­tu­mų pa­kiš­ti – il­gam at­si­min­tų! Kad ir lan­kų tem­ples su­pjaus­ty­tu­me prieš mū­šį!

– Taip, ne­blo­gas su­ma­ny­mas… – Ruo­kis pa­si­ka­sė pa­kau­šį. – Aš kai ką pa­na­šaus bu­vau va­sa­rą pa­gal­vo­jęs, kai į Prū­sus trau­kėm, bet tuo­met jis at­si­sa­kė… O da­bar… Žie­ma bus il­ga, nuo­bo­di, šal­ta. Gu­gi, ko­dėl tau ne­pa­mė­gin­ti?

„Ak ačiū, kad at­si­mi­nė­te…“ – min­ty­se urgz­te­lė­jo ant įsi­kal­bė­ju­sių žmo­nių kau­kas.

– Aha, Gu­gi. Trau­kiam! Ten tai bus nuo­ty­kių! Lau­žai, dai­nos, ko­vos! – ža­dė­jo Jau­nius. – O čia… Siau­bas – vė­pū­ti­niai, dū­mai, ba­la­nos! Ką gi tu čia veik­si! Spė­si pri­si­bū­ti grį­žęs!

– Pa­gal­vo­siu… – pri­ža­dė­jo Gu­gis.

– Iš tie­sų sku­bė­ti ne­ver­ta, – su­ti­ko ir Ruo­kis. – Pa­sverk vis­ką ir pa­sa­kyk…

 

Ruo­kis stab­te­lė­jo, ap­si­žval­gė, at­si­du­so. Tur­būt ne vie­nas ka­rys iš ba­jo­ro Rum­bau­do pul­kų gai­lė­jo­si ne­sąs ar­klys – juk ka­no­po­mis lies­ti gruo­dą ne­tu­rė­tų bū­ti šal­ta, o kaip šal­ta ko­joms, nu­var­gu­sioms per il­gą trum­pos die­nos žy­gį! Rim­čiau pa­ša­lo vi­sai ne­se­niai, tad per Gu­di­jos pel­kes ka­riai ju­dė­jo at­sar­giai, tar­si mo­te­rys, ne­šan­čios pil­nus skrei­tus kiau­ši­nių, per kie­mą. Bet pa­ga­liau to­lu­mo­je su­pil­ka­vo miš­ko sie­na, ved­lio vei­das nušvi­to ir jis links­mai mo­jo ba­jo­rui, gir­da­ma­sis: „Kaip tik iki sau­lė­ly­džio spė­jom, kaip tik...“

Iš­ke­liau­ti į žy­gį Gu­gis taip pat nu­spren­dė sau­lė­ly­džio me­tu. Dar die­ną pats su sa­vi­mi su­ta­rė taip: jei­gu sau­lu­tė lei­sis į de­be­sį – bus blo­gas žen­klas, ir jis liks tie­siog žie­mo­ti Pa­gi­riuo­se. Drau­gaus su Ber­žu ir Ry­čiu, pa­dės Ruo­kie­nei, su­si­ras, tik­rai su­si­ras, ką veik­ti. O štai jei­gu sau­lu­tė slėp­sis už že­mės kraš­to, va­di­na­si, jis tu­ri iš­ei­ti jos ieš­ko­ti. Juk įdo­mu bū­tų pa­ma­ty­ti tas vie­tas, kur sau­lė il­si­si! Kas ten gy­ve­na? Ar yra kau­kų? Žmo­nių?! To juk ne­ži­no­jo net se­no­lis Ur­kis – tik kar­tą pra­si­ta­rė, kad žmo­nių yra vi­sur. Kur ei­si – nie­kur nuo dič­kių ne­pa­bėg­si. O va kau­kai… Re­tes­nė, ge­ro­kai re­tes­nė gi­mi­nė. Nors, sa­kė, gi­mi­nai­čių ir­gi tu­ri…

Ka­rių bū­rį pri­glo­bė aukš­tų eg­lių bokš­tai. Rum­bau­das su­stab­dė žir­gą, pa­kė­lė ran­ką, ir šim­ti­nė vy­rų, ste­bė­ju­si va­do mos­tą, įsi­tem­pė it ver­pa­lo siū­lai: gal pa­ga­liau stos, gal leis su­si­šil­dy­ti? Kiek­gi ga­li­ma žy­giuo­ti, na, ir kas, kad ko­lei kas die­vai bu­vo ma­lo­nin­gi ir ne­pri­ver­tė snie­go lig au­sų, bet tas šal­tis, šal­tis, įžū­liai len­dan­tis pro sto­riau­sius kai­lius! O juk dar tik vė­ly­vas lap­kri­tis!

– Pa­skirt sar­gy­bas! – nu­griau­dė­jo sod­rus ku­ni­gaikš­čio ba­lsas, – pa­si­rū­pin­ti lau­žais, sto­jam nak­čiai!

Nors po to­kio nu­ro­dy­mo ne­bu­vo pri­im­ta šauk­ti „va­lio“, bet jis už­stri­go ne vie­no ka­rio, dre­bian­čio sun­kią man­tą ant že­mės, lū­po­se. Ne­tru­kus gi­rios lau­ky­mė­je su­skam­bė­jo tit­na­gas, pa­kvi­po svy­lan­čia pin­ti­mi. „Ga­bi­ja, Ga­bi­ju­te, šven­to­ji ug­ne­le...“ – mur­mė­jo vy­rai, įkal­bi­nė­da­mi lieps­ną kuo sku­biau grieb­ti kuo sto­res­nius sau­suo­lius. Bet ug­ne­lė, tar­si jau­na mer­ge­lė, bu­vo įno­rin­ga: vie­nų klau­sė tuo­jau pat, vis drą­siau lai­žy­da­ma rąs­ti­ga­lius, o ki­tiems pa­šai­piai kyš­čio­jo lie­žu­vu­kus, tai pa­si­ro­dy­da­ma, tai vėl pa­si­slėp­da­ma tarp ža­bų. Bet ne­tru­kus ant snie­gų su­bliz­go lieps­nos at­švai­tai, vis aukš­čiau ki­lo žie­žir­bos, ir il­ga žie­mos nak­ties tam­sa, jau be­įsi­tai­san­ti lau­ky­mė­je, vėl tu­rė­jo gė­din­gai spruk­ti į gi­rios tan­kmę...

 

Mė­ly­na eg­ly­no sie­na at­mu­ši­nė­jo žir­gų žving­te­lė­ji­mus, gar­siau iš­tar­tus šiurkštes­nius žo­džius, o ne­gau­sio­se snie­gų ke­pu­rė­se, už­kri­tu­sio­se ant ša­kų, žai­dė lieps­nų at­spin­džiai.

– Lau­žas lau­žu, bet dar tru­pu­tis to­kio šal­čio, ir iš­dvė­sim kaip mu­sės... – nu­si­spjo­vė ka­rys, dėl rau­do­nuo­jan­čios barz­dos pra­min­tas Ru­do­ku, – jau ge­riau ei­ti, nei sto­vė­ti... – su­mur­mė­jo ties­da­mas ran­kas į lieps­ną.

Ruo­kis, ką tik grį­žęs iš pa­si­ta­ri­mo pas Rum­bau­dą ir sės­da­mas į vy­rų bū­rį, brūkš­te­lė­jo ap­šar­mo­jan­čius ant­akius:

– Ma­tyt, teks čia pra­leis­ti vie­ną die­ną. Ga­vo ži­nu­tę – ei­ti ne­ga­li­ma. Rei­kia su­lauk­ti di­džio­jo ku­ni­go Al­gir­do vy­rų... Mas­ko­liai, sa­ko, di­de­lius pul­kus su­rin­ko – bū­tų kvai­la kaip že­benkš­tims spąs­tuos­na lįs­ti, – pa­aiš­ki­no.

– Ti­kiuo­si, ku­ni­gas ne­pa­kly­do, – murm­te­lė­jo ir Rau­bis.

– Džiau­kis, kad dar lau­žus lei­džia kū­ren­ti, – prunkš­te­lė­jo Ru­do­kas, – o man vie­ną sy­kį te­ko su Kens­tu­čiu Prū­suos­na trauk­ti – taip slap­tai, kad jau su­si­tai­kėm, jog į ka­rą tik var­vek­liais sto­si­me... Bet pas­kui, kai vie­ną kry­žio­kų mal­dyk­lą pa­kū­rė­me, tai su­si­šil­dė­me taip, kad il­gai at­si­mi­nė­me, – vy­ras plėš­riai iš­si­šie­pė.

– Ir nu­si­la­kei it te­lias, – pa­šie­pė Gai­lius, – kiek pas­kui lie­pė rykš­čių įkrės­ti, kai ri­kiuo­tė­je ne­pa­sto­vė­jai, a?..

– Aš tau tuoj pa­ro­dy­siu rykš­tes! – šo­ko­si rau­don­barz­dis. Bet Ruo­kis sun­kia ran­kos li­že pa­so­di­no jį at­gal.

– Ne­si­peš­kit, vy­rai, – pa­lie­pė. – Gai­liau, ne­er­zink Ru­džio, jis karš­tas ne tik žo­dį iš­tar­ti, bet ir kirs­ti... – įspė­jo. – O man vai­dų ne­rei­kia!

– Ot tai bi­jau jo kir­čio, – Gai­lius mė­gi­no prunkš­te­lė­ti, bet pa­vy­ko tik su­šnypš­ti, mat šner­vės bu­vo ir­gi var­vek­liuo­tos, – aš ir pats, Ruo­ki, ži­nok, ne­pės­čias!

– Ži­nau, kad ne­pės­čias, – šyp­te­lė­jo Ruo­kis, – dėl to ir žvilg­telk į žir­gus, kaip ten jie?

– Ė, Ruo­ki, – šyp­te­lė­jo Gai­lius, – žir­gus pri­žiū­ri Šven­dris. Pa­mir­šai, a?

Ruo­kis pik­to­kai dėb­te­lė­jo į prieš­gy­ną – jis vir­šes­ny­sis, jis ge­riau ir ži­no, nu­ro­dy­mai vyk­dy­ti­ni, o ne svars­ty­ti­ni, ne vel­tui ba­jo­ras bū­tent jį, Ruo­kį, pa­sky­rė... Bet… Et, ką čia ki­vir­čy­sies, juk iš tie­sų bu­vo anaip su­tar­ta, tad tik murm­te­lė­jo ki­tam ka­riui:

– Šven­dri, bro­le­li, žvilg­telk…

Šis net ne­burb­te­lė­jęs at­si­sto­jo ir nu­žings­nia­vo.

– Ruo­ki, o kur ta­vo kau­kas? – stai­ga su­si­do­mė­jo Ru­do­kas, – ne­su­ša­lo į gniūž­tę dar, ar ne?

– Ne­su­ša­lau, – Gu­gis kyš­te­lė­jo no­sį iš ša­lia pa­dė­to bal­na­mai­šio, – kau­kai dar ne to­kius šal­čius at­lai­ko! – pa­si­gy­rė. Nors karš­ta tik­rai ne­bu­vo…

– Cho cho, – juk­te­lė­jo ru­da­barz­dis, – at­ro­do, jo kal­bu­mo nei už­šal­dy­si, nei už­siū­si.

– Kas jau tie­sa – tas tie­sa, – vyp­te­lė­jo ir Ruo­kis. – Oi, kaip su ma­no žmo­na jie ge­rai su­tar­da­vo: to­ji tarš­ka pa­tarš­ka ir ši­tas pliur­pa be­kraš­tis...

Gu­gis su­si­rau­kė. Pa­ste­bė­jęs kau­ko iš­raiš­ką Ru­do­kas pra­pliu­po kva­to­tis:

– Cho cho cho... Chu chu chu, – žvin­ga­vo, – o jau pik­tas koks, koks pik­tas!

„Ak šit kaip! – pyk­te­lė­jo kau­kas ir vėl su­si­rie­tė bal­na­mai­šy­je. – Ei­kit tad stumb­rams uo­de­gų ka­pot... Kai pa­sa­ko­ji­mų – tai, Gu­gi, pa­sa­kok, o da­bar – ple­pys, pliur­pa...“

Ruo­kis pa­si­kė­lė, iš­si­trau­kė di­de­lį, sun­kų bried­kriau­nį, ap­žiū­rė­jo ir apuos­tė ant ug­nies ke­pan­čią stir­nos ko­ją, pa­trau­kė ieš­mą, iš­rin­ko ga­ba­liu­ką ir at­pjo­vė.

– Gu­gi, ei, Gu­gi, – šūk­te­lė­jo bal­na­mai­šio lin­kui, bet kau­kas ne­at­si­lie­pė.

Ru­da­barz­dis pa­šai­piai šyp­so­jo, ste­bė­da­mas su­si­tai­ky­mo pa­stan­gas.

– Na, kaip no­ri, – šis gūž­te­lė­jo pe­čiais, – kum­pis ir mums pa­tiems ska­nus. Minkš­tu­tė­lis kaip sa­ma­na, – pa­gy­rė.

– Kum­pis? – vėl iš­lin­do kau­ko vei­de­lis, – no­riu! – pa­reiš­kė už­mir­šęs iš­di­du­mą.

Ru­do­kas vėl tai­kė­si pra­juk­ti, bet Ruo­kis į jį taip dėb­te­lė­jo, kad anas juo­ką pra­ri­jo, pri­krims­da­mas lū­pą.

– Na, tai imk, – iš­tie­sė Ruo­kis ga­ba­liu­ką mė­sos, – so­tin­kis. Nors ir ne to­kius šal­čius pa­ke­li, – šyp­te­lė­jo.

– Ačiū, – pa­dė­ko­jo kau­kas ir, iš­si­ropš­tęs iš bal­na­mai­šio, įsi­tai­sė į vy­rų ra­tą.

Ne­tru­kus stir­nie­ną do­ro­jo ne tik kau­kas, bet ir vi­sa Ruo­kio de­šim­ti­nė – Ru­do­kas, Gai­lius, Dau­gi­las, Bal­trus, Dai­nius, Rau­bis, Jun­das bei Pli­kis. Ne­tru­ko pri­si­dė­ti ir grį­žęs Šven­dris. Lau­ky­mę už­plū­do toks gar­sus čep­sė­ji­mas, ska­nus urz­gė­ji­mas, kad su­ju­do vy­rai ir prie ki­tų lau­žų – kas tik­rin­ti, o kas jau ir­gi do­ro­ti keps­nių.

Dar ne­bai­gęs čiau­mo­ti pas­ku­ti­nio kąs­nio, kau­kas brūkš­te­lė­jo per lū­pas ir pa­klau­sė:

– Ruo­ki, o ko­dėl ku­ni­gai į žy­gį žie­mą su­ma­nė ei­ti? Juk šal­ta...

– Va va, – pri­ta­ria­mai su­link­sė­jo Ru­da­barz­dis, – ir man bū­tų įdo­mu su­ži­no­ti, – ko­kio vel­nio į Mas­ko­li­ją tem­pia­mės per gruo­dą? Pa­lauk­tu­me va­sa­rė­lės ir mos­te­lė­tu­me...

Ruo­kis gurk­te­lė­jo kąs­nį, pa­si­dai­rė, pas ku­rį vy­rą bo­se­lis su mi­du­mi, ir at­sa­kė:

– Ma­tai, mas­ko­lių ku­ni­gas ne­la­bai lau­kė, kol va­sa­ra su­grįš, o mos­te­lė­jo per pa­čią žie­mą į Tve­rę. O žie­mą... Žie­mą ir upės, ir pel­kės už­ša­lu­sios – ka­riuo­me­nei kliū­čių lyg ir nėr – tik šal­tis ir mais­tas.

„Et, o ką da­bar Mu­na­mu­kis vei­kia? A... Snau­džia, žie­ma juk...“ – su­mo­jo Gu­gis.

 – O jie gud­rūs – iš va­sa­ros pa­si­ruo­šė... – tę­sė Ruo­kis. – Va ir su­sku­bo mū­sų ku­ni­gai Tve­rės ku­ni­go va­duo­ti, va, ir pa­šau­kė mus...

