Justinas Žilinskas

GUGIS - girių kaukas ir žmonių draugas

(elektroninė versija)
TREČIASIS PASAKOJIMAS APIE GUGĮ, DIDKAUKIUS IR DIDVYRIUS

Sau­lu­tės spin­du­liai, pra­si­bro­vę pro tam­sią la­pi­ją, ni­ro į žai­ža­ruo­jan­čias Kau­kau­pio vil­nis. Upe­liu­kas, ne­be­iš­tver­da­mas vi­dur­die­nio kait­ros, gur­gė, taš­kė pur­slus, kaip įma­ny­da­mas gy­nė­si nuo įky­rių sau­lės zui­ku­čių mau­dy­nių. Jis ir la­bai sku­bė­jo, o ke­ly­je vis truk­dy­da­vo ak­me­nio­kai, įkri­tę pa­ga­liūkš­čiai, beb­rų už­tvan­kos. Tik per­šo­kęs jas upe­liūkš­tis iš­si­lie­da­vo į pla­tes­nę sro­vę, sek­liu už­ta­kiu suk­da­vo pro Kau­kaš­lai­tį ir vėl sku­bė­jo gi­lyn į tan­kmę.

Gu­gis marks­ty­da­ma­sis gu­lė­jo iš­si­drė­bęs prie pat olos, nuo spin­du­lių už­si­den­gęs ant ke­lių su­kry­žiuo­tų med­ga­lių už­mes­ta kiš­ke­na. Net ir va­liū­kiš­kai pri­kąs­ta smil­ge­lė, slen­kan­ti tai į vie­ną, tai į ki­tą pu­sę, ne­lei­do ap­si­rik­ti – kau­kas kaž­ką la­bai įtemp­tai gal­vo­jo, taip įtemp­tai, kad min­tys pri­vers­da­vo ju­dė­ti lū­pas, ir šios mur­mė­jo: „Va­sa­ra bė­ga kaip stir­na… Ne, va­sa­ra ne­ga­li bėg­ti kaip stir­na, stir­na per daug baikš­ti, – pa­pur­tė gal­vą. – Va­sa­ra bė­ga kaip upe­lis… ne, upe­lis bė­ga vi­są lai­ką, o va­sa­ra pra­bė­ga…“ „Aha, pra­bė­ga“, – tar­si pa­tvir­ti­no smil­ge­lė, link­tel­da­ma į de­ši­nę. Stai­ga kaž­kas pliaukš­te­lė­jo per van­de­nį, su­krykš­ta­vo ir kau­kas: kryp­te­lė­jęs gal­vą, iš­vy­do, kaip Kau­kau­pio sek­lu­mo­je siau­čia kau­ku­čiai, o vie­nas iš jų – ar tik ne Dar­bio duk­ry­tė – ką tik nu­šlep­sė­jo per šla­pią smė­lį šauk­da­ma: „Aš de­be­sė­lis! Aš de­be­sė­lis!“ „O ko­dėl gi va­sa­rai ne­bėg­ti kaip kau­ku­tei? – top­te­lė­jo Gu­giui. – Iš tie­sų – kaip gra­žu: va­sa­ra bė­ga tar­si kau­ku­tė ba­sa­ko­jė, spin­du­liais taš­ko­si… hmmm… ne­la­bo­ji… Ir vėl kaž­kas ne taip. Et, bet Gra­žei pa­tiks ir pa­ti pra­džia – ji taip mėgs­ta to­kias kal­be­les, o kai pa­sa­kai – tik pri­glun­da, niur­nė­ti pra­de­da, au­sin krims­te­li… tik ne­pa­mirš­ti, ne­pa­mirš­ti“. Kau­kas ap­si­dai­rė, ieš­ko­da­mas, kur pa­si­žy­mė­ti, kad ne­pa­mirš­tų, bet ne­spė­jo, mat kau­ku­čių spy­ga­vi­mus ir va­lia­vi­mus per­trau­kė šai­žus švil­pe­sys, ver­čian­tis at­si­sto­ti kiek­vie­ną kai­liu­ko plau­ke­lį:

La­pė, fi­i­i­i­i­i­i­i­i­i­i­i­ii, la­pė! – vėl nu­ai­dė­jo pa­vo­jaus žen­klas per Kau­kaš­lai­tį.

Gu­gis stryk­te­lė­jo, švei­tė į šo­ną kiš­ke­ną, čiu­po smei­guo­lį, ku­ris lai­kė jo pa­vė­si­nę, ir bėg­te pa­si­lei­do į riks­mą, taip pat švilp­da­mas ir rėk­da­mas:

– La­pė, fi­i­i­i­i­i­i­i­ii, la­pė!

– Kur la­pė!? – gur­gu­čiu iš uo­los iš­rie­dė­jo mo­tu­lė Ug­nė.

– Dar ne­ži­nau! – spė­jo šūk­te­lė­ti Gu­gis, sku­tan­tis to­lyn.

– Kau­ku­čiai, – su­plo­jo del­nais mo­tu­lė, – tuoj pat at­gal į olas, tuoj pat! Dar­be, Mu­li, ar gir­di­te? Tuoj pat!

Iš olų, iš miš­ko pa­unks­mės, me­tę dar­bus ir po­il­sį, link ten, iš kur pa­si­gir­do švil­pi­mas, lė­kė kau­ka­vy­riai – kas smei­guo­liu, kas pa­ga­liu, kas ak­me­niu ne­ši­ni. To­li­ma­ja­me Kau­kaš­lai­čio ga­le kau­kų gi­mi­nė lai­kė juo­dos die­nos ir žie­mos at­sar­gas, taip pat duo­nu­tę, duo­nu­tę, gau­tą iš žmo­nių!

– Štai ji! – su­šu­ko kaž­kas, – į mė­si­nę įsi­su­ko, ru­do­ji, uo­de­gą ma­tau!

– Sup­kit ją, sup­kit! – pa­si­gir­do Snar­kio nu­ro­dy­mai, – at­kirs­kit ke­lius! Tan­kiu ra­tu!

Po aki­mir­kos kau­ka­vy­rių bū­rys su­si­dū­rė su žvė­re­lio, ką tik ra­miai do­ro­ju­sio džio­vi­na­mą mė­są, ži­ban­čio­mis aku­tė­mis. „Tik pa­gal­vok, ko­kia tin­gi­nė – vi­du­ry­je va­sa­ros ne­su­si­me­džio­ja gro­bio“, – pa­si­pik­ti­no Gu­gis. Va­gi­lė iš­šie­pė nas­rus. Bal­tų il­čių smai­lu­mas pri­ver­tė šiurp­te­lė­ti ne vie­ną kau­ka­vy­rį, bet kai vi­si kar­tu – ar­gi iš­si­gą­si la­pės? Aki­mir­ką ru­do­ji ir at­sar­gų sa­vi­nin­kai dėb­so­jo vie­ni į ki­tą. Kau­kai stip­riau su­gniau­žė tu­ri­mus gin­klus, la­pu­tė įtem­pė rau­me­nis.

– Smei­guo­lius, at­sta­ty­ki­te smei­guo­lius! – užri­ko Snar­kis, – ji tuoj šoks! – Ta­čiau nu­ro­dy­mas nu­skam­bė­jo kiek per vė­lai, va­gi­lė stryk­te­lė­jo tie­siai ant Smil­giaus, plo­no, aukš­to kau­ko, ran­ko­se te­tu­rin­čio ak­me­nį, jo net ne­spė­jo švys­te­lė­ti, o žvė­ries il­tys kaukš­te­lė­jo prieš pat no­sį! Ir at­ro­dė, kad ru­do­ji jau tuoj pa­spruks, tik uo­de­ga pa­mo­juos iš pa­miš­kės krū­my­no, bet čia plė­ši­kei ke­lią per­kir­to Pu­kis, ku­ris dar tik bė­go į gau­dy­nes. Ta­čiau pa­ma­tęs, kad jau pa­vė­la­vo – ne su­tri­ko, o šo­ko prie sprun­kan­čios va­gi­lės ir, klyk­da­mas it sker­džia­mas, svie­dė smei­guo­lį, pats lėk­da­mas be­veik kar­tu su juo. Žvė­ris su­cy­pė ir dri­bo ant šo­no, Pu­kis stryk­te­lė­jo ant jo.

– Pa­dėt! – Snar­kis puo­lė grum­ty­nių link, o iš pas­kos – vi­sas kau­ka­vy­rių bū­rys. Plė­ši­kei vil­ties iš­gel­bė­ti svei­ką kai­lį ne­be­li­ko, net ir su­spė­jus grybš­te­lė­ti dan­ti­mis vie­ną ar ki­tą už­puo­li­ką…

Kai la­pė nu­sto­jo pur­ty­tis, kau­kai at­si­trau­kė, vėl su­sto­jo ra­tu. Pu­kis brūkš­te­lė­jo pra­drėks­tą kak­tą, va­ly­da­ma­sis krau­ją, ki­ti ir­gi lyž­te­lė­jo il­čių pa­lik­tas žaiz­das ar nu­si­va­lė kru­vi­nus įdrės­ki­mus. Bet štai vi­si nu­ri­mo, Snar­kis nu­len­kė gal­vą, juo pa­se­kė vi­sa kau­ka­vy­ri­ja ir pra­bi­lo:

– O la­pu­te ru­do­ji, plė­ši­ke va­gi­le, ne­no­rė­jo­me ta­vęs ga­la­by­ti, bet pa­ti at­ėjai į mū­sų olas mais­to vog­ti, kas mums be­li­ko. Tad ži­nok, kad ta­vo kai­lis mums bus ši­lu­ma gi­lią žie­mą, dan­tys ta­vo – smei­guo­lių ant­ga­liai ašt­rūs… Il­sė­kis dau­so­se ir pa­tark sa­vo se­sėms dau­giau į Kau­kaš­lai­tį no­sies ne­kiš­ti, ei!

– Ei! – ai­du pa­kar­to­jo kau­kai.

– Gro­bį da­lys se­na­sis Ur­kis! – gar­siai pa­skel­bė Snar­kis, trink­te­lė­da­mas smei­guo­lio ko­tu že­mėn, – Pu­ki! – šūk­te­lė­jo.

– Aš čia, – jau­na­sis kau­kas tuoj pat at­si­ra­do prie va­do, vi­sas iš­si­šie­pęs, nors žan­du ri­to­si krau­jo la­šas.

– Ko­dėl ne­lei­dai žvė­rei pa­bėg­ti? Ko­dėl puo­lei?

– Aš… – su­tri­ko medžiok­lis.

– Ar ži­nai, kad ji ta­vo spran­dą ga­lė­jo vie­nu krims­te­lė­ji­mu su­do­ro­ti? Ar ži­nai? – blyks­te­lė­jo kau­kų va­do akys. – O ką ta­da bū­tų da­riu­si mo­ti­nė­lė, kas jai mais­tą bū­tų ne­šęs? Kas? Gu­gis?

– Bet pa­ma­niau… – su­my­kė Pu­kis.

– Ką pa­ma­nei? Čia juk ne me­džiok­lė – ne mais­tą kau­pėm, o tik san­dė­lį gy­nėm. Ur­kis ta­ve mo­kė ne­žu­dy­ti be rei­ka­lo, o tu?

– Bet ji ga­lė­jo duo­nu­tę su­ės­ti! – įsi­žei­dęs dėl to­kio ne­pel­ny­to ba­ri­mo, pik­tai murm­te­lė­jo kau­kas.

Gu­gis šyp­te­lė­jo, Snar­kis prunkš­te­lė­jo:

– Nuo­kva­ka tu, la­pės duo­nu­tės ne­ėda… Ek, rei­kės ta­ve kar­tu su kau­ku­čiais pas Ur­kį vėl moks­luos­na leis­ti – esi drą­sus, bet kvai­las, – Snar­kis pa­lin­ga­vo gal­vą.

– Ge­rai, neimk per daug į gau­rus, – mos­te­lė­jo ran­ka, – bet ki­tą kar­tą ne­lįsk pa­vo­jui tie­siai į nas­rus… Tem­piam ru­dą­ją pas Ur­kį, – pa­lie­pė kau­ka­vy­riams.

Grįž­da­mas prie sa­vo olos, Gu­gis stab­te­lė­jo ne­to­lie­se va­gi­lės me­džiok­lę gar­siai ap­ta­ri­nė­jan­čių kau­kai­čių ra­te­lio ir su­klu­so. Gar­siau­siai už vi­sas, be abe­jo, kly­ka­vo Span­gė:

– O Pu­kis, it koks bai­su­lis, kad šoks tai bai­sei ant nu­ga­ros, kad bes su smei­guo­liu! Ma­niau, iš bai­mės mir­siu!

 „Nei tu ma­tei, nei ką – olo­je lin­dė­jai“, – vyp­te­lė­jo sau kau­kas, bet nie­kam ne pa­slap­tis, ką aki­mis Span­gė se­kio­ja… Ta­čiau da­bar ir ki­tų kau­kai­čių akys spin­dė­jo, be­klau­sant ir žval­gan­tis – gal tas Pu­kis iš­lįs ir pa­ro­dys, ko­kius ran­dus pa­li­ko il­čių grybš­niai!

– Gra­že, – Gu­gis kepš­te­lė­jo pri­ėjęs.

– O, Gu­gis! – su­spi­go Span­gė, – ma­čiau, jis ir­gi ma­tė, Gu­gi, pa­pa­sa­kok…

„Ė… tik to dar trūks­ta“, – su­si­rau­kė kau­kas.

– Pa­pa­sa­kok, pa­pa­sa­kok, – su­čiauš­ko ki­tos.

– Tai kad vis­ką ži­no­te, – gūž­te­lė­jo pe­čiais. – Pu­kis, it koks bai­su­lis, kad šoks tai žvė­rei ant nu­ga­ros, kad bes su smei­guo­liu… – cyp­te­lė­jo.

– Chi chi chi, – juo­kais iš­vir­to kau­kai­tės, tik Span­gė su­si­rau­kė ir už­kly­kė:

– O tu Pu­kiui da­bar pa­vy­di! Pa­vy­di, kad jis su­me­džio­jo ru­dą­ją, o ne tu!