– Tad ir kiurk­som čia, – bai­gė Ru­do­kas, – net į kai­mus ne­lei­džia, kur kros­nys ir barš­čiai...

– Jo­kių kai­mų! – blyks­te­lė­jo stai­ga nu­sto­ju­sio kram­ty­ti Ruo­kio akys, – ži­nau aš jus – tik pa­lei­si kaip šu­nį nuo vir­vės, tai tuoj pri­si­lak­sit ir ei­sit bo­bų ku­ten­ti... Pas­kui man gal­va nuo pe­čių lėks. Ma­no­te, ten kai­muo­se la­bai jie jū­sų lau­kia? Duo­na vi­siems vie­no­dai skal­si ir vie­no­dai jos trūks­ta...

– Ge­rai ge­rai, Ruo­ki, ne­si­karš­čiuok, – ra­mi­no jį Gai­lius, – mes ne pien­bur­niai, ne vie­ną žy­gį ma­tę, ži­no­me, kas leis­ta... Nors kaip čia – sa­vos že­mės, sa­vi žmo­nės, o sle­pia­mės gi­rio­je it ko­kie plė­ši­kai...

 – Taip rei­kia, – niū­riai at­kir­to Ruo­kis, – plė­ši­kai ne plė­ši­kai, bet mas­ko­lių lie­žu­viai gal ap­link lai­go, o kuo ne­ti­kė­čiau juos pri­čiup­sim, tuo mums ge­riau bus. Ir gal­vų ma­žiau pa­gul­dy­si­me...

– Štai ta­da ir at­si­grieb­si­me! – šūk­te­lė­jo Ru­do­kas, kra­ty­da­mas ne­baig­tą grauž­ti kau­lą, – na, va­de, mak­te­lė­ki­te už mus! – iš­tie­sė gė­ra­lą.

– Ačiū, vy­rai, – pa­dė­ko­jo Ruo­kis ir už­si­ver­tė bo­se­lį. „Kliuk, kliuk, gurkt, gurkt, – iš­gir­do Gu­gis. – O jis vi­są Kau­kau­pį ga­lė­tų iš­ger­ti“, – žvilg­te­lė­jęs į Ruo­kio gurkš­nius, pa­si­bai­mi­no kau­kas.

– Uuuu... Ska­nus gi, bjau­ry­bė... Stip­rus, bet ska­nus! – šluos­ty­da­ma­sis ūsus, pa­gy­rė Ruo­kis ir taip gar­džiai raug­te­lė­jo, kad kau­kui net pa­si­din­go­jo, jog čia lo­kys su­mau­ro­jo. Gai­lius pa­slap­tin­gai nu­si­šyp­so­jo, Ru­do­kas vyp­te­lė­jo:

– Ži­no­ma, kad ska­nus, čia, taip sa­kant, ma­no ypa­tin­ga­sis, ma­no mie­la­sis! – ir stai­ga pa­klau­sė:

– Ruo­ki, o tu mums da­bar kaip ko­vos bro­liams tark – ar tik­rai kau­kas sėk­mę ne­ša?

Gu­gis, nu­sto­jęs kram­ty­ti, ne­drau­giš­kai dėb­te­lė­jo į ru­da­barz­dį – ir vėl tos žmo­nių pa­sa­kos, vis jiems kas nors tu­ri lai­mę neš­ti, – pa­tys dirb­tų ir tą lai­mę tu­rė­tų… Ta­čiau di­džiu­lė Ruo­kio plaš­ta­ka la­bai švel­niai pa­tap­š­no­jo kau­kui per pe­tį, ir vy­ras ta­rė:

– O kaip­gi ki­taip? Ži­no­ma, ne­ša! Ne­gi ma­no­te, kad ku­ni­gas ma­ne šiaip jū­sų pri­žiū­rė­ti bū­tų pa­sky­ręs?

Vy­rai su­si­žval­gė, svars­ty­da­mi – ar rei­kė­tų juok­tis, ar šyp­so­tis, o gal – la­bai rim­tai ap­mąs­ty­ti tai, kas pa­sa­ky­ta? Bet čia pats Ruo­kis su­prunkš­tė ir nu­si­kva­to­jo vi­sa ger­kle, net prie gre­ti­mų lau­žų at­si­su­ko:

– Cha cha cha!

Ne­tru­kus vi­sa de­šim­ti­nė jau lai­kė­si už pil­vų, žveng­da­ma, prunkš­da­ma, kre­tė­da­ma ir tir­tė­da­ma. Gu­gis ir­gi kik­te­lė­jo kar­tą ki­tą, nes pra­džio­je jis tik­rai ne­su­pra­to, kas gi taip juo­kin­ga bu­vo pa­sa­ky­ta, bet pas­kui, kai juo­ko ban­ga iš­gul­dė vi­są ra­tą, kau­kas ir­gi ne­at­si­lai­kė – tik, ži­no­ma, jo plo­no bal­se­lio že­ma­bal­sių su­tar­ti­nė­je nie­kas net gir­dė­ti ne­ga­lė­jo…

Pa­ga­liau kva­to­ji­mas kiek ap­ri­mo, ir Ru­do­kas, ran­ka nu­brau­kęs iš­tryš­ku­sias aša­ras, tars­te­lė­jo:

– Ma­tai kaip… Va­di­nas, rei­kės ir man ko­kį kau­ką pa­si­gau­ti…

 

Ši­lu­ma, skli­du­si nuo lau­žo, vėl ma­žo, o vis gar­sė­jan­tis knar­ki­mas tik­rai ne­ga­lė­jo jos pa­keis­ti, net­gi at­virkš­čiai...

Gu­gis per­si­ver­tė ant ki­to šo­no ir pa­mė­gi­no už­si­kimš­ti au­sis. Kur tau – di­din­gą Ruo­kio „chrrrrrpišššš“ ne tik gir­dė­jo – at­ro­dė, net­gi vir­pa bal­na­mai­šio sie­ne­lės. „Uuu­uu...“ – pa­si­pur­tė ne­be­ap­si­kęs­da­mas kau­kas. O kiš­ti no­sies į šal­tį taip ne­si­no­rė­jo... „Bet teks, nes ki­taip vi­są nak­tį bluos­to ne­su­dė­siu“, – ap­si­spren­dė. Pra­sklei­dęs odos klos­tes jis iš­lin­do į lau­ką, pa­ty­liu­kais niurz­gė­da­mas ant Ruo­kio, jo vy­rų ir vi­sų, ku­rie ne­mo­ka mie­go­da­mi už­si­čiaup­ti... „Die­važ, bū­tų mu­sių – pa­gau­čiau ir pri­mes­čiau“, – pik­ty­biš­kai nu­si­šie­pė, žvelg­da­mas į pu­siau pra­vi­rą Ruo­kio bur­ną.

Žie­mo­vi­džio pa­dan­gė pa­si­ti­ko kau­ką pa­bi­ru­siais žvaigž­džių tru­pi­niais, ku­riuo­se tar­si trys žė­ru­čio šu­kės spin­dė­jo šienp­jo­vio dir­žas. Tie­sa, se­no­lis Ur­kis šias žvaigž­des va­din­da­vo „tria­kiu“ ir pa­sa­ko­jo, kad jos at­si­ra­do, kai did­kau­kis Barz­dys nu­ga­lė­jo bai­sų vi­sa­ re­gin­tį tria­kį vil­ką Vil­ka­kį, o jo akis pa­au­ko­jo pro­tė­viams, kad šie, dau­so­se gy­ven­da­mi, ga­lė­tų vi­sa­da že­mėn pa­si­žiū­rė­ti ir sa­vo ai­nius pa­ma­ty­ti... „Et, kaip jie ten lai­ko­si – ar ne­šą­la, ar mais­to tu­ri?..“ – su­vir­po šir­de­lė, kai pri­si­mi­ni­mai apie se­no­lio pa­mo­ky­mus ne­tru­ko pa­ža­din­ti pri­si­mi­ni­mų apie gim­tą­ją olą, apie Kau­kaš­lai­tį... Bet, vos nu­vi­jus il­ge­sio še­šė­lį, su­grį­žo iš vi­sų pu­sių gurg­sin­tis, krio­kian­tis, urz­gian­tis knar­ki­mas. Ta­čiau, ge­riau ap­si­dai­ręs ir įsi­klau­sęs, kau­kas pa­ste­bė­jo kai ką keis­ta. Ne­abe­jo­ti­na – dau­giau nei pu­sę to gar­so kė­lė Ruo­kis, bet gau­sus ati­ta­ri­mas at­sklis­da­vo iš vos vos to­liau, o ša­lia ne­bu­vo be­veik nie­ko – ki­to­je lau­žo pu­sė­je, su­si­su­kęs į kai­lius, gu­lė­jo tik Šven­dris... „Kur­gi jie pra­ša­po?“ – nu­ste­bo Gu­gis, ap­lenk­da­mas nu­mes­tą bo­se­lį, ku­rį dar ne­se­niai kliu­ki­no vi­si vy­rai... Jis pa­uos­tė čia pat nu­mes­tą kaiš­tį – kve­pė­jo me­du­mi, žo­le­lė­mis ir dar kaž­kuo – tai keis­tai ku­te­no šner­ves ir pri­vers­da­vo ati­trauk­ti no­sį... „Ir vis dėl­to... Kaip čia taip?“ – vėl nu­si­ste­bė­jo kau­kas, žvelg­da­mas į snie­gą, ku­ria­me aiš­kiai bu­vo ma­ty­ti nuo lau­žo į miš­ką nu­ei­nan­čios pė­dos. „Juk nak­ti­mis pa­pras­tai jie nie­kur ne­vaikš­čio­da­vo...“ Bu­vo ir dar vie­na keis­ty­bė – ap­link lau­žą juk gu­lė­ta ne vie­no, o pė­dos – tik vie­nos. „Juk ne­ga­lė­jo oru iš­skris­ti... O gal... Me­di­nis pa­čiu­po?“ Nuo šios min­ties nu­krė­tė šiur­pas – Gu­giui ne­bu­vo te­kę su­tik­ti Me­di­nio, bet kau­kai pa­sa­ko­da­vo, kad jis di­de­lis kaip lo­kys ir pik­tas kaip šeš­kas, vie­toj ran­kų tu­rin­tis ąžuo­lo stram­pus, o že­miau juos­mens – kel­mą, iš ku­rio drie­kia­si šak­nys – ko­jos, daug ko­jų... Ir var­gas tam, kas su­trik­dy­da­vo Me­di­nio ra­my­bę – ne­svar­bu, žvė­ris, kau­kas ar žmo­gus tai bū­da­vo: Me­di­nis jį pa­vy­da­vo ir, ap­raiz­gęs ša­ko­mis, pa­ka­bin­da­vo me­džiuo­se... „Pa­la, – su­stab­dė pri­si­mi­ni­mus. – Me­di­nis tu­ri daug ko­jų, o čia dvi... Tik dvi... Rei­kia pa­ža­din­ti Ruo­kį, gal tik­rai kas ne­ge­ra, – nu­spren­dė kau­kas. – Kar­tu ir knark­ti nu­stos...“ – dar pa­si­džiau­gė.

Ta­čiau Ruo­kį pa­ža­din­ti, pa­si­ro­do, bu­vo ge­ro­kai sun­kiau, nei tai su­ma­ny­ti. Kau­kas vi­saip sten­gė­si: ban­dė kal­bė­ti į au­sį, kepš­no­ti pe­tį, įsi­drą­si­nęs net­gi ūsus pa­tam­pė, bet kur tau – žmo­gus net ne­ma­nė bus­ti, tik su­mur­mė­da­vo per mie­gus, iš­si­šiep­da­vo, su­prunkš­da­vo ir vėl už­knark­da­vo taip, kad jei­gu miš­ke bū­tų li­kę la­pų, jie se­niai bū­tų už­kri­tę ir pa­lai­do­ję vi­są ku­ni­go Rum­bau­do pul­ką. „Ta­da ža­din­siu Šven­drį“, – pyk­te­lė­jo kau­kas ir nu­tap­no­jo į ki­tą lau­žo pu­sę. Bet kur tau! Ar žmo­nės kaž­kaip ki­taip mie­go­jo nei kau­kai, ar jis kaž­ko ne­mo­kė­jo – Šven­dris ly­giai taip pat prunkš­tė, rai­vė­si, net­gi mos­te­lė­da­vo ran­ka vy­da­mas ža­din­to­ją, bet ne­bu­do, ne­bu­do – ir nors tu sprok pa­au­sė­je – nie­kas ne­pa­dė­jo. „Na, ge­rai, – su­niurz­gė. – Ei­siu ir pats vis­ką iš­si­aiš­kin­siu. Me­di­niai tik­rai ne­tu­ri dvie­jų ko­jų“, – dar kar­tą sa­ve pa­ti­ki­no ir nu­tap­no­jo snie­go plu­ta, be­veik ne­dum­ban­čia nuo kau­ko svo­rio...

 

– Na­fa­nia! Na­fa­nia!

Vy­rė­les­nis, lie­sas, raukš­lių iš­va­go­ta kak­ta na­mi­nu­kas iš­lin­do iš rąs­ti­ga­lių ply­šio, iš­si­trau­kė iš pas­kos įstri­gu­sius marš­ki­nius ir puo­lė bar­tis:

– Na, ko, Ku­zia, ko? Kas gi vėl? Žiur­kė? Kaip ver­šis? Su še­šiom uo­de­gom?

– Ne, ne, – jau­nas, ne­di­du­kas na­mi­nu­kas, pa­va­din­tas Ku­zia, šiau­dų spal­vos plau­kų ku­pe­ta ir bliz­gan­čio­mis aku­tė­mis, su­mo­sa­vo ran­ko­mis:

– Ne žiur­kė, be to, uo­de­gų ne še­šios ten bu­vo, o de­vy­nios, ir ap­skri­tai... – stai­ga nu­ti­lo, ma­tyt, už­mir­šęs, ką gi no­rė­jo pa­sa­ky­ti.

– Tai gal vėl ei­nam mie­go­ti, a? – žio­vau­da­mas pa­siū­lė Na­fa­nia, čiu­pi­nė­da­mas sa­vo ožio barz­de­lę.

– Taip, taip, – Ku­zia vėl su­mo­sa­vo, – bet... ne, ne! Pas šei­mi­nin­ką, bė­gam pas šei­mi­nin­ką!

– Gal ta­ve kas nors su ir­klu šliop­te­lė­jo? – pyk­te­lė­jo Na­fa­nia. – Šei­mi­nin­kas mie­ga, tuoj pat skusk mie­got ir tu! O tai...

– Ne, ne! Šei­mi­nin­kas ne­mie­ga, šei­mi­nin­kas ne­mie­ga, pas šei­mi­nin­ką sve­čiai, keis­ti sve­čiai, di­de­li sve­čiai, daug daug sve­čių!

– Na, na, – ne­pa­ti­kė­jęs su­si­rau­kė Na­fa­nia, – kas gi sve­čiuo­ja­si taip vė­lai? Ką čia vėl su­si­gal­vo­jai?

– Ei­nam, Na­fa­nia, ei­nam, – ra­gi­no Ku­zia. – Pa­ma­ty­si, keis­ti sve­čiai, keis­ti sve­čiai, kal­ba keis­tai, kal­ba ne taip, kal­ba ki­taip!

– Na, pa­lauk, – ropš­da­ma­sis že­myn, su­mur­mė­jo se­na­sis, – jei­gu ap­gau­si – taip ir žinok, šer­mukšni­ne vy­te­le išva­no­siu, oi cyp­si!

– Ne, ne, ne­ap­gau­di­nė­ju, ne­ap­gau­di­nė­ju, ei­nam, ei­nam, – ra­gi­no jau­ny­lis.

Sun­kiai at­si­du­sęs Na­fa­nia nu­se­kė pa­sie­niu sku­ban­tį Ku­zią...