– O ko čia pa­vy­dė­ti, – šyp­te­lė­jo Gu­gis, at­si­rem­da­mas į smei­guo­lį, – jei­gu ne ki­ti, su­sku­bę pa­gal­bon, jau se­niai ta­vo Pu­kio tik kau­le­liai ir na­ge­liai bū­tų li­kę…

– Bet jis už­tat drą­sus! Tik­ras Did­kau­kis! – Span­gė įsi­spren­dė ran­kas į šo­nus.

– Ir kvai­las… – vyp­te­lė­jo Gu­gis.

– Ką?!

„Ei, ji man akis iš­ka­bins“, – ding­te­lė­jo kau­kui iš­vy­dus, kaip per­si­krei­pė Span­gės vei­de­lis ir iš­si­skė­tė pirš­tai.

– Ne aš taip sa­kiau, Snar­kis, – pas­ku­bė­jo ap­si­gin­ti Gu­gis, dai­ry­da­ma­sis, kaip čia pa­spru­kus iš mo­te­riš­ko ra­te­lio ir dar Gra­žę kar­tu nu­si­tem­pus…

 

– Tu ne­ge­ras, – Gra­žė peš­te­lė­jo gau­rus.

– Ko­dėl? – nu­ste­bo Gu­gis, bur­na gau­dy­da­mas avie­tę, ka­ban­čią ant ša­ke­lės, ku­rią virš jo no­sies ve­džio­jo kau­kai­tės ran­ka.

– Kam sa­kei Span­gei, kad Pu­kis kvai­las? Jis iš tie­sų drą­sus! Šok­ti ant la­pės! Tu gi ne­iš­drįs­tum!

Kau­kas cap­te­lė­jo uo­gą ir pa­žvel­gė aukš­tyn, tie­siai į Gra­žės aku­tes.

– Su­pran­ti, – pa­si­ka­sė pa­kau­šį, – drą­sa – tai dar ne vis­kas, ta la­pė ga­lė­jo ra­miau­siai pa­bėg­ti, nie­kam nie­ko blo­ga ne­pa­da­riu­si. Mes nu­vy­ti ją no­rė­jo­me, o ne nu­ga­la­by­ti…

– Bet ne­iš­drįs­tum! – my­gė Gra­žė.

– Ne­iš­drįs­čiau, ne­iš­drįs­čiau, – su­niurz­gė Gu­gis, ap­si­me­tęs su­ir­zęs, – aš gi ne Did­kau­kis, aš tik Gu­gis. Tie­siog Gu­gis.

– Bet man tu ir toks mie­las, – pri­glu­do kau­ku­tė, nar­din­da­ma pirš­tus į jo gau­rus, – toks Gu­gu­gu­gu­gis! – su­ga­ge­no.

– O! – stai­ga at­si­mi­nė kau­kas, – pa­klau­syk: „Va­sa­ra bė­ga it kau­ku­tė ba­sa­ko­jė, žai­džia van­de­nė­liu it ge­gu­žė rai­bo­ji…“

Gu­gio au­sis jau jau­tė mie­lų­jų dan­tu­kų pri­si­lie­ti­mą, bet iš­gir­do:

„Ge­gu­žė? Van­de­niu? Ne… Tu čia ne taip su­dė­lio­jai…“

 

Gu­gis iš­ni­ro iš po­miš­kio – prieš kau­ko akis drie­kė­si slė­nis, ap­sta­ty­tas tro­be­siais, ku­rių pa­sie­niais le­ka­vo lie­žu­vius iš­ki­šę šu­nes, o pa­sie­niais šil­dė­si se­no­liai. Na, ir vai­kai – ne­svar­bu, ar jie kau­kų ar žmo­nių – kly­ka­vo, žvy­ga­vo, pe­šė­si… Žvelg­ti į kai­mą Gu­giui vi­są lai­ką bu­vo keis­ta – at­ro­do, tie žmo­nės – to­kie di­de­li, to­kie gud­rūs, to­kie drau­giš­ki… O, žiū­rėk, po aki­mir­kos – pik­ti kaip šeš­kai, įma­ny­tų vie­nas ki­tą, o ir ne­at­sar­gų kau­ką už­tva­ty­tų... Kaip ten se­no­lis Ur­kis sa­ko – prieš­ta­rin­gi, va, koks ge­ras žo­dis. Kau­kas pa­grem­žė pa­kau­šį – įdo­mu, Jau­nius šian­dien pa­si­ro­dys? „Ką gi, – at­si­du­so, brauk­da­mas pra­kai­tą, – ra­siu ne­ra­siu, bent pie­ne­lio gau­siu“, – ap­si­lai­žė ir nu­lap­no­jo kai­mo link…

– O, ką gi ma­no akys re­gi! Ar tik ne di­džia­vy­ris Gu­gis mus vėl ap­lan­kė! – nu­si­šyp­so­jo Ruo­kie­nė, iš­vy­du­si kau­ką tarp­du­ry­je.

– La­bas, mo­tu­le, – kau­kas man­da­giai su­sto­jo ana­pus slenks­čio, ži­no­da­mas, kad ne­kvies­tam ženg­ti į vi­dų – ne­gra­žu.

– Na, už­eik, už­eik, – pa­kvie­tė mo­te­ris, šluos­ty­da­ma­si ran­kas į pri­juos­tę, – pie­ne­lio ger­si? – pa­si­tei­ra­vo.

– O… – ne­su­ge­bė­jo pa­slėp­ti džiaugs­mo Gu­gis, – ži­no­ma! Ačiū… – iš­si­šie­pęs iki au­sų kau­kas žen­gė vi­dun.

– Pra­šom pra­šom, – Ruo­kie­nė pa­dė­jo du­be­nė­lį pie­no, pa­si­len­kė ir už­kė­lė kau­ką ant sta­lo. „Ži­no­ma, aš ir pats mo­ku už­lip­ti, – pa­ti­ki­no sa­ve Gu­gis, – bet jei­gu pa­de­da – nie­ko blo­ga…“

– O tu toks sun­kus pa­si­da­rei! – nu­si­ste­bė­jo šei­mi­nin­kė.

– Va­sa­rą pil­vas pil­nas – tai ir sun­kus, – šyp­te­lė­jo jis, – oi kaip ačiū, ma­mu­le, – prieš pul­da­mas prie pie­no, dar kar­tą pa­dė­ko­jo kau­kas, ku­rį Ruo­kio šei­ma jau lai­kė sa­vu. Go­džiai iš­gė­ręs pu­sę du­be­nė­lio, stai­ga ati­to­ko:

 – O gal man už­kam­šy­ti žiur­kių ur­vus svir­ne? Ar­ba su­tvar­ky­ti sto­go kam­pą? – su­si­rū­pi­no, kad ne­bū­tų lai­ko­mas vien vel­tė­džiu – pie­no ir duo­nu­tės pra­šy­to­ju… Ži­no­ma, Ber­žas vi­siems ap­ska­lam­bi­jo, kaip Tau­pė­nas ait­va­ro ne­te­ko, tik ar daug kas pa­ti­kė­jo?

Tai kad nie­ko ne­rei­kia, Gu­gi, – Ruo­kie­nė pri­sė­do ant suo­lo, – ge­riau pa­po­rink ko­kį nors nu­ti­ki­mą, kaip kau­kai gy­ve­na. Ar­ba apie mau­mus, bez­du­kus, lau­mes, – ką jau ką, bet pa­sa­ko­ji­mus Ruo­kie­nė la­bai mė­go, o Gu­gis ne­bu­vo iš ty­lių­jų ir lie­žu­viu mal­ti ne­tin­gė­jo.

– Na, ge­rai, – link­te­lė­jo kau­kas, – pa­pa­sa­ko­siu apie mau­mus, – šyp­te­lė­jo, – jų vi­sas gy­ve­ni­mas iš­ti­sos pa­sa­kos, – su­ki­ke­no.

– Ga­li ir apie mau­mus, – su­ti­ko mo­te­riš­kė.

– Ge­rai. Pa­pa­sa­ko­siu nu­ti­ki­mą, kaip ne­ran­gus gli­te­na Mu­na­mu­kis pri­da­rė kau­kams daug daug var­go. Vie­ną die­ną, – įpras­tai pra­dė­jo Gu­gis, – kau­kai kė­lė ge­gu­ži­nę...

Stai­ga tar­si vie­su­las pro du­ris įvir­to Ry­tis:

– Ma­mu­le! Ma­mu­le! Ku­ni­gas į kai­mą at­jo­ja! Su pa­ly­da!

– Va­je­tau, ar Rum­bau­das? – pa­šo­ko Ruo­kie­nė. – Tai bėk į ly­di­mus, pa­šauk tė­vą, kad su­bur­tų vy­ri­ją.

– Bė­gu. Tik Ber­žą kar­tu pa­si­im­siu!

– Ge­rai! Ir grei­čiau bėk, – ap­su­ku­si vai­ką, pa­lie­pė mo­te­ris. Šis taip pat stai­giai iš­ny­ko kaip bu­vo at­si­ra­dęs. Mo­te­riš­kė skės­te­lė­jo ran­ko­mis:

– Ak, ma­žu­li. Ne­pa­vy­ko pa­klau­sy­ti ta­vo po­rin­gės. Ki­tą kar­tą... Ei­siu pa­klau­sy­ti, ko­kių ži­nių ku­ni­gas at­ne­šė... Et, ne­si­lan­ko jis su ge­ro­mis ži­nio­mis, oi ne­si­lan­ko, – su­si­rū­pi­nu­si mur­mė­jo Ruo­kie­nė, pra­nyk­da­ma tarp­du­ry­je.

Gu­gis iš­sriau­bė pas­ku­ti­nius pie­no la­šus, stryk­te­lė­jo ant suo­lo, pas­kui – ant as­los ir nu­ti­pe­no link du­rų, už ku­rių jau bu­vo gir­dė­ti di­de­lis er­ze­lis, žir­gų prunkš­ti­mas, ge­le­žies skimb­čio­ji­mas. Švie­sa šiek tiek apa­ki­no kau­ką, ir jis il­go­kai mark­so­jo, kol pa­ga­liau aky­se iš­ryš­kė­jo gin­kluo­tų vy­rų bū­re­lis, iš ku­rių iš­si­sky­rė ant že­mai­tu­ko sė­din­tis stip­riai su­dė­tas, griež­tų vei­do bruo­žų vi­du­ti­nio am­žiaus vy­ras. „Hmm... Ir jis spin­din­čia krū­ti­ne? – nu­ste­bo Gu­gis. – O, čia­gi ku­ni­gas Rum­bau­das... Gal­būt tie, ku­rie dau­giau val­džios tu­ri, tų ir krū­ti­nės spin­di?“ – pa­svars­tė. Ta­čiau tuo­jau pat jo dė­me­sį pa­trau­kė ir ki­tas ne­to­lie­se tryp­čio­jan­tis žir­gas, ant ku­rio sė­dė­jo vi­siš­ka ba­jo­ro prie­šin­gy­bė: tę­vas, švel­no­kų bruo­žų, bet bal­ne tie­siai be­si­lai­kan­tis jau­nuo­lis. Jo gin­kluo­tė spin­dė­jo ne men­kiau nei ku­ni­go, ta­čiau pui­kiai ma­tei, kaip jam bu­vo dar ne­jau­ku ka­rių bū­ry­je. „Štai Jau­nius kur už­si­ropš­tė, ir kaip jį ap­tai­sė, – iš nu­ste­bi­mo žag­te­lė­jo Gu­gis, – čia tai bent…“ Veng­da­mas su­si­dur­ti su vi­sur be­si­ma­lan­čiais vai­ki­ga­liais, kau­kas ban­dė pri­slink­ti ar­čiau, kur jau skės­čio­jo ran­ko­mis ir du­de­no iš lau­kų grį­žęs Ruo­kis bei ki­ti vy­rai. „Kad taip vi­sa­da žmo­nės ne­žiū­rė­tų į že­mę“, – pa­si­džiau­gė Gu­gis, slink­da­mas „po mi­nia“. Jis iš­ni­ro tie­siai po ba­jo­ro ka­rių žir­gais. Er­ze­lis da­rė­si su­pran­ta­mes­nis:

– Į prū­sų že­mę? Va­do­vau­jant Kęs­tu­čiui? – pa­si­tiks­li­no kaž­ku­ris.

– Ren­gia kryžei­viai di­de­lį žy­gį. Di­dy­sis ku­ni­gas no­ri jiems su­truk­dy­ti, – pa­aiš­ki­no ba­jo­ras, – o jei­gu sku­bės grįž­ti – pa­ty­ko­sim…

„Oho. Pa­tys puls ge­le­ži­nius žmo­nes?“ – nu­si­ste­bė­jo kau­kas.

– Kiek die­nų su­si­ruoš­ti? – niū­riu vei­du pa­si­tei­ra­vo Ruo­kis.

– Su bū­riu tu­ri at­vyk­ti į pi­lį po tri­jų die­nų, – pa­sa­kė ba­jo­ras. – Ar vis­ką su­pra­tai?

– Su­pra­tau, ku­ni­ge, – link­te­lė­jo Ruo­kis.

– Ge­rai. Ži­nai, kas gre­sia, jei­gu ne­at­vyk­sit? – įrė­męs akis, griež­tai pa­klau­sė.

Ruo­kis, at­lai­kęs žvilgs­nį, at­šo­vė:

– Ne ta­vo gra­si­ni­mų iš­si­gan­dę, ku­ni­ge, at­vyk­sim, o no­rė­da­mi kry­žei­vius muš­ti. Kaip meš­kas ur­vuo­se iš­du­sin­sim, – Ruo­kio akys tar­si pa­si­kei­tė. – Būk ra­mus. Tu­rės Kęs­tu­tis ka­riau­nos.

– Tai iki su­si­ti­ki­mo, vy­rai, – šūk­te­lė­jo ba­jo­ras, mos­te­lė­da­mas sa­vo bū­riui. – Ko snau­di, Jau­niau? – šūk­te­lė­jo jau­nuo­liui. – Jo­jam pas meški­nin­kus, no!