– Žiū­rėk, žiū­rėk, ma­tai? – na­mi­nu­kas mos­te­lė­jo ran­ku­te į ki­tą kam­ba­rio kam­pą.

 

Ten, prie sta­lo, sė­dė­jo šei­mi­nin­kas, o jam iš abie­jų pu­sių bu­vo įsi­tai­sę di­de­li kai­liais ap­si­tai­sę vy­rai. Ant sta­lo sto­vė­jo ke­le­tas ąso­čių, mė­tė­si po­ra di­de­lių bry­zų la­ši­nių. Iš ąso­čių sve­čiai ir pa­tys mau­kė, ir šei­mi­nin­kui ki­šo, o jei­gu šis pa­mė­gin­da­vo at­si­sa­ky­ti – tuoj pat vi­si už­baub­da­vo taip, kad šei­mi­nin­kas, vis vog­čio­mis ap­si­dai­ry­da­mas, ir­gi mak­te­lė­da­vo. Drums­to­se žmo­nių aky­se ta­va­ra­vo ba­la­nos lieps­na ir kaž­koks ne­jau­kus links­mu­mas... Vie­nas iš sve­čių, ap­žė­lęs tan­kia ru­da barz­da, prie­kaiš­tin­gai pa­te­lius­ka­vo ąso­tį ir pra­bi­lo na­mi­nu­kams ne­su­pran­ta­ma kal­ba:

– Na, se­ni, kaip čia taip? Ge­riam ge­riam, o ne­dai­nuo­jam?

– Da, da*, – šei­mi­nin­kas su­link­sė­jo, – da...

– Ne­ge­rai, – Ru­do­kas trink­te­lė­jo kumš­čiu į sta­lą taip, kad ąso­tis net šok­te­lė­jo, ir tę­sė: – Kai vy­rai ge­ria – vy­rai ir dai­nuo­ja, ar ne? O jei­gu vy­rai ge­ria ir ne­dai­nuo­ja, tai jie yra ne vy­rai, o kiau­lės, tie­są kal­bu!?

– Mmhm, – pil­na bur­na at­si­lie­pė vie­nas iš vy­rų, – dai­nos – ge­rai!

– Da, da, – šei­mi­nin­kas vėl su­link­sė­jo, gai­liai žiū­rė­da­mas į ma­žė­jan­čius la­ši­nius.

– Rei­kia jį mū­sų dai­nų iš­mo­ky­ti, Ru­di, – pa­siū­lė Dai­nius, go­džiai spok­san­tis į ąso­tį, bet ne­drį­da­mas stver­ti, kol jo ne­pa­lei­do ru­do dič­kio le­te­nos kaip duo­nos ke­pa­las.

– Tei­sin­gai! – iš­si­šie­pė Ru­dis, – o jis čia vis: da, da, da... Da da da, da da da, – už­dai­na­vo.

Nu­ste­bęs šei­mi­nin­kas dėb­te­lė­jo į pra­gy­du­sį sve­čią.

– Va­di­nas, taip! – pa­skel­bė Ru­do­kas. – Dai­nuo­si­me apie kle­ve­lį! Try­y­y­ys ke­tu­ri!

– Aaa­a­a­a­a­au­go kie­me kle­ve­ly­y­y­y­y­ys! Au­go kie­me... – iš kar­to už­blio­vė ke­le­tas įkau­šu­sių bal­sų.

– Tu ir­gi, ir­gi dai­nuok, – Ru­dis pa­ra­gi­no šei­mi­nin­ką niuk­su, bet šis tik žval­gė­si į bau­bian­čius vy­rus, nie­ko ne­be­su­pras­da­mas.

– Dai­nuok! – tie­siai į vei­dą už­bau­bė ne­kvies­tas sve­čias, čiup­da­mas žmo­ge­lį už mar­ga juos­te­le ap­siu­vi­nė­tų marš­ki­nių, – da!

– Da... – blykš­da­mas te­su­ge­bė­jo iš­le­men­ti šei­mi­nin­kas...

 

– Na­fa­nia, ei, Na­fa­nia, ma­tai, ma­tai, ne­me­la­vau, ne­me­la­vau! – Ku­zia ne­gai­les­tin­gai tam­pė vy­res­nį na­mi­nu­ką už ran­ko­vės. – Oi, oi, kaip įsi­rė­kė, kaip įsi­rė­kė, – ste­bė­jo­si, grūs­da­mas į au­sį ki­to del­no pirš­tą.

Na­fa­nia mos­te­lė­jo ran­ka, it vy­da­mas įky­rią mu­sę. Ke­le­tą sy­kių su­si­rau­kęs, čiup­te­lė­jęs už barz­de­lės, pa­si­krapš­tęs pa­kau­šį ir, pik­tai dėb­te­lė­jęs į įky­ruo­lį, nu­si­spjo­vė ir murm­te­lė­jo:

– Ma­tau, kad ne­me­la­vai... Tik ar žinai, kas tie sve­čiai, a?

– Sve­čiai? – nu­ste­bo Ku­zia, – ogi žmo­nės, žmo­nės! Viens, du, trys... Oi, oi, tam­sa, tam­sa žmo­nių!

– O ko­kie žmo­nės, ar ži­nai?

– Di­de­li, la­bai di­de­li? – spė­jo Ku­zia.

– Ne.

– Al­ka­ni, la­bai al­ka­ni? – dar kar­tą pa­ban­dė.

– Gal, tpfu, – Na­fa­nia vėl nu­si­spjo­vė ir čiu­po Ku­zią už pe­ties: – Žiū­rėk ge­rai, jau­nuo­li. Tai – lie­tu­viai. Gir­ti lie­tu­viai.

– Lie­tu­viai? – Ku­zia išspro­gi­no akis.

– Taip, lie­tu­viai, – link­te­lė­jo Na­fa­nia, – tik įdo­mu, iš kur jie čia at­si­ra­do vi­du­ry nak­ties?

– Oi, kaip įdo­mu, Na­fa­nia, kaip įdo­mu! – su­spir­gė­jo Ku­zia. – O kas, kas tie lie­tu­viai?

– Kas? – pik­tai vyp­te­lė­jo se­na­sis na­mi­nu­kas. – Ogi ban­dos di­džiu­lių rėks­nių. Kai jie už­ei­na – ge­ro ne­lauk, o jei­gu dar iš­ge­ria to ru­do skys­čio – vi­sai pa­siun­ta: gvel­bia la­ši­nius, gro­bia gy­vu­lius... Žo­džiu, šei­mi­nin­kai sa­ko: „Lie­tu­viš­ka ne­tvar­ka“. Oi, bė­da mū­sų šei­mi­nin­kui, bė­da... – Na­fa­nia lūd­nai pa­lin­ga­vo gal­vą.

– O mes... – su­si­rū­pi­no Ku­zia, – gal ga­li­me jam kuo nors pa­dė­ti, pa­dė­ti, a, Na­fa­nia? Juk ge­ra mū­sų šei­mi­nin­kė, šei­mi­nin­kė ge­ra! Žiū­rėk, ko­kius man marš­ki­nė­lius iš­siu­vi­nė­jo, štai iš­siu­vi­nė­jo!

– Ži­nau, kad ge­ra, Ku­zia, ži­nau. O kaip pa­gel­bė­ti – su­gal­vo­sim, – na­mi­nu­kas vėl pa­si­ka­sė pa­kau­šį, – tik da­bar tss! Rei­kia šei­mi­nin­kei pa­sa­ky­ti, kad no­sies ne­kiš­tų, kol ši­tie čia... Nes vi­sa­da pir­ma pri­si­ry­ja, pri­si­la­ka, o ta­da ei­na du­rų dau­žy­ti... Gal pri­si­la­kę iš­si­neš­dins...

 

„Svar­biau­sia – ke­rą tar­ti grei­tai, iš­ber­ti kaip žir­nius ir bū­ti­nai, bū­ti­nai žiū­rė­ti į ke­ri­mą­jį...“ – sek­da­mas pėd­sa­kais pa­ty­liu­kais kar­to­jo­si mo­tu­lės Gu­bės pa­mo­kas Gu­gis. „Bet kaip rei­kė­tų žiū­rė­ti į Me­di­nį, jei­gu jis toks bai­sus?“ – ne­da­vė ra­my­bės min­tis. Nors kuo to­liau – tuo ma­žiau at­ro­dė, kad Ruo­kio de­šim­ti­nę kas nors bū­tų pa­gro­bęs, mat pėd­sa­kai ve­dė to­lyn iš miš­ko ir grei­tai vie­toj vie­nų pė­dų at­si­ra­do dau­giau, ta­čiau vi­sos drie­kė­si vie­na kryp­ti­mi – to­lyn. Miš­kas ne­tru­kus bai­gė­si, ir žvit­rios kau­ko akys ap­ti­ko slė­ny­je nu­si­drie­ku­sį kai­me­lį. „O-o! – su­si­vo­kė Gu­gis. – Tai­gi į kai­mą iš­lap­no­jo, štai ko­kie... O Ruo­kis juk ne­no­rė­jo leis­ti... Rei­kia grįž­ti, rei­kia pa­sa­ky­ti...“ – bet tuoj pat jis at­si­mi­nė, kaip tik ką mė­gi­no pri­kel­ti Ruo­kį, Šven­drį ir kuo tai bai­gė­si. „Et, iš­si­aiš­kin­siu pats, ką jie vei­kia, o jei­gu ką – grei­tai grei­tai par­bėg­siu...“

 

Knar­ki­mas, ro­dės, kil­no­ja pir­kios sto­go šiau­dus. Ku­zia pa­uos­ti­nė­jo orą ir su­si­rau­kė – šei­mi­nin­kė ir jos duk­ra va­ka­rie­nės val­gė rau­gin­tų ko­pūs­tų, o jam ne­pa­li­ko nė žiups­ne­lio. Tai go­di­šės!

– Ku­zia, ke­be­rio­kis ant skry­nios, nuo jos už­šok ant pa­ta­lo ir pri­kelk šei­mi­nin­kę, – pa­lie­pė Na­fa­nia.

– Ge­rai ge­rai, – link­te­lė­jo na­mi­nu­kas ir, ka­bin­da­ma­sis už ran­ke­nos, spy­nos ir dar ko pa­puo­la, už­si­ran­gė aukš­tyn.

– Viens, du, trys – opa! – šūk­te­lė­jo stryk­te­lė­da­mas ant ant­klo­dės ir bėg­da­mas ja iki kraš­to, iš už ku­rio ky­šo­jo mie­gan­čios mo­ters gal­va.

– O da­bar? – pa­si­klau­sė jau­nė­lis.

– Da­bar at­sar­giai pa­pūsk į no­sį, – to­liau va­do­va­vo Na­fa­nia.

– O, no­sin! Fi­i­ii... Fi­ii... Fi­ii, – sten­gė­si Ku­zia, pa­si­len­kęs ir vamz­de­liu su­dė­jęs lū­pas...

– Da­bar... Kad ta­ve! Aš gi sa­kiau – at­sar­giai! At­gal! At­gal! – šūk­te­lė­jo vy­res­ny­sis na­mi­nu­kas, pa­ste­bė­jęs kaž­ką įtar­ti­na.

– O ko­dėl, ko­dėl at­gal? – pa­mė­gi­no dar do­mė­tis pū­ti­kas, bet tuo me­tu nu­ai­dė­jo gar­sus gar­sus „Aaa­a­a­a­ap­či!“, ir iš šei­mi­nin­kės no­sies ir bur­nos iš­si­ver­žu­si oro sro­vė bloš­kė Ku­zią į lo­vū­ga­lio len­tas taip, kad aky­se net žie­žir­bos su­sprag­sė­jo...

– Oi, oi, oi... – su­vai­to­jo na­mi­nu­kas.

– Uuu­uu... – čiup­te­lė­jęs už barz­de­lės, pa­lin­ga­vo gal­vą Na­fa­nia.

Šei­mi­nin­kė, pa­ža­din­ta čiau­du­lio, at­si­sė­do lo­vo­je ir marš­ki­nių ran­ko­ve per­brau­kė pa­no­sę.

– Še tai tau... – su­mur­mė­jo pa­ti sau.

Tuo tar­pu Na­fa­nia sku­bė­da­mas ropš­tė­si ant skry­nios, o mo­te­riš­kė, dar pa­si­dai­riu­si, kumš­čiais pa­try­nu­si akis bei pa­si­tai­siu­si pa­ta­lus, vėl ruo­šė­si gul­tis. Ta­čiau štai ji iš­gir­do ir iš kaž­kur at­sklin­dan­tį ne­dar­nų vy­riš­kų bal­sų gau­di­mą...

– Čia da­bar kas, – pa­si­krapš­tė au­sį, mė­gin­da­ma ge­riau įsi­klau­sy­ti...

– Kche! Kche! – kos­te­lė­jo dar te­be­si­ties­da­mas Na­fa­nia.

Du­be­nė­liais vir­tu­sios mo­ters akys ir pra­žio­ta bur­na ge­riau už bet ką by­lo­jo, kad na­mi­nu­kas pa­ste­bė­tas, tad šis lai­ko ne­gai­šo:

– Šei­mi­nin­ke, tik ne­pra­dė­ki­te rėk­ti... – ap­dai­riai pra­dė­jo Na­fa­nia.

– Na­mi... Na­mi­nu­kas? – su­va­pė­jo ap­stul­bu­si mo­te­riš­kė.

– Taip, – jis nu­si­len­kė, – su­si­pa­žin­ki­me – esu Na­fa­nia Ity­ti­čius, jū­sų pir­kios vy­res­ny­sis na­mi­nu­kas. O ten, lo­vū­ga­ly­je, yra ma­no jau­nė­lis Ku­zia.

– Oi, oi, oi... – vėl su­de­ja­vo Ku­zia, mė­gin­da­mas at­si­sės­ti...

– Alek­san­dra... Alek­san­dra Vor­fo­lo­me­jev­na... – vis dar per daug nu­ste­bu­si, kad kaip rei­kiant su­si­gau­dy­tų, at­sa­kė mo­te­ris.

– La­bai, la­bai ma­lo­nu, šei­mi­nin­ke Alek­san­dra... Ži­no­te, kai ma­no tė­vas gy­ve­no pas bo­ja­ri­ną Špi­ko­venką, tai mes, jau­nes­nie­ji...

– Ma­ma, kas nu­ti­ko? – pa­kė­lė gal­vą gre­ti­mo­je lo­vo­je mie­go­ju­si jau­na mer­gi­na. Bet mo­ti­na ne­at­si­lie­pė, o duk­ra, ant sa­vo krai­čio skry­nios pa­ste­bė­ju­si du ne­di­de­lius pa­da­rus, ir­gi iš­si­žio­ju­si su­stin­go iš nuo­sta­bos.

„Ant kal­no mū­ū­ū­ū­ū­ū­rai...“ – pa­si­kar­to­jo bau­bi­mas iš pir­kios, ir mo­te­riš­kė vėl su­klu­so. Tai ir Na­fa­niai pri­mi­nė, ko gi jis at­ėjo, tad, me­tęs į ša­lį pri­si­mi­ni­mus, na­mi­nu­kas ta­rė:

– Jūs ne­kreip­ki­te dė­me­sio, tie­siog pas šei­mi­nin­ką at­ėjo ne vi­sai įpras­tų sve­čių, ku­rie...

– Sve­čių! – ati­to­ku­si šok­te­lė­jo mo­te­riš­kė. – Ak tas se­nas gir­tuok­lis, tas pa­lai­dū­nas! Tuoj aš jam pa­ro­dy­siu sve­čius! – su­kli­ko ir švei­tė į šo­ną ant­klo­dę. Na­fa­nia per­si­gan­dęs iš­vy­do, kaip už­klo­to kraš­tas ar­tė­ja į jį it koks de­be­sis ir nu­šluo­ja nuo skry­nios.

– Tuoj aš jį ir jo sve­čius kaip ne­šiu lauk! – dar spė­jo iš­girs­ti prieš pat trink­te­lint du­rims.