Kau­kas mik­liai pa­si­trau­kė nuo bū­rio ta­ko sau­giu at­stu­mu. Ruo­kis ir vy­rai apie kaž­ką gar­siai šne­kė­jo­si, mo­te­rų vei­dus iš­krei­pė nau­ji rū­pes­čiai ir bai­mė. Ant kai­mo vėl lei­do­si grės­mės še­šė­lis. „Ne­leng­va žmo­gaus da­lia, – pa­lin­ga­vo gal­ve­lę Gu­gis, – jei­gu ne­dir­ba že­mės, tai ka­po­ja vie­nas ki­tą, jei­gu ne vie­nas ki­tą – tai me­džio­ja miš­ko žvė­ris, jei­gu ne žvė­ris – tai... tai... Ir vėl vie­nas ki­tą, – nu­spren­dė kau­kas. – Ir taip nuo­la­tos. Brrr... tu­rė­tų jų lik­ti ma­žai, kai taip vis sker­džia­si. Kaž­ką Ur­kis ir apie tai sa­kė…“

– Gu­gi, ei­me slė­py­nių! – žvilgs­nis su­si­ti­ko su žvit­rio­mis Ber­žo aku­tė­mis.

– Vai­ke, leisk man su kau­ku šnek­te­lė­ti, – stai­ga iš­gir­do Ruo­kio bal­są, ir žmo­gus pri­klau­pė ant ke­lio ša­li­mais. Ma­tyt, Ruo­kie­nė jiems abiem apie sve­čią pa­sa­kė.

– Na, ma­žu­li... O tu bėk, bėk, – plekš­te­lė­jo jis sū­nui, – ar gir­dė­jai, apie ką su ku­ni­gu kal­bė­jom?

– Gir­dė­jau, – at­si­lie­pė kau­kas. – Ku­ni­gaikš­tis Kuns­tu­tis ren­ka ka­riuo­me­nę nuo ge­le­ži­nių žmo­nių, kry­žei­vių, gin­tis.

Ruo­kis nu­si­kva­to­jo:

– Cha cha! Ge­rai, ma­žu­li, tik ne Kuns­tu­tis, o Kęs­tu­tis, ir ne gin­tis, o muš­ti. Pul­sim. Tu­ri ku­ni­gaikš­tis ži­nių, kad kry­žei­viai žy­giuos į Ju­ni­ge­dą. O mes ta­da žy­giuo­sim pas juos, – Ruo­kio akys bliz­gė­jo ryž­tu, rim­tu­mu ir lyg links­mu­mu kar­tu. – Ir ne­ti­kė­tai į šo­ną ka-ad smeig­sim. Ly­giai taip pat kaip tu tam kry­žei­viui su smei­guo­liu. Cha cha cha, – nu­si­kva­to­jo iš vi­sų plau­čių. – Tai akis var­tė, kai ta­ve pa­ma­tė, pa­me­ni? Cha cha cha! Tai­gi, ma­žu­li, – stai­ga su­rim­tė­jo, – gal no­ri ke­liau­ti į žy­gį? Die­važ, tu man la­bai pra­vers­tum!

Gu­giu­i­ siū­ly­mas net ža­dą už­ėmė. Krū­ti­nė­je vie­nu me­tu su­si­grū­mė be­ga­li­nis no­ras, nuo­ty­kių troš­ki­mas, nors pro­tin­gą žo­dį tai­kė­si tar­ti ir bai­mė.

– Ne­si­sku­bink at­sa­ky­ti, – pa­plekš­no­jo jam per pe­čius Ruo­kis. – Mes ju­dė­sim pas ku­ni­gą, kaip tu gir­dė­jai, tik po tri­jų die­nų. Tad gal­vok – juk tau su­si­ruoš­ti daug lai­ko ne­rei­kia, ar ne?

Gu­gis ty­liai link­te­lė­jo gal­vą.

– Na, tai pa­sa­kyk, kai su­gal­vo­si, – ir lo­kio žings­niu nu­šlei­vo­jo per kie­mą.

„Še tau kad no­ri, – kau­kas pri­sė­do čia pat ant že­mės. – Ei­ti į žy­gį… Su žmo­nė­mis… Pas kry­žei­vius… Brrr… Nors įdo­mu, oi kaip įdo­mu… O Jau­niaus šian­dien ne­be­pa­ma­ty­siu?

 

Gu­gis iš­lin­do į pa­miš­kę, pa­si­tai­sė kiš­ke­ną ir ap­si­dai­rė – štai ir Jau­nius! Vai­ki­nas pu­siau sė­dom dryb­so­jo iš­la­kios pu­šies še­šė­ly­je. Gre­ta žo­lę ska­bė ne­di­du­kas gau­ruo­tas ar­klys, ret­kar­čiais ap­si­dai­ran­tis ir prunkš­te­lin­tis. „Šit kaip, snau­di…“ – ap­si­džiau­gė kau­kas ir ty­les­nis už an­gį nu­sliū­ki­no ar­tyn. Žvit­rios aku­tės rin­ko­si gro­bį: ap­siaus­to segė – ne­iš­trauks, per ge­rai lai­ko­si, smei­guo­lis – ši­tas kiek per di­de­lis. O! Mai­še­lis – ar tik ne duo­nu­tė ten? Pa­tik­rin­sim… Smal­sios ran­ku­tės jau tie­sė­si maz­go link, kai šei­mi­nin­ko ran­ka stvė­rė kau­ką už čiup­ry­nos:

– Pra­ra­dai bud­ru­mą, va­gi­li! – ir pa­kė­lė jį nuo že­mės.

– Tuoj pat nu­leisk, – pa­rei­ka­la­vo Gu­gis, – nes ait­va­rą pri­šauk­siu!

– Oho? – Jau­nius vyp­te­lė­jo. – O aš ta­vo ait­va­rą su­gau­siu, pa­ža­bo­siu ir skri­siu į me­džiok­lę!

– Pa­švilp­si, o ne su­gau­si, – pa­si­šai­pė kau­kas, – ap­de­gins snu­ke­lį, ir bė­gio­si vi­sas rau­do­nas kaip bruk­nė.

– Na, ge­rai, įti­ki­nai, – vai­ki­nas pa­sta­tė kau­ką ant že­mės. – Ne­šauk ait­va­ro.

– Taip jau ge­riau, – Gu­gis timp­te­lė­jo kiš­ke­ną, – ir pa­si­šne­kė­ti kaip žmo­nės ga­lim.

– Žmo­nės, che, – iš­si­šie­pė Jau­nius, – kai kam iki žmo­nių reikia dar aug­ti ir aug­ti…

– Tai­gi tai­gi, – pa­tvir­ti­no kau­kas, – kai ku­riems jau­nu­čiams iki žmo­nių reikia dar aug­ti ir aug­ti…

Ir va­liū­kiš­kai žvilg­te­lė­jo į vai­ki­ną – ar ne­su­sier­zi­no? Jau­nius ne­la­bai mė­go sa­vo var­dą – mat ga­vo jį bū­da­mas jau­niau­sias, penk­ta­sis ku­ni­go Rum­bau­do sū­nus, o jau­niau­sio sū­naus da­lia…

Bet šis tik vėl at­si­rė­mė į pu­šį ir ta­rė:

– Ži­nai, tė­vas vėl jo­ja į žy­gį…

– Ži­nau, – link­te­lė­jo Gu­gis. – Bu­vau Pa­gi­riuo­se, ma­čiau, kaip ka­riau­ną rin­ko…

– O ma­nęs ne­ima… – pa­si­guo­dė.

– Kaip­gi ne­ima? Juk bu­vai Pa­gi­riuo­se su bliz­gan­čia krū­ti­ne… – nu­ste­bo kau­kas.

– Bu­vau… Bet čia tik šiaip… Nors Vy­kin­tas už ma­ne tik dve­jais me­tais vy­res­nis…

– Tai Vy­kin­tą ima? – pa­si­tiks­li­no kau­kas.

– Ima… – link­te­lė­jo Jau­nius, – o man sa­ko – kas mo­ti­na pa­si­rū­pins, jei­gu mes ne­grį­šim…

„Ge­riau net ne­sa­ky­siu, kad man Ruo­kis siū­lė ei­ti kar­tu, vi­sai nu­liūs“, – nu­ty­lė­jo Gu­gis.

– Be to, į pi­lį at­vy­ko ku­ni­gas Žals­vys, – tę­sė vai­ki­nas, – o kar­tu su juo – ir žmo­na bei duk­ra, Aud­rė… – tar­da­mas šį var­dą, Jau­nius lyg ir stab­te­lė­jo, įsi­klau­sy­da­mas, kaip skam­ba. – Tai tė­vas vėl sa­ko – lik­si ir gin­si mo­te­ris… Tai taip pat gar­bin­ga!

„Štai ko nie­ka­da ne­su­pra­siu – tai tos ne­lai­min­gos gar­bės“, – su­min­ti­jo Gu­gis, bet bal­su pa­sa­kė ką ki­ta – pa­guo­dė:

– Oho, kaip tė­tis ta­vi­mi pa­si­ti­ki!

Jau­nius gai­žiai šyp­te­lė­jo:

– Pa­si­ti­ki… Ko­kia čia gar­bė lin­dė­ti už kuo­rų, kai bro­liai ant žir­gų tuos iš­ga­mas ka­po­ja…

– O ko­dėl tas, na, ku­ni­gas, kur sa­kei, čia at­ve­žė sa­vo mo­te­ris, ar jis pi­lies ne­tu­ri? – pa­mė­gi­no nu­suk­ti kal­bą nuo sun­kiai su­vo­kia­mos gar­bės kau­kas.

– Tu­ri pi­lį, – Jau­nius nu­sprie­gė gur­gu­tį, – bet sū­nų ne­tu­ri… Šim­ti­nin­kui pi­lį gin­ti pa­lie­ka, o tė­vui sa­ko – va, tu ąžuo­lus au­gi­ni, tai tegu pa­glo­bo­ja ir ma­no lie­pu­žė­les…

– O tau… ne­pa­tin­ka glo­bo­ti? – ban­dė su­vok­ti Gu­gis.

– Ne… – nu­my­kė jau­nuo­lis. – Bet, su­pran­ti, kaip­gi aš jas glo­bo­siu, jei­gu dar nė vie­no žyg­dar­bio ne­at­li­kau…

– Žyg­dar­bio? – vi­sai nu­ste­bo kau­kas.

– Žyg­dar­bio – na, di­de­lio, to­kio ypa­tin­go dar­bo… – mė­gi­no pa­aiš­kin­ti Jau­nius.

– A… dar­bo… Na, tai…

– Ne, tu tur­būt ne­su­pra­tai. Žyg­dar­bis – tai toks... Svar­bus, di­din­gas rei­ka­las. Kad ir…, ai, na, jo­ti į ka­rą – tai jau žyg­dar­bis!

– Mmmm… – nu­my­kė kau­kas ir vėl pa­klau­sė: – O be ka­ro jo­kių žyg­dar­bių ne­bū­na?

– Na, – Jau­nius sprag­te­lė­jo pirš­tais, – bū­na… Bū­na, kai, pa­vyz­džiui, me­džiok­lė­je ką nors už­puo­la lo­kys, o tu jį pa­smau­gi pli­ko­mis ran­ko­mis…

– Oho! – kau­kas net šok­te­lė­jo. – Lo­kį? Pli­ko­mis ran­ko­mis?

– Aha, – link­te­lė­jo vai­ki­nas, – yra to­kių… Štai ir Žals­vys sa­ko, kad jam vie­ną kar­tą te­ko…

– Na, na, – ne­no­rė­jo pa­ti­kė­ti kau­kas, be to, ma­tė, kad Jau­nius to­kio žyg­dar­bio ne­pa­da­ry­tų. – O gal ir be me­džiok­lės dar yra žyg­dar­bių? – ne­at­sto­jo.

– Na… Iš vi­so, jei­gu kas nors ką nors iš­gelbs­ti, kai bū­na kas nors blo­ga, ir­gi sa­ko, kad žyg­dar­bis… Iš gais­ro, van­dens…

– Šit kaip! – ši­to­kie žyg­dar­biai Gu­giui at­ro­dė jau pro­tin­ges­ni, nei jo­ti į ka­rą ar smaug­ti lo­kius pli­ko­mis ran­ko­mis. – Na, tai ta­da tau rei­kia ką nors iš­gel­bė­ti, ir baig­tas kriu­kis – tu­rė­si sa­vo žyg­dar­bį!

– Cha, – šyp­te­lė­jo Jau­nius, – o ką siū­ly­tum man iš­gel­bė­ti? Gal ta­ve?

– Ma­ne? – nu­ste­bo kau­kas. – Nuo ko?

– Na, pa­vyzdžiui, nuo… Ai, juo­kau­ju.

– Aha, – Gu­gis link­te­lė­jo. – O aš ne, – kau­ko gal­vo­je ra­do­si gud­rus su­ma­ny­mas, ir jis pa­siū­lė: – Pa­gal­vok, ką tu la­biau­siai no­rė­tum iš­gel­bė­ti?

– Et… – Jau­nius kiek pa­ty­lė­jo, ta­da at­me­tė plau­kus at­gal ir, pa­žvel­gęs į kau­ką, iš­py­lė:

– Sva­jo­ti tai sva­jo­ti… No­rė­čiau Aud­rę iš­gel­bė­ti! Ži­nok, pa­tin­ka ji man, la­bai pa­tin­ka… Jau­čiuo­si kaip ne­sa­vas, kai ša­lia – ne­są­mo­nes vi­so­kias da­rau, – tar­si pa­tvir­tin­da­mas žo­džius, jis pa­grie­bė sau­ją se­nų spyg­lių ir su­si­bė­rė sau ant gal­vos, – ar kau­kams taip bū­na?

– Bū­na, – Gu­gis iš­si­šie­pė. – Oi, kaip bū­na, – su­ki­ke­no, pri­si­mi­nęs, kaip ir pats tai­ky­da­vo­si pa­si­pai­nio­ti Gra­žei ant ke­lio kiek­vie­na įma­no­ma pro­ga…

– Tai va, jei­gu iš­gel­bė­čiau Aud­rę, – tę­sė jau­nuo­lis, – bū­čiau did­vy­ris. Ne­di­de­lis, bet…

– Va­di­na­si, te­li­ko su­gal­vo­ti, nuo ko ją rei­kė­tų gel­bė­ti, – stryk­te­lė­jo kau­kas. – Ar ji mėgs­ta ei­ti į gi­rią?