 

„Brrrrr... O vis dėl­to – vė­so­ka“, – Gu­gis stip­riau su­si­ver­žė beb­re­ną, ku­rią jam taip šau­niai su­siu­vo Ruo­kie­nė prieš žy­gį. At­ėjęs iki ar­ti­miau­sios kai­mo, į ku­rį ve­dė pėd­sa­kai, pir­kios, jis nu­spren­dė pir­miau­sia ge­rai ap­si­dai­ry­ti, pa­gal­vo­ti ir tik ta­da ko nors im­tis. Šal­tu­kas, pa­ju­tęs, kad kau­kas nu­sto­jo ju­dė­ti, taip ir tai­kė­si įgnyb­ti... O pir­kia bu­vo ne bet ko­kia – di­de­lė, tvir­tai su­ręs­ta ir ap­dai­lin­ta, be to, ša­lia pir­kios sto­vė­jo svir­nas ir klo­ji­mas, o Pa­gi­riuo­se to­kius erd­vius tro­be­sius te­tu­rė­jo go­du­sis Tau­pė­nas, o jam, kaip Gu­gis aną­syk pats įsi­ti­ki­no, tur­tą ne­šė ait­va­ras Vipš­tas. Ta­čiau da­bar kau­kas ne­tu­rė­jo lai­ko net trum­pam pri­si­min­ti šio nu­ti­ki­mo, to­dėl ir mes apie jį pa­pa­sa­ko­si­me ki­tą sy­kį, mat Gu­gio au­sis taip pat pa­sie­kė gar­sus žmo­nių bau­bi­mas.

„Taip... Dai­nuo­ja... Na, kol dai­nuo­ja – va­di­na­si, nie­ko blo­ga, – lyg ir nu­džiu­go Gu­gis. – Ir ko čia grieb­tis? Pir­miau­sia rei­kia žvilg­te­lė­ti į vi­dų...“ Ta­čiau, vos pa­si­ry­žus ženg­ti žings­nį, gir­dždė­da­mos pra­vi­ro klė­ties du­rys, ir į snie­gą šlumš­te­lė­jo la­bai, la­bai di­de­lė žmo­gė. „Vai, – kau­kas mik­liai šas­te­lė­jo ša­lin, – kad tik ne­su­min­dy­tų!“ Bet žmo­gė net ne­pa­ste­bė­jo – ir kaip­gi ki­taip, ji sku­bė­jo, la­bai sku­bė­jo: žmo­nės juk nie­ka­da žie­mą ne­ki­ša lau­kan no­sies ar už­pa­ka­lio, prieš tai ne­ap­si­vy­nio­ję vi­sais įma­no­mais bū­dais. O žmo­gė bu­vo su pa­pras­tais dro­bės marš­ki­niais iki ke­lių, tik ap­si­tū­lo­ju­si di­džiu­le ska­ra ir įšo­ku­si į vel­ti­nius... Nors ir klup­te­lė­ju­si, ji be­ma­tant pa­šo­ko ir, bur­bė­da­ma be­ga­lę ne­su­pran­ta­mų žo­džių, nu­sku­bė­jo tro­bos link.

– Oi oi, oi oi, – vėl su­de­ja­vo Ku­zia, at­si­sė­dęs lo­vū­ga­ly­je ir ap­čiuo­pęs gal­vo­je iš­ki­lu­sį di­džiu­lį, gal net su­lig žir­niu, gum­bą!

Tuo me­tu niurgz­da­mas ir urgz­da­mas Na­fa­nia mė­gi­no iš­lip­ti iš už skry­nios, bet kur tau! Mat ją Va­si­li­sos krai­čiui kaup­ti pa­ga­mi­no ne bet kas, o pats Je­me­lia Msist­la­vi­čius, ge­riau­sias vi­so kai­mo dai­li­dė, tad len­tos bu­vo su­leis­tos taip kruop­čiai, kad net ma­ži na­mi­nu­ko pirš­tai ne­ra­do už ko už­si­ka­bin­ti.

– Ku­zia! – pik­tai šūk­te­lė­jo į ne­ma­lo­nius spąs­tus pa­te­kęs vy­res­ny­sis, vėl nu­gir­dęs jau­nė­lio inkš­ti­mą, – Ku­zia, po šimts blu­sų, baik inkš­ti ir at­eik pa­gal­bon, nes vos iš­li­pęs rykš­tę pa­im­siu!

– Na­fa­nia? – Ku­zia kils­te­lė­jo gal­vą ir ap­si­dai­rė, bet ne­pa­ma­tė, iš kur sklin­da bal­sas.

– Ži­no­ma, kad Na­fa­nia, ne­gi žiur­kė de­vy­nuo­de­gė, – vėl nu­ai­dė­jo iš kaž­kur, – at­eik pa­gal­bon, gir­di!

– Na­fa­nia! Na­fa­nia, bet kur tu? – vis dar ne­su­pras­da­mas žval­gė­si Ku­zia.

– Kur kur, lipk ant skry­nios ir pa­ma­ty­si, kad ta­ve ka­ti­nas nu­jo­tų!

Ku­zia ne­ran­giai at­si­sto­jo, šlub­čio­da­mas per­ėjo su­jauk­tu pa­ta­lu ir vėl ap­si­dai­rė:

– Čia ta­vęs ir­gi nė­ra...

– Lipk gi ant skry­nios, pa­sa­kiau! – ne­ap­si­kęs­da­mas vėl rik­te­lė­jo Na­fa­nia.

– Ge­rai ge­rai, li­pu, li­pu, tik ko taip šauk­ti, šauk­ti kam taip?.. – mur­mė­jo jau­ny­lis, ran­gy­da­ma­sis aukštyn.

– Na, da­bar ma­tai? – pa­ste­bė­jęs Ku­zios aku­čių bliz­ge­sį, murm­te­lė­jo vy­res­ny­sis, rai­vy­da­ma­sis tarp sie­nos ir skry­nios.

– Oi... – Ku­zia net su­svy­ra­vo. – Na­fa­nia Na­fa­nia, tau skau­da, skau­da? Taip, skau­da? Oi, ką da­ry­ti, Na­fa­nia, oi! – pul­di­nė­da­mas nuo vie­no skry­nios dan­gčio kraš­to prie ki­to, cyp­čio­jo na­mi­nu­kas.

– Iš­trauk­ti! – Na­fa­nia ir vėl ne­ap­si­ken­tė, – pa­dė­ti man iš­lip­ti, po ga­lais!

– Iš­trauk­ti, iš­trauk­ti, – su­si­rū­pi­no Ku­zia, – bet aš ne­pa­siek­siu, tu gi­liai gi­liai!

– Vir­vę su­rask ko­kią, vir­vę, – pa­ta­ri­nė­jo Na­fa­nia.

– Čia nė­ra jo­kių vir­vių, vir­vių jo­kių, Na­fa­nia, nė­ra!

– Ta­da ske­pe­tą ko­kią su­rask – šei­mi­nin­kės ske­pe­tą!

– O... Ra­dau, Na­fa­nia, ra­dau! Oi, ko­kia ske­pe­ta, ske­pe­ta ko­kia, graži ko­kia!

– Nešk čia, grei­čiau, grei­čiau, – ra­gi­no, – ir leisk, leisk... Taip, ge­rai...

Su­grie­bęs me­džia­gą, Na­fa­nia šiaip ne taip iš­si­ropš­tė ant skry­nios dang­čio.

– Ufff, – murm­te­lė­jo at­si­sės­da­mas, – tai mo­te­riš­kės ne­ra­mu­mas...

 

Šei­mi­nin­kas pa­slau­giai už­de­gė dar vie­ną ba­la­ną. Lie­tu­viai, pa­na­šu, neš­din­tis net ne­si­ruo­šė. Izias­la­vas Va­sil­je­vi­čius tik sun­kiai at­si­du­so: mat kaž­ke­lin­tas ąso­tis ir vėl pa­ro­dė dug­ną, o jei­gu pri­si­min­tų dar ir ką tik nuo sta­lo nu­brauk­tą iš la­ši­nių pal­ties be­li­ku­sią odą, ski­lan­džio li­ku­čius... „Tai gy­vu­liai, vis­ką man su­pus... Ne­gi kai­my­nus kel­ti, kad kar­tu iš­vy­tu­me? Bet kaip? Oi, kaip bai­su... Kad taip ne­pa­ste­bė­tam iš­sly­dus ir pri­kė­lus Sa­šą pri­kal­bin­ti pas kai­my­nus nu­bėg­ti... Kaip čia jiems pa­sa­kius, kad man į lau­ką rei­kia?..“

– Ko­kių dai­nų dar mo­ka­me, a, vy­rai? – Ru­do­kas nu­žvel­gė beńdrus.

– Apie ge­gu­žė­lę! – šūk­te­lė­jo Dau­gi­las.

– Apie kar­klus! – ati­ta­rė Pli­kis.

– O aš mo­ku to­kią, – pa­si­gy­rė Dai­nius:

„Aš alu­čio ne­ge­riu, ko­pūs­tų ne­val­gau, se­nų bo­bų ne­my­liu, jau­nų ne­pa­gau­nu!“

– Cho cho cho, – nu­si­kva­to­jo Ru­do­kas.

– Che che che, – įsi­tei­kia­mai su­ki­ke­no ir šei­mi­nin­kas. „Tuoj vėl baubs... Et, teks pa­lauk­ti, kol nu­si­laks iki as­los grai­by­mo, ir nie­ku gy­vu ne­glos­ty­ti jų prieš plau­ką – Die­vas ži­no, kas ga­li į gal­vą šau­ti!“ – pa­si­sau­go­jo min­ty­se.

– Sa­kai, bo­bų ne­pa­gau­ni... Ne­vik­rus tu, Dai­niau, oi, ne­vik­rus... – pa­šie­pė Gai­lius.

– O tu džiau­kis, – siek­da­mas ąso­čio, at­kir­to tas, – nors ką ten, ta­vo bo­bos ir gau­dy­ti ne­ver­ta...

– Ką pa­sa­kei? Pa­kar­tok! – už­bliu­vo sto­da­ma­sis Gai­lius. Bet at­sa­ky­mo iš­girs­ti ne­spė­jo: trink­te­lė­jo pir­kios du­rys. Vi­si kaip vie­nas su­žiu­ro.

– O! – iš­si­vie­pė Dai­nius, – tai bent!

 

Ne, Alek­san­dra Var­fo­lo­me­jev­na tik­rai ne­si­ti­kė­jo čia iš­vys­ti tiek daug to­kios keis­tos vy­riš­ko­sios pa­der­mės, nie­kuo ne­pri­me­nan­čios įpras­ti­nių Izias­la­vo Va­sil­je­vi­čiaus drau­gu­žių, to­dėl vi­si iš anks­to su­gal­vo­ti mei­lūs žo­džiai apie ožius, kiau­les, mul­kius, gir­tuok­lius, niek­da­rius kaž­kur iš­si­laks­tė. Mo­te­riš­kė su­stin­go, pa­klai­ku­sio­mis aki­mis laks­ty­da­ma nuo vie­no ne­pa­žįs­ta­mo vei­do prie ki­to. Kas to­kie? Iš kur? Ko­dėl? Aki­mir­ką tvy­ro­jo ty­la ir abi­pu­sis žval­gy­ma­sis.

– Kad ma­ne griaus­mas! Ko­kia gra­žuo­lė! – pir­mas pa­gy­rė Ru­do­kas.

– Nuo ka­da čia gu­dai tau gra­žūs?! – pa­si­pik­ti­no Pli­kis.

– Ot tai to­kią… Pa­ku­ten­ti!.. – net ap­si­lai­žė Dai­nius.

Izias­la­vui net ne­be­rei­kė­jo su­pras­ti at­ėjū­nų žvilgs­nių, o ką sa­ky­ti apie juo­kus, kad top­te­lė­tų, kas ga­li nu­tik­ti. Jis nu­ba­lo tar­si pir­mas snie­gas, dėb­te­lė­jo į mig­la ap­trauk­tas sve­čių akis, į bai­min­gai be­si­dai­ran­čią žmo­ną ir, gai­liai cyp­te­lė­jęs, čiu­po Ru­do­ko ran­ką, pri­spau­dė prie lū­pų, kaž­ką ne­riš­liai ber­da­mas sve­ti­ma kal­ba.

– Čia­gi kas, – Ru­do­kas pa­pur­tė ran­ką, mė­gin­da­mas iš­lais­vin­ti plaš­ta­ką, bet šei­mi­nin­kas ją dar stip­riau su­spau­dė, – baik gi, sa­kau, baik, dink, po per­kū­nais! – ir stum­te­lė­jo taip, kad anas net nu­lė­kė nuo suo­lo ir trink­te­lė­jo pa­kau­šiu į grin­dis.

– Vy­y­y­y­y­y­y­y­y­y­y­yy! – su­spi­go mo­te­riš­kė, pul­da­ma at­gal pro du­ris, – yyy­yy!

 

Klai­kus dau­gia­bal­sis bau­bi­mas nu­trū­ko, kai tik žmo­gę pa­slė­pė už­si­ve­rian­čios du­rys. Gu­gis, jau pri­ėjęs vi­sai prie pat pir­kios, vėl ap­dai­riai stab­te­lė­jo. Kai žmo­nės ne­dai­nuo­ja, jei­gu jų bau­bi­mą ga­li­ma pa­va­din­ti dai­no­mis, jie daug pa­sta­bes­ni, o kau­kas vis dar nie­ku bū­du ne­no­rė­jo bū­ti pa­ma­ty­tas. Ta­čiau pir­kios du­rys, kiek jam pa­vy­ko pa­ste­bė­ti, bu­vo už­trenk­tos kruopš­čiai – ko no­rė­ti, kai ši­taip šal­ta, sa­ko, žmo­nės net­gi ka­ti­nams uo­de­gas nu­ka­po­ja, brrr...; o lan­gai – ga­na aukš­tai, nors ir pa­sie­kia­mi, jei­gu pa­ly­pė­ti... Bet čia du­rys vėl at­si­vė­rė ir į snie­gą šlumš­te­lė­jo... ta pa­ti žmo­gė, tik šį­syk cyp­da­ma ir klyk­da­ma „yyy­y­y­y­y­y­yy, vy­y­y­y­y­yy“ ir pa­na­šiai, pa­knops­tom, net už­mir­šu­si krin­tan­čią ska­rą, nu­lė­kė at­gal iki klė­ties, įbė­go vi­dun ir už­tren­kė du­ris, už ku­rių pa­si­gir­do stu­mia­mo skląs­čio krebž­dė­ji­mas. „Oho, ir kas čia bu­vo? – vos spė­jęs at­šok­ti į šo­ną ir pri­sig­laus­ti prie sie­nos, nu­ste­bo Gu­gis. – Ma­tyt, kaž­kas ne­ge­ra“.

 

Stai­gus mo­te­riš­kės pa­dų pa­si­pus­ty­mas su­kė­lė to­kią juo­ko aud­rą, kad kai ku­rie iš sve­čių jau net nebe­si­kva­to­jo, o tik žiopčio­jo tar­si žu­vys ant kran­to, lai­ky­da­mie­si už pil­vų ir kra­ty­da­mie­si. Ru­do­kas brūkš­te­lė­jo per aša­ro­tas akis ir vėl dėb­te­lė­jo į ąso­čio dug­ną:

– Nie­ko ne­su­pran­tu, – su­prunkš­tė, – ge­riu, o ne­gir­tė­ju? Ar taip grei­tai blai­vė­ju? Ei, Izias­la­vai, ko­kį čia mar­ma­lą mums ki­ši?

Bet ant grin­dų iš­si­kė­to­jęs šei­mi­nin­kas ne­at­si­lie­pė.

– Tpfu, – nu­si­spjo­vė Pli­kis, – tur­būt ap­si­me­ta gu­do iš­pe­ra, kad gė­ra­lo ne­rei­kė­tų duo­ti. Šykš­tuo­lis...

– Na, ge­rai, jūs jį pri­kel­ki­te ar­ba pa­ieš­ko­ki­te ėda­lo, o aš ei­nu ko­kio kam­po pa­lais­ty­ti, – rą­žy­da­ma­sis at­si­sto­jo Ru­do­kas, bet su­svy­ra­vo ir tuoj tu­rė­jo grieb­tis už sta­lo kam­po. „Che, ne toks jau aš ir blai­vus...“ – su­mur­mė­jo sau, ta­čiau tik pa­si­pur­tė, iš­si­tie­sė, pa­si­tai­sė kai­lį ir nu­šli­ti­nia­vo du­rų link.

 

Ru­do­kas, sma­giai pa­si­švil­pau­da­mas ir min­dži­kuo­da­mas nuo vie­nos ko­jos ant ki­tos, gels­vą sro­vę krai­pė vi­so­mis kryp­ti­mis. Bai­gęs at­sar­gas, truk­te­lė­jo kel­nes aukš­tyn, su­ver­žė dir­žą ir, žvelg­da­mas že­myn, pa­si­ža­vė­jo at­lik­tu dar­bu:

– Ne­blo­gai, tik­rai ne­blo­gai... – grio­ve­liai ir taš­ke­liai snie­ge py­nė­si tar­si pa­ties na­gin­giau­sio meist­ro pjaus­ti­nių raš­tai, tie­sa, kiek per daug ne­to­ly­gaus dy­džio, bet kam gi tai ga­lė­jo rū­pė­ti...

Gu­gis at­sar­giai kyš­te­lė­jo gal­vą iš už kam­po – ru­da­barz­dis, at­ro­do, kol kas ne­si­ruo­šė grįž­ti į pir­kią. Ir šal­tu­ko ne­ju­to – dai­rė­si po dan­gų, pūkš­tė, mur­mė­jo, kol jo žvilgs­nį pa­trau­kė klė­tis ir jos lan­ge vos ma­to­ma mirk­sin­ti švie­se­lė.

– Hmmm... – su­niur­nė­jo, ka­sy­da­ma­sis pa­kau­šį. Ne­la­bai tvir­tu žings­niu jis nu­šli­ti­nia­vo prie lan­ge­lio ir ban­dė pro jį ką nors įžiū­rė­ti. Gu­gis, nau­do­da­ma­sis pro­ga, per­bė­go į ki­tą pu­sę, kad ge­riau ma­ty­tų, ką tas ru­dis su­gal­vos... O klė­ty­je kaž­kas spyg­te­lė­jo, bet tuoj pat nu­ti­lo.

– O! – ru­da­barz­dis iš­si­vie­pė pa­ro­dy­da­mas net dan­tis, – o! – pa­kar­to­jo, ne­ran­giai kel­da­mas ko­ją ant gir­nos, vie­na ran­ka at­si­rem­da­mas į klė­ties du­ris, o ki­ta kle­ben­da­mas ran­ke­ną.

Gu­gis pri­slin­ko dar ar­čiau. Tuo tar­pu Ru­do­kas, pa­lei­dęs ran­ke­ną, po­rą kar­tų stuk­te­lė­jo kumš­čiu į du­ris. Nie­kas ne­at­sa­kė. Ta­da jis dar sy­kį, bet jau ge­ro­kai stip­riau, pa­tran­kė rik­te­lė­da­mas:

– Ei, mo­te­riš­ke mie­liau­sio­ji! Įleisk ge­rą­jį žmo­gų – jei ne, du­ris iš­lau­šiu! – įspė­jo.

Bet at­si­lie­pė tik kaž­ko­kio sun­kaus stu­mia­mo daik­to dun­de­sys.

„Me­tas tai baig­ti! – nu­spren­dė kau­kas, – Ruo­kis juk jiems sa­kė, kad jo­kių ėji­mų į kai­mus, ma­tyt, rei­kia pri­min­ti!“

Jis įkvė­pė pil­nus plau­čius oro, žing­te­lė­jo pir­myn ir čiup­te­lė­jo pa­si­slė­pu­sios žmo­gės ra­my­bės drums­tė­ją už ko­jos:

– Ru­do­kai! – su­šu­ko, nors žmo­gui jo šauks­mas te­pa­si­gir­do kaip cyp­te­lė­ji­mas.

– O, net ma­no var­dą ži­no! – iš­si­šie­pė ru­dis ir dar at­kak­liau puo­lė bels­ti. – Na­gi, įleis­ki­te!

– Ru­do­kai! – dar kar­tą už­ri­ko Gu­gis, duo­da­mas niuk­są į ko­ją.

Šį­syk, pa­na­šu, vy­ras kaž­ką pa­ju­to, to­dėl kai, jam dėb­te­lė­jus že­myn, vaiz­das pa­ga­liau iš­­ryš­kėjo, jo drums­tos akys iš­si­plė­tė, lū­pa at­vi­po ir jis, bes­da­mas pirš­tu, su­mur­mė­jo:

– O… kau­kas… Ge­ras…

„Ir kas čia ge­ra?“ – su­prunkš­tė Gu­gis.

– Tuoj pat grįž­ki­te į sto­vyk­lą! Jums ne­bu­vo ga­li­ma ei­ti į kai­mą! Ko­dėl ne­klau­sė­te Ruo­kio? – iš­bė­rė taip griež­tai, tar­si pats bū­tų vir­šes­ny­sis.

Ta­čiau ru­da­barz­dis, užuot ką nors at­sa­kęs, tik su­mur­mė­jo:

– O tą kau­ką tuoj pa­gau­siu – ir ta­da tu­rė­siu…

„Ką!?“ – ne­pa­ti­kė­jo au­si­mis Gu­gis. Bet dar ma­žiau ti­kė­ti­na bu­vo tai, kad ne­men­kas ru­džio kū­nas ga­li taip stai­giai lenk­tis ir… oi – sau­ja pra­skrie­ti prieš pat no­sį. Ir tik to­dėl ne į no­sį, kad kau­kas spė­jo at­šok­ti…

– Ką da­rai!.. – su­cy­pė jis, spruk­da­mas jau nuo an­tro mė­gi­ni­mo jį su­gau­ti.

– Ot… Koks vik­rus, na? Eikš… Ciu ciu ciu…

„Va­je­tau, tai­gi jis ne­su­pran­ta, kas aš toks!“ – top­te­lė­jo.

– Ru­do­kai! Čia­gi aš, Gu­gis, – dar kar­tą šūk­te­lė­jo jis, vėl spruk­da­mas nuo ar­tė­jan­čios ran­kos.

– Su­gau­siu!.. – tik at­sa­kė šis, griū­da­mas ant ke­lių ir čiup­da­mas ran­ko­mis snie­gą ten, kur ką tik bū­ta kau­ko.

„Mau­mas!“ – keik­te­lė­jo Gu­gis, su­mo­jęs, kad su­si­šne­kė­ti ne­pa­vyks – tas ru­das skys­tis vi­sai ap­kvai­li­no žmõgus… Ne­ga­na to, nuo­vo­ka at­kak­liai siū­lė pa­si­rū­pin­ti ir sa­vo kai­liu, kol ko­kio nors ste­buk­lo dė­ka dič­kis jo ne­nu­tvė­rė. Tad kau­kas drą­siai… šmurkš­te­lė­jo po pa­ma­tais. „Kaip ge­rai, kad tiek ne­daug snie­go…“ – pa­si­džiau­gė iš­si­tie­sęs, nors ir sun­kiai al­suo­da­mas.

– Ei, na… Kur­gi tu… Ciu… ciu… cip… cip... kac… – va­pe­no Ru­do­kas.

„Iš­graužk“, – niurgz­te­lė­jo Gu­gis, nu­vi­jęs no­rą pa­ro­dy­ti il­gą lie­žu­vį – vis tiek ne­pa­ma­ty­tų...

Dar kiek pa­le­me­nęs, ru­dis nu­lei­do gal­vą. Ir kau­kas vėl ne­pa­ti­kė­jo sa­vo au­si­mis – tas di­de­lis it kal­nas žmo­gus ėmė… šniurkš­čio­ti ir kūk­čio­ti, ry­puo­da­mas:

– Ak, ne­lai­min­gas, aš ne­lai­min­gas… Oi, man lai­mė ne­lem­ta… Vai, ne­lem­ta…

Iš pra­džių kau­kas vis dar lai­kė­si ato­kiai, bet kai anas vi­sai įsi­sriū­ba­vo, at­si­du­so: „Pa­mė­gin­siu dar kar­tą šnek­tel­ti…“ Ne­spė­jo – iš pir­kios iš­vir­to ru­džio beńdrai ir užblio­vė:

– Ru­do­kai, Ru­do­kai!

Šis ne­at­si­lie­pė, ta­čiau Gai­lius ne­tru­ko pri­šok­ti ir pa­pur­ty­ti už pe­ties. Ru­do­kas dėb­te­lė­jo į jį įrau­du­sio­mis aki­mis, bet tas net ne­pa­ste­bė­jo nie­ko keis­ta, tik dre­ban­čiu, bet jau blai­viu bal­su iš­ste­nė­jo:

– Ru­do­kai… Tu… At­ro­do... Se­nis ne­ju­da…

Bet ru­da­barz­dis tik mos­te­lė­jo ran­ka, it vy­da­mas uo­dą, ir, at­ro­dy­tų, ruo­šė­si vėl įsi­gi­lin­ti į tai, koks jis ne­lai­min­gas. Bet ki­ti ne­be­lei­do:

– Ru­do­kai, gir­di? – pri­šo­ko ir Dai­nius, ir Rau­bis. – Tu se­nį nu­ga­la­bi­jai! Neš­din­tis rei­kia!

Ru­dis šiaip ne taip at­si­sto­jo ir ap­si­dai­rė pri­lup­to šuns aki­mis – pa­na­šu, jam bu­vo vi­siš­kai ne­aiš­ku, ko­dėl gi vi­si to­kie su­ne­ri­mę… Bet pa­ga­liau iš­tar­ti žo­džiai pri­si­ka­sė ir iki jo są­mo­nės, tad aky­se vėl įsi­žie­bė su­vo­ki­mo ki­birkš­tė­lės.

– Imam jį ir dings­tam, – murm­te­lė­jo Dai­nius, kiš­da­mas pe­tį, bet čia Rau­bis su­mirk­sė­jo ir stuk­te­lė­jo jam į šo­ną:

– Pa­la… O ji? – be­dė pirš­tu į klė­ties du­ris.

– O, vel­nias! – nu­si­kei­kė Gai­lius, su­pra­tęs, apie ką kal­ba.

Švie­sos te­bu­vo tiek, kiek kri­to mė­ne­sie­nos pro du ma­žu­čius lan­ge­lius, už­trauk­tus kiau­lės pūs­le. Alek­san­dra Var­fo­lo­me­jev­na ir jos duk­ra Va­si­li­sa sė­dė­jo ant grin­dų, nu­ga­ra įsi­rė­mu­sios į už­stum­tą skry­nią. Sun­kus ąžuo­li­nis skląs­tis ir ši skry­nia gal­būt ne­leis­tų iš­lauž­ti du­rų, bent jau no­rė­jo­si tuo ti­kė­ti… It sty­gos įsi­tem­pu­sios mo­te­rys virp­čio­jo klau­sy­da­mo­si iš kie­mo at­sklin­dan­čių gar­sų: ne­su­pran­ta­mų šūks­nių ir bar­nių, snie­go če­žė­ji­mo po ne­kvies­tų sve­čių ko­jo­mis, kaž­ko­kio dunk­se­ni­mo… „Ir ko­dėl gi nu­dvė­sė Či­ži­kas, jis bū­tų vi­są kai­mą ant ko­jų su­kė­lęs… – pa­gai­lė­jo ru­da­gau­rio šu­ne­lio mo­te­riš­kė. – O koks vik­rus bu­vo, koks sar­gus! Ir rei­kė­jo tam per­si­la­ku­siam kvai­liui Je­me­liai kra­ty­tis ve­ži­mu ne­lem­tą va­lan­dą, kly­kiant „Ly­de­kai pa­lie­pus, yk! Man pa­no­rė­jus, yk!..“

Va­si­li­sa dar la­biau ap­si­tū­lo­jo ska­ra ir pri­sig­lau­dė prie mo­ti­nos. Ši pa­glos­tė mer­gi­nos plau­kus ir mė­gi­no guos­ti:

– Tu ne­bi­jok, tė­vas tuoj su­gal­vos, kaip pa­gal­bos pa­si­šauk­ti – o kai su­lėks kai­my­nai, tai tie bjau­ry­bės neš­din­sis taip, kad net dul­kės pa­rūks… Jie tik prieš be­gin­klį žmo­gų drą­sūs…

Duk­ra link­te­lė­jo, dar la­biau glaus­da­ma­si. O lau­ke, ro­dės, vi­sai pa­siu­to: ėmė če­žin­ti šie­ną, kaž­ką stum­dy­ti, tam­py­ti. Ga­liau­siai į du­ris po­rą kar­tų kaž­kas stip­riai dunks­te­lė­jo.

„Ką jie čia da­ro? Už­re­mia? – nu­ste­bo mo­te­riš­kė. – Bet juk du­rys… Et, ko iš gir­tų no­rė­ti…“

 

– Na­fa­nia, ei, Na­fa­nia… – Ku­zia tam­pė vėl su­si­mąs­čiu­sio vy­res­nio­jo na­mi­nu­ko marš­ki­nių ran­ko­vę.

– Ne­truk­dyk, Ku­zia, gal­vo­ju, – burb­te­lė­jo šis, nu­si­suk­da­mas į ki­tą pu­sę.

– Na­fa­nia, na, kiek tu ga­li gal­vo­ti, gal­vo­ti, na? – ne­ri­mo jau­ny­lis, – aš tai jau su­gal­vo­jau, su­gal­vo­jau, žinok!

– Sa­kiau, ne­truk­dyk, ne­s rykš­tę šer­mukš­ni­nę…

– Rykš­tę, rykš­tę… – su­mur­mė­jo Ku­zia, – kai iš už skry­nios trauk­ti – tai Ku­zia, o kai kal­bė­ti – tai rykš­tė, rykš­tė, taip…

– Na, ge­rai! – urgz­te­lė­da­mas at­si­su­ko Na­fa­nia, – tik sa­kyk grei­tai. Ir trum­pai!

 

Kie­me ki­lo ne­men­kas šur­mu­lys – vy­rai, bū­riu ap­su­pę ant snie­go iš­si­kė­to­ju­sį Ru­do­ką, ka­rin­gai gin­či­jo­si. Tie­sa, ap­gal­vo­čiau ka­rin­gas vi­sa­me pul­ke bu­vo li­kęs tik Gai­lius, vi­si ki­ti sun­kiai lai­kė­si ant ko­jų, to­dėl sto­vė­jo su­si­ka­bi­nę, svy­ruo­da­mi, nors per­rėk­ti vie­nas ki­tą ir­gi kar­tais su­ge­bė­da­vo. Pa­si­slė­pu­sį kau­ką pra­džio­je pa­siek­da­vo vien gin­čo nuo­tru­pos: „To nie­kas ne­ga­lės su­ži­no­ti, tie­siog dings­tam!“, „O jei­gu?“, „Ku­ni­gas mus ant ša­kos…“, „Lauž­kim vel­niop tas du­ris, tem­piam bo­bą į miš­ką…“ Su­pra­tęs, kad bent jau ku­rį lai­ką jo tik­rai nie­kas ne­be­gau­dys ir, be abe­jo, su­si­do­mė­jęs gin­či­nin­kų su­ma­ny­mais, Gu­gis iš­lin­do iš po pa­ma­to ir at­sar­giai nu­ti­pe­no ar­čiau. Lyg ty­čia pa­sta­ty­tas vi­du­ry­je kie­mo čia vi­sai ne­blo­gą užuog­lau­dą tei­kė šu­li­nio ren­ti­nys. Nors vie­ną aki­mir­ką kau­kui bu­vo net ki­lu­si min­tis įsi­ropš­ti į svir­ties stul­pą, kad ne tik vis­ką gir­dė­tų, bet ir ma­ty­tų, ta­čiau ati­džiau žvilg­te­lė­jęs iš­vy­do, kad ir svir­tis, ir stul­pas ap­le­dė­ję, tad rei­kė­tų tu­rė­ti bent šeš­ko na­gus, o ne kau­ko na­gu­čius… O gin­čas net ne­si­ruo­šė blės­ti – te­li­ko įtemp­ti au­sis:

– Ty­liau gi, avi­gal­viai! Jei­gu mė­gin­si­me lauž­ti du­ris, čia tuoj su­bėgs vi­sas kai­mas – ir taip bau­bia­te, kaip iš­ro­my­ti jau­čiai! – Gai­lius įspė­ja­mai pri­dė­jo pirš­tą prie lū­pų.