– Ne… Bent… ne­ma­čiau, ji čia tik an­tra die­na…

– Gai­la… – leng­viau­sią ke­lią te­ko at­mes­ti. – O ką ji dar mėgs­ta?

– Ji… Mėgs­ta… – Jau­nius ne­ti­kė­tai su­tri­ko ir raus­te­lė­jo, – mau­dy­tis…

– Kur? – da­ly­kiš­kai tiks­li­no­si Gu­gis, aiš­ki­ni­mą­si, ko gi taip pa­si­kei­tė bi­čiu­lio vei­do spal­va, pa­li­kęs at­ei­čiai.

– Kur kur? – pyk­te­lė­jo ba­jo­rai­tis, – upė­je, ži­no­ma.

– Upė­je… Upė­je!? – kau­kas nu­švi­to.

– Aha, o ką?

– Ge­rai… – Gu­gis pa­try­nė del­niu­kus, – net­gi pui­ku!

– Kas čia pui­kaus? – nu­ste­bęs klus­te­lė­jo Jau­nius. – Nors… – ir vėl nu­rau­do, bet kau­kas to ne­be­pa­ste­bė­jo, o tik try­nė ran­ku­tė­mis, kaž­ką gal­vo­je dė­lio­da­mas ir ki­ken­da­mas.

 

Gu­gis stri­ki­nė­jo nuo kups­to ant kups­to, jau net pyk­da­mas – kur­gi tie aki­va­rai pra­ša­po? Iš­džiū­vo? O ta­da Mu­na­mu­kis kur dė­jo­si? Ne­gi teks ir vėl iki jo iršt­vos vilk­tis? Bet dėl drau­gų – ko gi ne­pa­da­ry­si?

Sau­lė jau pa­su­ko že­myn nuo pa­dan­gės, o mau­mo su­ras­ti vis dar ne­si­se­kė. Be­veik pra­ra­dęs vil­tį, kau­kas nu­spren­dė nu­ei­ti į dar vie­ną pa­kraš­tį, kur kaip tik va­ka­rop sa­ma­no­se Mu­na­mu­kis mėg­da­vo vo­lio­tis, gąs­din­da­mas be­si­šil­dan­čias an­gis. Ta­čiau tai bū­da­vo taip re­tai – mat gli­te­na la­bai tin­gė­da­vo ju­dė­ti kur nors to­liau aki­va­ro, ne­bent kas ypa­tin­ga nu­tik­tų… Ir, pra­si­bro­vęs pro ke­le­tą krū­mų, Gu­gis vos ne­cyp­te­lė­jo iš džiaugs­mo: gi­liai įsmu­kęs į sa­ma­nas, kad net iš­spaus­tas van­duo su­si­lie­jo į ba­lu­tę ap­lin­kui, tar­si di­džiu­lis juo­das kups­tas prieš jo akis dryb­so­jo mau­mas. „Liūd­nas kaip jau­nas mė­nu­lis...“ – įver­ti­no kau­kas, ati­džiau žvilg­te­lė­jęs į nu­leis­tas au­sis, su­rauk­tą no­sį… Mu­na­mu­kis ty­liai mau­ro­jo:

– Mau… mau… ak, ir ne­si­se­ka gi varg­šui mau­mui… Juk tik pa­žiū­rė­ti no­rė­jau, tik pa­žiū­rė­ti… Ot, ne­la­bo­sios!

– Svei­kas, Mu­na­mu­ki, kas gi at­si­ti­ko, kad au­sis nu­lei­dęs? – pa­to­giai at­si­rem­da­mas į ne­di­du­ką ber­že­lį, pa­klau­sė kau­kas.

– A… Gu­gis… Žmog­kau­kis… – dėb­čio­da­mas vie­na aki­mi, su­bam­bė­jo mau­mas. „Čia tai bent, – nu­si­ste­bė­jo kau­kas, – jau ir čia ma­ne taip va­di­na…“

– O ta­ve kas į liū­ną at­ne­šė? Gir­dė­jau, pas žmo­nes įsi­tai­sei… Va­gi­liau­ji, kaip ir vi­sa jū­sų pa­der­mė…

– Blo­gai gir­dė­jai, – at­kir­to kau­kas, – mū­sų pa­der­mė ne­va­gi­liau­ja! Tu čia žmo­nių taip klau­sai ar ta kvai­ša Span­gė ko nors pri­cy­pa­vo, a?

– Kas pri­cy­pa­vo – tas, – bam­bė­jo mau­mas, – šar­kos ant uo­de­gų ne­šio­ja, va, mau.

– Mažiau klau­syk šar­kų, gli­te­na, pas­kui vėl pri­tarkš, kad gir­tuok­lės val­go­mos – tuo­met ir vėl dai­nuo­si taip, kad vi­si brie­džiai at­bėgs var­žo­vų ieš­ko­da­mi, – su­ki­ke­no kau­kas.

– Vai, mau, koks gud­rus – ar tik ne Zub­ris pri­mo­kė iš mau­mų šai­py­tis; tuoj kai maum­tel­siu, tai…

– Tin­gė­si… – bet Gu­gis dėl vi­sa ko žen­gė žings­nį at­gal, ma­ža kas tam pa­da­rui šaus į gal­vą. „Ne­rei­kia jo er­zin­ti tiek daug, pas­kui at­si­sa­kys pa­dė­ti…“ – su­drau­dė sa­ve.

– O ko tu vėl de­juo­ji? Mau­mu­lė iš­va­rė? – pa­klau­sė tar­si su­si­rū­pi­nęs.

– Mau… Ne mau­mu­lė iš­va­rė, kau­kiūkš­ti, ne mau­mu­lė… Lau­mės nu­skriau­dė, no­sį nu­svi­li­no… Pa­žiū­rėk, ko­kia jaut­ri!.. Mau­u­u­u­uu!!! – su­stugo mau­mas ant vi­so rais­to, kai Gu­gis vos vos pa­ly­tė­jo jo no­sį.

– Tai vėl slap­čio­mis jų ra­te­lius ste­bė­jai? O gal net pa­gau­ti ban­dei?

– Ne­bandžiau pa­gau­ti… Tik žiū­rė­jau… Bet jos vis tiek su­py­ko ir kad šle-ept su Vai­vos juos­ta per no­sį, per akis, štai ir bi­jau vi­sas ap­svi­lin­tas mau­mu­lei ro­dy­tis… mau, mau, mau­uu…

– Oi tu mau­me mau­me, – vėl su­si­lai­ky­da­mas nuo pa­šie­pia­mos šne­kos, auk­lė­jo Gu­gis, – tai­gi ži­nai, kad lau­mės ne­mėgs­ta, kai kas nors jų ra­te­lius truk­do. Tai kam vis ban­dai?

– Pa­tin­ka man tos žvit­ria­a­kės. Ak, kaip pa­tin­ka… Jos to­kios švie­sios, to­kios bal­tos, o mau­mai vi­si to­kie juo­di, to­kie tam­sūs… – liūd­nas link­sė­jo mau­mas.

– Ne­žiū­rės jos į ta­ve, pel­kių gli­te­na, ne­žiū­rės, – pa­ti­ki­no Gu­gis, bet tuoj ati­to­ko, kad vėl er­zi­na Mu­na­mu­kį, to­dėl pri­dū­rė: – Ži­nok, jos ir į kau­kus ne­žiū­ri, o bez­du­kus gau­do ir taip ku­te­na, kad ne­bez­dė­tų, mat la­bai smar­vės ne­mėgs­ta, jog tie vargšeliai net ko­jas pa­kra­to… O tu juk tu­ri sa­vo mau­mu­lę ir džiau­kis, kad ne vie­nas po pel­kes kla­jo­ji.

– Džiau­giuo­si… – su­ti­ko mau­mas.

– Klau­syk, Mu­na­mu­ki, – Gu­gis su­rim­tė­jo, – o tu mo­ki pa­slap­tis sau­go­ti?

– Pa­slap­tis? Ko­kias? – mau­mo au­sys tuoj pat pa­ki­lo, o akys sužibo.

– Ne… Tu man pir­ma at­sa­kyk, ar mo­ki, – pa­rei­ka­la­vo kau­kas.

– Mau­mas – ak­muo! Mau­mas – tam­sus aki­va­ras! Mau­mas – ty­lus it že­mė, mau­mas – nu­vers­tas rąs­tas, mau! – iš­bė­rė Mu­na­mu­kis.

– Hmmm, – su­si­rau­kė Gu­gis, – taip ir ne­at­sa­kei – mo­ki ar ne.

– Ot kau­kiūkš­tis, – mau­mas net te­kšte­lė­jo le­te­na. – Žino­ma, kad mo­ku.

– O šar­kos? – pri­si­mer­kė kau­kas.

Šar­kos? Aš su jo­mis net ne­si­kal­bu!

– Na, ge­rai, ta­da klau­syk įdė­miai…

– Mau, – Mu­na­mu­kis at­su­ko au­sį.

– Su­pran­ti, – pa­šnibž­do­mis ir dai­ry­da­ma­sis ap­lin­kui dės­tė Gu­gis, – ten, už miš­ko, stūk­so ba­jo­ro Rum­bau­do pi­lis. Pro ją te­ka upė, o to­je upė­je… to­je upė­je…

„Kas ten, po šimts šeš­kų, ga­li bū­ti??“ – kar­štli­giš­kai sten­gė­si su­gal­vo­ti kau­kas…

– Ten daug vi­so­kių la­bai įdo­mių da­ly­kė­lių, at­si­me­ni ma­no smei­guo­lį – tą ka­la­vi­ją?

– Mmmm… pri­si­me­nu… – per daug ne­su­si­ža­vė­jęs, murm­te­lė­jo mau­mas.

– Ten plau­ko pul­kai… pul­kai auk­si­nių žu­ve­lių, – to­liau skie­dė Gu­gis net ne­įsi­vaiz­duo­da­mas, kur to­liau pa­sa­kė­lės nu­ves: da­bar bu­vo svar­biau­sia ši­tą tin­gi­nį su­do­min­ti…

– Auk­si­nių, mau? – nu­ste­bo mau­mas.

„Oi, jis net ne­ži­no, kas tas auk­sas, ne su žmo­gum juk kal­bu“, – no­rė­jo sau taukš­te­lė­ti per kak­tą kau­kas, bet mė­gi­no pa­aiš­kin­ti:

– Na, auk­sas – tai toks da­ly­kas, ku­ris la­bai la­bai gražiai bliz­ga… Tar­si… Tar­si… ra­sos lašas!

– A, ra­sos la­šas, – mau­mas vyp­te­lė­jo ir Gu­gis su­pra­to ne­pa­tai­kęs.

– Bet, ma­tai, – sku­bė­jo tai­sy­ti pa­dė­tį, – ra­sa bliz­ga tik sau­lė­je, o auk­sas – vi­sa­da. Štai ir įsi­vaiz­duok žu­vį, ku­ri bliz­ga tar­si ra­sos la­šas vi­są lai­ką? No­rė­tum to­kią pa­gau­ti?

– Mau, gal ir no­rė­čiau… Jei­gu jos ska­nios. O gal ir ne… – pa­na­šu, Mu­na­mu­kis ne­si­ruo­šė kib­ti ant meš­ke­rės; ką čia dar su­gal­vo­jus? Et…

– Tai va, jei­gu no­ri – pa­pa­sa­ko­siu, kaip ten nu­plauk­ti…

– Na, pa­pa­sa­kok… – be di­de­lio no­ro su­ti­ko.

Ta­čiau bu­vo aiš­ku, kad pa­sa­ko­ji­mas per vie­ną au­sį įeis, o per ki­tą iš­eis, net jei­gu šio­ji abe­jin­gai nu­leis­ta. Rei­kia dar ką su­gal­vo­ti, tik ką? O! Top­te­lė­ju­si min­tis ga­lė­jo tik­ti…

 – Bet žu­ve­lės – ir tai dar ne vis­kas, – kiek ga­li­ma pa­slap­tin­giau vėl pra­dė­jo kau­kas. – Kiek­vie­ną va­ka­rą ten at­ei­na la­bai gra­ži mer­gai­tė, ar tau te­ko re­gė­ti žmo­nių mer­gai­tes?

– Te­ko, – link­te­lė­jo mau­mas. – Jos ma­žos, pur­vi­nos ir cy­pia.

„Ui, – Gu­gis net su­si­rau­kė, – tai bent gli­te­nos griež­tu­mas…“

 – Ė, tu klys­ti, – puo­lė aiš­kin­ti. – Ži­nok, žmo­nių mer­gai­tės net už lau­mes gra­žes­nės – lau­mės ir ma­žos, ir ka­no­pė­tos, o žmo­nių – tar­si gul­bės…

– Gul­bės… – ap­si­lai­žė mau­mas.

„Ot ne­lai­mė! Ne­gi man rei­kės gul­bes gau­dy­ti? Pa­mė­gin­siu dar sy­kį…“ – pa­si­ry­žo.

– Be to, to­ji, ku­ri at­ei­na – ne­pa­pras­ta! Ji ku­ni­go duk­tė, pu­siau lau­mė!

„O va čia jau vi­sai me­luo­ju“, – pats sau niurgz­te­lė­jo kau­kas.

– Gra­ži tar­si auš­ra… – ne­ryž­tin­gai pri­dė­jo, su­pras­da­mas, kad tur­būt teks trauk­ti ieš­ko­ti gul­bių…

– Sa­kai, pu­siau lau­mė? – mau­mas pla­čiai at­si­mer­kė.

„Ne­jau­gi?“ – nu­ri­jo tram­do­mą džiaugs­mą Gu­gis.

– Aha, bal­ta, aukšta, o leng­vu­mas – kaip plunks­ne­lės… – kau­kas net stryk­te­lė­jo ir su­mo­ja­vo ran­ko­mis, ro­dy­da­mas tą plunks­ne­lę.

– Kau­kiūkš­ti… – pa­si­ran­gė Mu­na­mu­kis, liu­lin­da­mas sa­ma­nas…

– Ką? – vėl su­klu­so Gu­gis, bet mau­mas