– Ot te­gul tik at­bė­ga! Te­gul pa­ban­do! – it gai­dys pa­mė­gi­no iš­pūs­ti krū­ti­nę Pli­kis, ku­rio gal­vos iš­vaiz­da jau se­niai ta­po var­du ir jis gal net ne­at­si­mi­nė, kaip jį pa­va­di­no tė­vai. – O, kaip se­niai gu­dams snu­kius dau­žiau! – pa­kra­tė iš­kė­lęs kumš­čius.

– Aš tas du­ris vie­nu... yk… Vie­nu spy­riu nuo vy­rių nu­šok­din­siu! – taip pat gan gar­siai pa­ti­ki­no Rau­bis, –bo­ba net žvyg­te­lė­ti ne­spės, kaip mai­šan ki­šim!

Gai­lius pa­šai­piai vyp­te­lė­jo, min­ty­se iš­vy­dęs Rau­bį su vi­su spy­riu it ka­muo­lį at­šo­kan­tį nuo tvir­tų ąžuo­li­nių du­rų – mat jis jau bu­vo spė­jęs ap­žiū­rė­ti jas ir ma­tė, kad ne vel­tui klė­ties lan­ge­liai bu­vo to­kie ma­ži – už ši­tų du­rų ga­lė­jai jaus­tis kaip pi­ly­je, ne­bent…

– Va, rau­do­ną gai­dį pa­leis­ti – bū­tų ki­tas rei­ka­las… – min­tį bai­gė bal­su.

„Čia da­bar gi kas? – nu­ste­bo Gu­gis. – Ir iš kur jie gaus tą rau­do­ną gai­dį? Ne­gi ži­no, kad šei­mi­nin­kai tu­ri to­kį? Ir kam jį leis­ti? Ką gi jis ga­li pa­da­ry­ti?“

– Oho! – šūk­te­lė­jo Dai­nius, – čia tai bent su­ma­ny­mas! Pa­ti gi iš­lįs ta­da! O gal­va, tai bent gal­va!

– Nuo­kva­ka tu, – su­nie­ki­no jį Dau­gi­las, – kol iš­lįs, pa­si­da­rys taip karš­ta, kad su­bi­nę nu­svil­si!

– Aha, lei­džiam gai­dį, ir baig­tas kriu­kis! – vėl įsi­ki­šo Pli­kis. – Tų gu­dų kaip utė­lių, nie­kas net ne­pa­ste­bės!

– Jūs iš pro­to iš­si­kraus­tė­te! – stai­ga šūk­te­lė­jo ty­liau­sias iš vy­rų, Bal­tru­mi va­di­na­mas, – dar vi­sai jau­nas vai­ki­nu­kas su vos pra­dė­ju­siais žel­ti ūsiu­kais. – Bė­gam iš čia, kol Ruo­kis nei ku­ni­gas ko nors ne­su­ži­no­jo…

– Ėgi, snar­glius pra­bi­lo, – iš­si­šie­pė Dai­nius, – kel­nės tur­būt jau pil­nos? Oi, – už­spau­dė pirš­tais no­sį, – na, ir krū­ve­lė bus! Kaip bu­liu­ko ko­kio!

Vai­ki­nas ty­lo­mis pra­ri­jo įžei­di­mą, už juos­tos už­kiš­tą kir­vį spus­te­lė­jo taip, kad pa­ba­lo plaš­ta­ka.

– Na, ge­rai, ne­si­ka­som, dir­bam, viens du, – pa­ra­gi­no Gai­lius, – kas tu­rit skil­tu­vą?

– Aš ne­lei­siu! – Bal­trus žen­gė pir­myn ir čiu­po Rau­bį už iš­ties­tos ran­kos su tit­na­gu, – jūs el­gia­tės kaip… Kaip… Žvė­rys! – pa­ga­liau su­ra­do tin­ka­mą žo­dį vai­ki­nu­kas.

– Pa­leisk ge­ruo­ju ir pa­si­trauk į ša­lį, – šal­tai pa­siū­lė Gai­lius, pa­im­da­mas iš nu­ste­bu­sio Rau­bio del­no tit­na­gą.

Dai­nius, krei­vai šyp­so­da­ma­sis, pa­gniau­žio­jo už nu­ga­ros ran­ko­se stai­ga at­si­ra­du­sį pa­ga­lį ir žing­te­lė­jęs at­si­sto­jo Bal­trui už nu­ga­ros.

Gu­gis jau bu­vo kai ką pa­na­šaus ma­tęs, kai Pa­gi­riuo­se su­si­ki­vir­či­jo jau­ni­mas – da­bar anas trenks ši­tam ir…

– Kar­to­ju – pa­leisk ir eik ša­lin, – dar kar­tą ty­liai, bet žiū­rė­da­mas tie­siai jau­nė­liui į akis, pa­kar­to­jo Gai­lius. – Čia vy­rų rei­ka­las, – dar pri­dė­jo.

Vai­ki­nu­kas nu­ba­lo, ta­čiau vis tiek iš­dau­žė:

– Ne!

Gu­gis min­ty­se jau re­gė­jo, kaip ky­la to sto­vin­čio už nu­ga­ros pa­ga­lys ir žie­bia varg­šui prieš­gy­niau­to­jui į pa­kau­šį… „Tu­riu su­truk­dy­ti! Ši­tas Gai­lius tik­rai su­gal­vo­jo kaž­ką la­bai ne­ge­ra! – su­mo­jo kau­kas. – Tik ką, ką pa­da­ry­ti?“ Jis čiup­te­lė­jo prie juos­mens ka­ban­tį mai­še­lį su vi­so­kiais nau­din­gais da­ly­kė­liais – zui­kio spi­ro­mis, an­gies iš­na­ros ga­ba­lė­liais, šeš­ko plau­kais. Bet ku­ris ke­ras ga­lė­tų tik­ti? An­gies žvilgs­nis? Bez­da­las? O tas tre­čias… Kaip jis??

 

– Ei! – stai­ga šūk­te­lė­jo Pli­kis, – oi, ar man aky­se ta­va­ruo­ja, žė­kit, vy­rai!

Iš­gir­dę šūk­te­lė­ji­mą, dau­gu­ma žvilg­te­lė­jo mos­to kryp­ti­mi. Dai­nius iš­si­žio­jo, Pli­kis pa­try­nė kumš­čiais akis.

– Kad ma­ne per­kū­nas, – murm­te­lė­jo Rau­bis, – kau­kai! Gu­di­joj! Kas per dy­vų dy­vai?

Ir iš tie­sų – ne­to­li Pli­kio ant snie­go sto­vė­jo du ne­di­de­li pa­vi­da­lai ir mo­ja­vo, stryk­čio­jo bei cyp­čio­jo.

– Pa­dau… gi­nau? – pats sa­vęs pa­klau­sė Jun­das, gnyb­da­mas į ran­ką, – ei, ten jų… du? – pa­si­tiks­li­no.

– Du, bet tsss! Ra­miai! – pu­se lū­pų su­šnypš­tė Gai­lius. – Jo­kių stai­gu­mų, ram…

– O ta­da… Ku­rio­je eill… ei­lė­je? – ne­ri­mo Jun­das, bet Dai­nius jam taip trink­te­lė­jo į pa­šir­džius, kad šis tik su­si­rie­tė, žiopčio­da­mas it žu­vis ant smė­lio. Ne­be­bu­vo di­de­lės bė­dos smal­suo­lį nu­stum­ti į šo­ną ir pa­čiam pri­ei­ti ar­čiau. Jis net ne­kryp­te­lė­jo, kai Jun­das su­smu­ko į snie­gą. Kau­kai ir­gi ta­ry­tum nie­ko ne­pa­ste­bė­jo – ma­lė­si, vai­pė­si, krai­pė­si.

– Su jais rei­kia kal­bė­tis, – pa­reiš­kė Pli­kis pa­si­lenk­da­mas, – ta­da jie ne­bi­jos ir duo­sis pa­gau­na­mi… – ka­rio akys su­bliz­go go­du­liu. – O kai pa­gau­siu… Kau­ku­čiai, ma­žu­čiai, kaip be­gy­ve­na­te, a? – iš­si­šie­pė.

 

– Va tas pli­kas tuoj šoks ant mū­sų, – šnipš­te­lė­jo Na­fa­nia. – Tu bėg­si klo­ji­mo link, o aš – pir­kios link. Ap­suk­sim ra­tą ir vėl su­si­tik­sim – su­pra­tai?

– Su­pra­tau, Na­fa­nia, su­pra­tau, – patiki­no Ku­zia. – Jis klo­ji­mo link, o aš link… Tpfu, tai tu klo­ji­mo link, o aš pir­kios link, pir­kios link…

– Viens du…

 

Pil­kis stryk­te­lė­jo pir­myn, abiem ran­ko­mis mė­gin­da­mas stver­ti pa­da­rė­lius, ma­tyt, įtar­da­mas esąs koks vil­kas ar bent jau ka­ti­nas. Jo pli­kė šau­niai blyks­te­lė­jo mė­ne­sie­no­je, bet ko­jos slys­te­lė­jo, ir iš­ties­tos ran­kos tik su­ma­ta­ra­vo ore prieš šei­mi­nin­kui taip tėš­kian­tis į že­mę, kad ap­lin­kui aki­mir­ką ki­lo su­le­dė­ju­sių snie­guo­lių pū­ge­lė…

Na­mi­nu­kai, api­bė­gę ra­tą, su­sto­jo – šį­syk ne­to­li Rau­bio ir vėl ėmė vai­py­tis bei cy­pau­ti.

„Užtvo­siu šaka­liu, o ta­da su­si­rink­siu kaip kriau­šes“, – top­te­lė­jo ka­riui ne­pri­lygs­ta­ma min­tis. Jis šyp­so­da­ma­sis iš­tie­sė ran­ką su var­vek­liu, ki­ta spaus­da­mas su­džiū­vu­sią ber­žo ša­ke­lę.

– Ši­tas gud­res­nis, – įver­ti­no Na­fa­nia, ne­pa­mirš­da­mas kai­šio­ti lie­žu­vio ir ki­taip vai­py­tis, – ma­no, kad ne­ski­ria­me var­vek­lio nuo ėde­sio, ki­ta tai­ky­da­ma­sis pri­dauž­ti… Pri­si­lei­džiam ar­ti, o man šūk­te­lė­jus, tu sprun­ki klė­ties link, o aš jam – pro tarp­ko­jį. Po ra­to su­si­tin­ka­me – prie to dil­bos, ku­ris dar prie tro­bos. Aiš­ku?

– Tik­rai aišku, aišku, Na­fa­nia!

 

– Na, at­ei­kit, at­ei­kit, – pa­si­len­kęs Rau­bis tie­sė le­dokš­nį tar­si ko­kią mor­ką, – žiū­rė­kit, čia toks įdo­mus daik­te­lis, toks įdo­mus, na, at­ei­kit… – kal­bi­no.

Na­fa­nia žing­te­lė­jo dar ar­čiau ran­kos… Šmaukšt!

– Uuuu! – ne­iš­lai­kęs cyp­te­lė­jo me­džiok­lis, kra­ty­da­mas plaš­ta­ką, – mat pats sau kir­to per del­ną, nes kai ša­ka­lys pa­sie­kė vie­tą, kur ką tik sto­vė­jo na­mi­nu­kas, jo ten ne­be­bu­vo…

– Cha cha cha, – nu­si­žven­gė Gai­lius, žvelg­da­mas į be­si­sė­dan­tį snie­ge ir čiu­pi­nė­jan­tį kak­tą Pli­kį bei pu­čian­tį ran­ką ir pa­ty­liu­kais be­si­kei­kian­tį Ruo­bį. – At­ro­do, kau­kai jus maus­to, ge­rie­ji žmo­nės…

– Chi chi chi! – pri­ta­ria­mai su­krykš­tė ir na­mi­nu­kai, vėl pra­dė­da­mi sa­vo keis­tą šo­kį.

– Ne­tei­sin­gai da­ro­te, sū­ne­liai, – Gai­lius, tar­si ne­kreip­da­mas dė­me­sio į pa­da­rus, at­si­rė­mė į stak­tą, – su jais rei­kia elg­tis ki­taip…

 

Gu­gio nu­ste­bi­mui ir­gi ne­bu­vo ri­bų – ne­ži­nia iš kur iš­dy­gę pa­da­rė­liai, la­bai pri­me­nan­tys kau­kus, tik vil­kin­tys kaip žmo­nės, spė­jo su­kel­ti to­kį šur­mu­lį, kad net gra­žu žiū­rė­ti! Už­mir­šę blo­gus dar­bus, žmo­gai puo­lė jų gau­dy­ti, tar­si de­šimt vil­kų vie­ną bi­tę… Du iš me­džiok­lių jau spjau­dė­si, įdo­mu, kas lau­kia tre­čio?

 

– Na­fa­nia, man jau nu­si­bo­do šo­ki­nė­ti! Gal už­teks? Gal šei­mi­nin­kė jau pa­bė­go?

– Šo­ki­nėk, – lie­pė vy­res­ny­sis, – na­mus gin­ti – vi­sa­da gar­bin­ga!

– Bet, Na­fa­nia?!

– Šo­ki­nėk! – pyk­te­lė­jo šis, – nes pa­gaus, o ta­da dar iš­si­keps ir su­ės! At­mink, čia lie­tu­viai!

– Bet… – iš­blyš­ko jau­nė­lis.

– Šo­ki­nėk! – kumš­te­lė­jo Na­fa­nia. – Šo­ki­nėk ir ne­žiop­sok! O-pa! O-pa! Be­eee! – ir kyš­te­lė­jo il­gą rau­do­ną lie­žu­vį.

– Ve­e­e­e­ee! – pri­si­dė­jo Ku­zia, ran­ko­mis ma­ta­ruo­da­mas ap­link au­sis. – Me­e­ee! Bu­u­u­u­uu! – blio­vė vi­sais ži­no­mais bal­sais.

 

Ta­čiau Gai­lius, ro­dės, net ne­si­ruo­šė ko nors im­tis, jis tik gud­riai šyp­so­da­mas ste­bė­jo na­mi­nu­kų šo­kį.

– Gai­liau, jei­gu tu ne­gau­dai – leisk man pa­ban­dy­ti! – šoko­si Dai­nius, bet Gai­lius jį nu­tvė­rė už pa­kar­pos ir su­grą­ži­no į vie­tą, pus­bal­siu murm­te­lė­da­mas:

– Ne­truk­dyk. Ne­kreip­ki­te į juos dė­me­sio, te­gul pra­ran­da bud­ru­mą…

– Bud­ru­mą? – nu­ste­bo šis.

– Ge­riau di­de­liu ra­tu, – ne­si­tei­kęs pa­aiš­kin­ti nu­ro­dė Gai­lius, – apeik juos ir at­si­durk už nu­ga­ros, bet pa­kan­ka­mai to­li, kad ne­iš­si­gąs­tų… Jo­kių pa­ga­lių! Dau­gi­lai, ir tu – ap­sup­ki­me juos, o po ma­no žen­klo, – jis sprag­te­lė­jo pirš­tais, – ne puo­la­te prie jų, o spi­ria­te į juos snie­gą. Su­pra­to­te? O kol jie va­ly­sis snie­gą – pri­čiup­sim, – nu­si­šyp­so­jo. – Tik ne­sku­bė­kit. La­bai ra­miai, ap­si­mes­ki­te, kad juos gau­dy­ti vi­sai ne­rū­pi – o aš pa­kal­bin­siu… Pli­ki ir Rau­bi, – li­ki­te vie­to­je ir kad nė krust! Jūs sa­vo lai­mę jau ban­dė­te! – pik­to­kai šūk­te­lė­jo, pa­ste­bė­jęs, kad me­džio­to­jai ne­vy­kė­liai ir­gi no­rė­tų pri­si­dė­ti.

Dai­nius švil­pau­da­mas švys­te­lė­jo pa­ga­lį ir nu­sliū­ki­no į šo­ną. Dau­gi­las pa­si­ka­sė pa­kau­šį, žvilg­te­lė­jo šen, žvilg­te­lė­jo ten, su­pra­tin­gai link­te­lė­jo ir pa­su­ko klė­ties link.

Ku­zia ir Na­fa­nia vai­py­da­mie­si ir krai­py­da­mie­si pri­ėjo dar ar­čiau. „Ne­pa­tin­ka man jo šyp­se­nė­lė, – min­ti­jo Na­fa­nia, žiū­rė­da­mas į „drau­giš­kai“ iš­si­vie­pu­sį Gai­lių. – Rei­kia bū­ti la­bai at­sar­giems, ši­tas tik­rai ga­li bū­ti ne iš pel­kės trauk­tas…“

– Ku­zia, jei­gu pri­ar­tės per šuo­lį, – sprun­kam iš kar­to, – pa­mo­kė.

Tuo tar­pu Gai­lius su­grū­do ran­ką į už­an­tį, iš­si­trau­kė deš­ri­ga­lį, pats nu­kan­do di­džiu­lį kąs­nį, o kas li­ko – iš­tie­sė na­mi­nu­kams:

– Štai, žiū­rė­kit. Čia ne koks var­vek­lis, čia tik­ra deš­ry­tė. Niam­niam, – su­čep­sė­jo, – oi, ko­kia niam!

– Ne, kas bus – tas, bet aš jiems ne­lei­siu, – Gu­gis mik­liai iš­si­trau­kė iš mai­še­lio an­gies iš­na­ros ga­ba­lė­lį, dan­ti­mis ir na­gais su­dras­kė į ke­le­tą skil­te­lių, tris pa­si­ė­mė į del­ną, ki­tas rū­pes­tin­gai už­si­ki­šo už aus­tos juos­mens juos­te­lės – dar vie­nos Ruo­kie­nės do­va­nė­lės…

– Na­fa­nia, o gal tą deš­rą čium­pam ir bė­gam grei­tu­tė­liai, ge­rai? – su­bliz­go Ku­zios akys.

– Tu jos ne­čiup­si ir ne­bėg­si, – mei­liu bal­su at­kir­to Na­fa­nia, ta­ry­tum di­džiai su­si­do­mė­jęs deš­ri­ga­liu.

Gai­lius iš­si­trau­kė pei­lį, at­pjo­vė grie­ži­nė­lį ir švys­te­lė­jo na­mi­nu­kų link, bet šis per­skri­do pa­da­rė­lius ir nu­kri­to už ko­kio sieks­nio.

– Ai, ai, – skės­te­lė­jo ran­ko­mis Gai­lius, – ir kaip aš čia taip – ne­vėkš­liš­kai… Nie­ko, dar vie­ną at­pjau­siu, – ta­rė, vėl im­da­mas į ran­ką pei­lį.

– Na, ši­tą ga­ba­lė­lį tai tik­rai op ir pa­si­im­siu! – šūk­te­lė­jo Ku­zia ap­si­suk­da­mas. Su­draus­min­ti jau­nė­lio Na­fa­nia ne­be­su­spė­jo – Gai­lius sprag­te­lė­jo pirš­tais, ir į na­mi­nu­ko vei­dą stai­ga tren­kė pū­ga!

– Bėk, Ku­zia! – dar cyp­te­lė­jo Na­fa­nia, ris­da­ma­sis į šo­ną nuo že­mę dre­bi­nan­čio ne­pa­tai­kiu­sios ran­kos smū­gio. At­ro­do, juos per­gud­ra­vo…

 

„Me­tas!“ – pats sau šūk­te­lė­jo Gu­gis ir, it de­vy­nių šeš­kų ve­ja­mas, nu­kū­rė snie­gu. Jo au­sis per­vė­rė vie­no jau su­gau­to pa­da­rė­lio cy­pi­mas, ku­ris kiek­vie­nam mąs­tan­čiam pa­da­rui bū­tų pa­ta­ręs – bėk IŠ čia kiek tu­ri ir kiek ne­tu­ri jė­gų! Bet kau­kas bė­go ki­tur – jis bė­go Į ČIA!

Ne, dič­kiai ne­at­šo­ko, ne­iš­si­gan­do at­le­kian­čio ir tar­si did­vy­rio, puo­lan­čio į pa­tį mū­šio sū­ku­rį, Gu­gio. Ne, jie ne­su­stin­go iš­gąs­čio iš­plės­to­mis aki­mis ir vir­pan­čio­mis kin­ko­mis. Tie­są sa­kant, tie di­de­li, triukš­min­gi ir go­dūs pa­da­rai net ne­pa­ste­bė­jo, kad kau­kas jau čia, kol šis už­ri­ko vi­su tu­ri­mu bal­su:

– Ei! Čia žiū­rė­ki­te, čia!

Gai­lius, vie­no­je ran­ko­je su­spau­dęs spur­dan­tį Ku­zią, kaž­ką nu­gir­dęs, kils­te­lė­jo gal­vą ir vėl iš­spro­gi­no akis: dar vie­nas kau­kas! Bet teiš­ta­rė:

– Oho!

– Čia, žiū­rė­ki­te čia! – dar kar­tą su­spi­go Gu­gis, kumš­te­ly­je iš­kė­lęs an­gies iš­na­ros ga­ba­lė­lius.

– O… ši­tas mo­ka lie­tu­viš­kai! – nu­si­ste­bė­jo Dai­nius.

– Čia! Čia žiū­rė­ki­te! – kau­kas pa­kvie­tė tre­čią kar­tą ir, kai tik pa­ma­tė, kad vi­sų tri­jų – Gai­liaus, Dai­niaus ir Dau­gi­lo – akys su­smeig­tos į jį, iš­bė­rė:

– Šnyp­ščia šnypš­tuo­lė – var­to vei­zo­lą, re­gi ta­ke­lį – ne­žiū­rė­ti ne­ga­li!

Ir svie­dė vi­sus ga­ba­liu­kus į šo­ną, o šie at­si­sky­rė ir nu­ple­ve­no kas sau…

 

Žmo­nės iš­plės­to­mis aki­mis se­kė an­gies iš­na­ros skil­te­lių skry­dį – vie­nas vie­ną, ki­tas – ki­tą, tre­čias – tre­čią. O kai mė­gi­no žiū­rė­ti į ką nors ki­ta, ju­to, kad tie­siog… ne­be­ga­li! Kad akys it bū­tų pri­li­pu­sios prie tų odos sku­tų, kad, net ir krai­pant gal­vą, akies žvilgs­nis lie­ka TEN – tar­si pri­kal­tas. Ne vel­tui šį ke­rą kau­kai va­di­no „an­gies žvilgs­niu“ – ap­ke­rė­to žvė­ries, šliu­žo ar žmo­gaus akys il­gai ne­be­klau­sy­da­vo šei­mi­nin­ko ir, nors ir aša­ro­da­mos, raus­da­mos ar ki­taip be­si­prie­šin­da­mos, vis tiek tu­rė­da­vo dėb­so­ti į iš­na­ros ga­ba­lė­lį…

– Ufff, – at­si­du­so brauk­da­mas pra­kai­tą nuo kak­tos Gu­gis, – pa­vy­ko!

– Ai! – su­spi­go Gai­lius – mat Ku­zia ne­snau­dė, o su­lei­do dan­tu­kus žmo­gui į del­ną, ir gniauž­tus šis at­lais­vi­no. Na­mi­nu­kui tik to ir rei­kė­jo…

– Kas čia de­da­si… – su­va­pe­no Dai­nius, mė­gin­da­mas suk­tis ra­tu ir jus­da­mas, kad akys įsi­tem­pia ir didžiai skauda.

– Ui­i­i­ii… – su­vai­to­jo ir Dau­gi­las. – Ijjjjj, – su­inkš­tė, ženg­da­mas žings­nį, nes tu­rė­jo ei­ti sker­sas it blo­go meist­ro vy­ta pi­nu­čių tvo­ra…

Bet Gu­gis dar ne­sku­bė­jo krykš­tau­ti – juk ap­ke­rė­ti tik trys, o ki­ti vis dar ga­lė­jo pri­da­ry­ti rū­pes­čių! Tad jis sku­biai del­ne su­spau­dė dar vie­ną iš už juos­tos iš­si­trauk­tą an­gies iš­na­ros skiau­tę ir ap­si­dai­rė, ieš­ko­da­mas, iš kur ga­li at­ei­ti nau­jas pa­vo­jus.

Pa­vo­jaus kau­kui tar­si ne­bu­vo, ta­čiau prie var­tų į kie­mą iš ne­ži­nia kur ėmė ei­ti vis dau­giau žmo­nių, nu­si­tvė­ru­sių dal­gius, ša­kes ar tie­siog bas­lius. Ant snie­go su­bliz­go deg­lų at­švai­tai. Mi­nia grės­min­gai ūžė ir vars­tė aki­mis pir­kios sie­nos link be­si­trau­kian­čią ir bai­min­gai be­si­žval­gan­čią „sve­čių“ tri­ju­lę: Bal­trų, Pli­kį ir Rau­bį, o už at­ėju­sių nu­ga­rų lyg ir šmėkš­čio­jo… Taip, to­ji pa­ti di­de­liau­sia žmo­gė, ku­ri slė­pė­si klė­ty­je!

Gai­lius, Dai­nius ir Dau­gi­las gal ir gir­dė­jo vis gar­sė­jan­čius kai­mie­čių bal­sus, bet ga­lė­jo tik nu­jaus­ti, kas tai – mat ke­ras vis dar ne­bu­vo iš­ga­ra­vęs…

– Na­fa­nia? Na­fa­nia? Na­fa­nia, ar tu čia esi? Esi? – pus­bal­siu šūk­čio­jo Ku­zia, dai­ry­da­ma­sis po klė­ties pa­ma­tais.

Stai­ga kaž­kas iš tam­sos stvė­rė na­mi­nu­ką už ran­kos ir timp­te­lė­jo.

– Vai!!! – su­kli­ko šis.

– Tsss! – su­ba­rė pa­žįs­ta­mas vy­res­nio­jo bal­sas, – ne­triukš­mauk, ge­riau žiū­rėk!

Abie­jų na­mi­nu­kų žvilgs­niai nu­bė­go per šei­mi­nin­ko so­dy­bos kie­mą, pa­si­šo­ki­nė­da­mi snie­gu, bet ap­lenk­da­mi vi­du­ry­je be­try­pi­nė­jan­čius me­džio­to­jus ne­vy­kė­lius, be­veik ne­pa­ste­bė­da­mi su­stin­gu­sių prie sie­nos ir vis dar be­si­vo­lio­jan­čių ki­tų dvie­jų. Mat juos daug la­biau do­mi­no tas vos už juos aukštes­nis pa­da­ras, taip pat sku­biai be­sižval­gan­tis.

– Kas jis, Na­fa­nia? Kas? – su­ju­do Ku­zia.

– Ne­ži­nau, – murm­te­lė­jo šis, čiu­pi­nė­da­mas barz­de­lę, – bet jis la­bai pa­na­šus į mus…

– Aha, – su­ti­ko jau­nė­lis, – o kas ten triukš­mau­ja?

– Kai­my­nai! Oi, iš­karš jie da­bar kai­lį tiems niek­da­riams!

 

– Per­kū­ne Die­vai­ti, ne­trenk į že­mai­tį, o tren­ki į gu­dą, kaip šu­nį ru­dą! – drą­sin­da­mas sa­ve su­mur­mė­jo Pli­kis, dar tvir­čiau spaus­da­mas kir­vį.

– At­ei­kit, na, at­ei­kit, šu­nys! Iš­ban­dy­ki­te mano ge­le­žį! – už­ri­ko iš­kel­da­mas gin­klą virš gal­vos.

Bal­trus su­kan­dęs lū­pas ap­si­dai­rė ir dar pa­si­čiu­po į pir­kios sie­ną at­rem­tą kuo­lą, Rau­bis, vie­nin­te­lis tu­rįs ka­la­vi­ją, ir­gi pa­si­ren­gė ko­vai… Ne, nė vie­nas iš nak­ties iš­ky­lau­to­jų ne­si­ti­kė­jo, kad vis­kas baig­sis TAIP, gal net kru­vi­nai… Net ir ap­ke­rė­tie­ji, lyg pa­ju­tę, kad tuoj bus ­kas ne­ge­ra, nu­sto­jo inkš­ti ir plūs­tis, krai­py­da­mi gal­vas, kiek lei­džia ke­ras, ir mė­gin­da­mi įsi­klau­sy­ti.

– Rei­kia sto­tis prie jų, – su­šnibž­dė­jo Bal­trus, – juk jie da­bar be­jė­giai!

– Ty­lėk, snar­gliau, ir rū­pin­kis sa­vim, – at­kir­to Rau­bis, aki­mis vars­ty­da­mas mi­nią ir mė­gin­da­mas iš­vys­ti, ar tik kas nors ne­tu­ri lan­ko… – Jiems ne­be­pa­dė­si, da­bar mels­kis bent kai­lį svei­ką iš­neš­ti!

– Ta­da gal mė­gin­ti kal­bė­tis… – pa­siū­lė jau­nuo­lis, – juk nie­kas kau­tis ne­no­ri…

– O šuniš­kai, tpfu, gu­diš­kai mo­ki? – dar spė­jo pa­si­šai­py­ti Pli­kis, ir­gi ne­nu­leis­da­mas žvilgs­nio nuo mi­nios.

– Ne, bet jie juk irgi žmonės! Galima susitarti, nors...

Ta­čiau ko­dėl Bal­trus dar pri­dė­jo ir „nors“, jie iš­si­aiš­kin­ti ne­be­spė­jo, mat ke­le­tas jau­nų kai­mie­čių pa­stū­mė var­tus ir staug­da­mi „Aaa­a­a­a­a­a­a­a­a­a­a­a­a­a­a­aa!“ pa­si­lei­do jų link su iš­kel­tais kir­viais ir at­sta­ty­tais ša­kių smai­ga­liais.

 

„Ką jūs da­ro­te!“ – no­rė­jo su­šuk­ti Gu­gis, bet riks­mas už­stri­go go­mu­ry­je, toks bai­sus bu­vo tas žu­dy­ti le­kian­čių ir gin­tis pa­si­ren­gu­sių žmo­nių iš­kreip­tais vei­dais vaiz­das! Kau­kas, su­pra­tęs, kad da­bar jis jau tik­rai nie­ko ne­be­ga­lės pa­da­ry­ti ir iš­gel­bė­ti, už­si­mer­kė, iš anks­to pa­šiurp­da­mas…

Stai­ga puo­lan­čių­jų klyks­mą ir at­sa­ko­mą­jį Pli­kio ir Rau­bio riau­mo­ji­mą per­skro­dė skar­dus žven­gi­mas – iš gi­rios kraš­to tam­sos tar­si iš ne­bū­ties į tą ma­žy­tį plo­te­lį, li­ku­sį nu­bėg­ti kerš­to iš­troš­ku­siems bau­dė­jams, nu­si­lei­do trys žir­gai, pa­ty­ru­sių rai­te­lių va­de­lių stab­do­mi aki­mirks­niu ir be­si­sto­jan­tys pies­tu. Vie­nas iš at­jo­ju­sių, vil­kin­tis bran­gius sa­ba­lo kai­li­nius, po ku­riais deg­lų švie­so­je blyk­čio­jo ge­le­ži­nė krū­ti­nė, di­de­le ir sun­kia kuo­ka vož­da­mas per la­biau­siai at­kiš­tas ša­kes taip, kad šios iš­kri­to iš puo­li­ko ran­kų, už­ri­ko:

– STOT!

– Ku­ni­gas Rum­bau­das! – sušuko it pil­na­tis nušvis­da­mas Bal­trus.

 

– Žmo­nės, nu­rim­ki­te! – sve­ti­miš­kai pa­pra­šė, leng­vai stryk­te­lė­da­mas nuo žir­go ku­ni­gaikš­tis. Ta­čiau ne­pa­kei­čia­mos kuo­kos iš ran­kų dar ne­pa­lei­do. Gre­ta jo tuoj pat at­si­ra­do Jau­nius, iš ki­to šo­no – net­gi du rai­te­liai, jo­ję tre­čiu žir­gu – Šven­dris ir Ruo­kis.

– O… Ši­tas bent mū­siš­kai kal­ba… – kaž­kas nu­si­ste­bė­jo mi­nio­je, ir bau­dė­jai, nors vis dar gi­liai al­suo­da­mi ir įrau­du­siais vei­dais, šiek tiek at­si­pa­lai­da­vo, nu­lei­do ko­vai pa­ruoš­tus pa­dar­gus. Bal­trus su pa­leng­vė­ji­mu at­si­du­so.

– Kas man pa­aiš­kins, kas čia da­ro­si? – ku­ni­gas su­rau­kė ant­akius ir įsmei­gė žvilgs­nį į mi­nią, ši, ro­dos, net žing­te­lė­jo at­gal, pa­ju­tu­si šio žmo­gaus jė­gą.

Bet štai prie­ky­je sto­vin­čius į šo­nus ne­gai­les­tin­gais niuk­sais iš­stum­dė to­ji pa­ti di­džio­ji žmo­gė ir su­kli­ko:

– Štai ši­tie svie­to per­ėjū­nai, – ne­gai­les­tin­gai pirš­tais ba­dė vi­sus bu­vu­sius kie­me, – at­si­grū­do į mū­sų na­mus, pri­si­la­kė it kiau­lės, pri­mu­šė ma­no vy­rą, lau­žė­si į ma­no duk­ros klė­tį! Ge­rai, kad spė­jo­me du­ris už­rem­ti, o kol ši­tos gir­tos kiau­lių gal­vos su­gal­vo­jo, kaip mus iš­krapš­ty­ti, spė­jau per aukš­ti­nį pa­bėg­ti ir kai­my­nė­lius at­ves­ti!

– Kas… čia de­da­si? Oi, ko­kia ne­tvar­ka… – stai­ga nu­si­ste­bė­jo kaž­kas, ir pa­si­su­kęs Rum­bau­das pa­ma­tė iš pir­kios iš­svir­du­liuo­jan­tį su­si­vė­lu­sį ir išsipešusiais marš­ki­niais vy­riš­kį.

– Kas jis? – pa­klau­sė mo­te­riš­kės.

– Oi! – ši nu­švi­to, – čia­gi vy­ras ma­no! Izia! Tu gy­vas!

– Ot… Bo­ba! – prunkš­te­lė­jo Izias­la­vas Va­sil­je­vi­čius, – ži­no­ma, gy­vas! Aš dar ne tiek po ta­vo si­jo­nu iš­gve­rau, kad po­ros ąso­čių ne­pa­kel­čiau!

– Žmo­gau, ar jie ta­ve mu­šė? – vėl krei­pė­si ku­ni­gas.

– Mu­šė? – nu­ste­bo šei­mi­nin­kas. – Ne… Bet mes… Gė­rėm… Ge­rai gė­rėm! Dai­na­vom… Ge­rai dai­na­vom! Jie ma­ne net sa­viš­kų dai­nų iš­mo­ki­no – au­go­o­oo kje­me klia­via­ly­y­y­y­y­ys! – už­bau­bė Izias­la­vas.

Ku­ni­gaikš­tis gai­žiai vyp­te­lė­jo, įver­tin­da­mas šei­mi­nin­ko dai­na­vi­mo do­va­ną, ir vėl šūk­te­lė­jo:

– Ruo­ki!

– Aš čia, ku­ni­ge! – Ruo­kis žing­te­lė­jo į prie­kį ir link­te­lė­jo gal­va.

– Ar pa­žįs­ti šiuos ka­rius? – pri­si­merk­da­mas pa­klau­sė ku­ni­gas.

– Taip, ku­ni­ge.

– Iš kie­no jie de­šim­ti­nės?

– Ma­no.

– Tai ko­dėl jie čia gąs­di­na žmo­nes, la­ka lyg kiau­lės, lau­žia­si į klė­tis?

– Kal­tas, ku­ni­ge, – Ruo­kis nu­lei­do gal­vą, – ne­su­žiū­rė­jau…

Jau­nius jau žio­jo­si už­tar­ti, bet tė­vas ran­kos mos­tu pa­ro­dė, kad šis ne­si­kiš­tų. Tuo­met vėl ap­si­dai­rė, kils­te­lė­jo ant­akius, dėb­te­lė­da­mas į kie­mo vi­du­ry­je suz­me­ku­sią tri­ju­lę, ir už­ri­ko:

– Ri­kiuot!

Bal­trus, Rau­bis ir Pli­kis iš­si­tem­pė it tvo­ros pa­gaikš­čiai, Šven­dris taip pat įšo­ko į gre­tą.

– Ri­kiuot! – dar kar­tą už­ri­ko ku­ni­gaikš­tis, da­bar at­si­su­kęs į kie­mo vi­du­rį, ta­čiau, net ir pa­mė­gi­nę sto­tis ir ženg­ti žings­nį, Gai­lius, Dai­nius ir Dau­gi­las tuoj pat su­inkš­tė ir vėl su­dri­bo. Na, o Ru­do­ko mie­go net ir ant šal­to snie­go pa­ta­lo, pa­na­šu, nie­kas ne­ge­bė­jo su­truk­dy­ti.

– Kas jiems? – nu­si­ste­bė­jo, kuo­ka ro­dy­da­mas į ne­vy­kė­lius me­džio­to­jus.

– Ku­ni­ge… – ne­drą­siai at­si­lie­pė Bal­trus. – Juos… Kau­kai už­ke­rė­jo!

– Ką? Kas kas už­ke­rė­jo? – ne­pa­ti­kė­jo Rum­bau­das.

– Kau­kai, ku­ni­ge. Tik­rai, ne­me­luo­jam, – puo­lė įti­ki­nė­ti ir Pli­kis, – tie gu­dų kau­kai vel­nių pri­ėdę – pa­mė­gi­nom pa­gau­ti, o jie!..

– Tai ne­bu­vo gu­dų kau­kai, – per­trau­kė jį Bal­trus, – tai bu­vo kaž­koks tre­čias… ki­tas – ru­das, aukš­tė­les­nis…

Ruo­kis lyg lū­šis liuok­te­lė­jo prie ri­kiuo­tės ir čiu­po Bal­trų už krū­ti­nės:

– Koks ru­das? Koks aukš­tė­les­nis? Ma­no kau­kas? Gu­gis?

– Ne… Ne­ži­nau, – su­tri­kęs ir krūp­te­lė­jęs su­mur­mė­jo šis, – nors… Oi, tai­gi ga­li bū­ti, kad ir jis!

– O da­bar jis kur?! – užriau­mo­jo tie­siai į vei­dą Ruo­kis. – Ką jam pa­da­rė­te?

– Nie­ko… Nie­ko ne­da­rė­me, – blykš­da­mas mė­gi­no įti­kin­ti Bal­trus, – jis… Čia bu­vo, kaž­kur… – vil­tin­gai ap­si­dai­rė, ti­kė­da­ma­sis pa­ma­ty­ti kau­ką.

Su­urz­gęs Ruo­kis pa­lei­do Bal­trų, šis, gi­liai al­suo­da­mas, at­si­rė­mė į sie­ną, kad ne­su­smuk­tų.

– Ruo­ki, tai kas čia įvy­ko? – vėl pa­klau­sė ku­ni­gaikš­tis.

– Ne­ži­nau, ku­ni­ge, – pri­si­pa­ži­no ka­rys, – bet ga­li bū­ti, kad kau­kas iš tie­sų juos už­ke­rė­jo. Jis mo­ka to­kių pokš­tų! – vos šyp­te­lė­da­mas pa­si­di­džia­vo.

– Tai, po per­kū­nais, – su­griau­dė­jo žy­gio va­das, – ieš­kok sa­vo kau­ko, te­gul at­ke­ri tuos ne­vėkš­las! Ne­sto­vė­si­me čia per nak­tį!

– Ge­rai, ku­ni­ge, – link­te­lė­jo Ruo­kis.

– O jūs… – Rum­bau­das at­si­su­ko į sto­vin­čius prie sie­nos, – o jūs… Šven­dri, lauk iš ri­kiuo­tės! Ki­ti – ant ke­lių! Mik­liai!

Vy­rai be prieš­ta­ra­vi­mų smuk­te­lė­jo į šal­tą snie­gą.

Ku­ni­gas at­si­su­ko į er­ze­liuo­jan­čią mi­nią ir vėl pra­bi­lo gu­diš­kai:

– Mie­lo­ji mo­te­riš­ke, at­eik ir trink­te­lėk šiems po po­rą sy­kių per žan­dus. O jūs man kad net ne­cyp­te­lė­tu­mė­te! – pa­gra­si­no lie­tu­viš­kai vėl at­si­klau­pu­siems…

Gu­gis, grį­žęs prie šu­li­nio ren­ti­nio, pa­ty­liu­kais ste­bė­jo vyks­mą. Mo­te­riš­kė kiek pa­abe­jo­ju­si pri­ėjo prie klū­pan­čių vy­rų. Už­si­mo­jo. Bal­trus mirk­sė­da­mas su­kan­do lū­pas… Bet ant­au­sio pliaukš­te­lė­ji­mo taip nie­kas ir ne­iš­gir­do. Alek­san­dra Var­fo­lo­me­jev­na, nie­ki­na­mu žvilgs­niu per­bė­gu­si vi­sus tris, tik nu­si­spjo­vė po ko­jų ir ap­si­su­ku­si nu­kry­pa­vo pir­kios link. Rum­bau­das, įdė­miai ste­bė­jęs mo­te­riš­kę, ne­ban­dė nei ska­tin­ti, nei truk­dy­ti, o kai mo­te­riš­kė pa­si­ša­li­no, ty­liai, bet griež­tai nu­ro­dė:

– Ei­kit ir pri­kel­kit tuos iš­lū­žu­sius. Mik­liai.

Stai­ga kaž­kas švilp­te­lė­jo. Ta­čiau žmo­nės taip švilp­ti ne­ga­lė­jo – ši­taip švilp­ti mo­kė­jo tik kau­kai, ir Gu­gis net krūp­te­lė­jo – iš kur? Bet, žvilg­te­lė­jęs į gar­so pu­sę, pa­ma­tė, kad po klė­ties pa­ma­tais sto­vi tie du pa­da­rai, su ku­riais jis taip šau­niai vai­kė po kie­mą žmo­gus… „Na, vis tiek rei­kia su­si­pa­žin­ti“, – nu­spren­dė, ženg­da­mas jų link. Ne­tru­kus vie­nas prieš ki­tą su­sto­jo gi­rių kau­kas, ap­si­taisęs tvir­tai su­siū­tais beb­ro kai­li­nu­kais, su­si­juo­sęs dai­liai aus­ta juos­ta, ir du na­mi­nu­kai: vy­res­ny­sis, lie­sas, rim­tas, su ožio barz­de­le ir raukš­lių iš­va­go­ta kak­ta, bei jau­nes­ny­sis su ku­pe­ta šiau­dų spal­vos plau­kų, ap­va­lus ir la­bai žvit­rio­mis aku­tė­mis. Abu jie vil­kė­jo pui­kiai siu­vi­nė­tus marš­ki­nius, už­leis­tus ant dro­bi­nių kel­ny­čių.

– Na­fa­nia, – iš­tie­sė ran­ką vy­res­ny­sis.

– Gu­gis, – spus­te­lė­jo kau­kas.

– Ku­zia, Ku­zia! – ne­be­lauk­da­mas sa­vo ei­lės ir dė­da­mas le­te­nė­lę ant vir­šaus, spir­gė­jo jau­nė­lis.

– Ge­rai mes čia… – šyp­te­lė­jo Gu­gis, ran­ku­te mos­te­lė­da­mas į kie­mą.

– Mhm, – link­te­lė­jo Na­fa­nia, čiup­te­lė­da­mas už barz­de­lės, – kru­to* …

 

Bal­na­mai­šis švel­niai dunks­te­lė­jo ir ne­be­ju­dė­jo. Gu­gis iš­ki­šo no­sį į lau­ką. Ruo­kis nu­svie­dė nuo pe­čių ne­šu­lį ir trink­te­lė­jo į že­mę. Ša­lia sto­vin­tis Šven­dris žvel­gė į to­lį, pri­dė­jęs del­ną virš akių. Kau­kas pa­se­kė žmo­gaus žvilgs­nį. Ten, to­li, už snie­go nu­gul­tos ly­gu­mos, dunk­so­jo kaž­kas… Kaž­kas… Na, kaž­kas toks… Di­de­lis. Gal kiek pri­me­nan­tis Pa­gi­rius ir ki­tus kai­mus, tik ne­pa­ly­gi­nti di­des­nis. O į abu kraš­tus drie­kė­si žmo­nių ir žir­gų eže­ras, grės­min­gai gau­džian­tis it de­be­sis prieš vėt­rą. Ruo­kis, mos­te­lė­jęs ran­ka, pa­aiš­ki­no:

– Tve­rė…

„Va­di­na­si, tai ir yra mies­tas“, – ra­do var­dą tam to­lu­mo­je dunk­san­čiam da­ly­kui Gu­gis ir pa­klau­sė bal­su:

– O kas bus ry­toj?

Ruo­kis at­si­du­so ir brūkš­te­lė­jo per šar­mo­jan­čius ūsus:

– Mū­šis, Gu­gi. Di­de­lis mū­šis. Daug krau­jo. Et, gai­la, kad aš ne­be vy­res­ny­sis…

– Džiau­kis, Ruo­ki, kad tik tuo at­si­pir­kai, – at­si­su­ko Šven­dris, – o juk ga­lė­jo ku­ni­gas ir ne­su­si­my­lė­ti…

– Ga­lė­jo, – link­te­lė­jo šis, – bet jau toks jis – Rum­bau­das. Griež­tas ir tei­sin­gas. Tik Bal­traus gai­la – jau­nas vai­kis, o tu­rės pir­mo­se ei­lė­se ei­ti…

– Ka­ras – jau­nų da­lia, – nu­si­šyp­so­jo Šven­dris, – kad raukš­lių per anks­ti ne­at­si­ras­tų…

„Nuo ka­ro at­si­ran­da raukš­lių? Bet… Ne­jau­gi se­no­lis Ur­kis ir­gi kaž­ka­da ka­ria­vo? – pri­si­mi­nęs raukš­lė­mis ir raukš­le­lė­mis iš­va­go­tą kau­kų iš­min­čiaus vei­dą, nu­si­ste­bė­jo Gu­gis. – Nie­ko, ne­tru­kus vis­ką su­ži­no­siu… Ka­ras. Krau­jas. Skam­ba bjau­riai! Bet įdo­mu…“

 

 Toliau skaityti ketvirtąjį, didįjį pasakojimą apie Gugio žygį 


© 2006-2018 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas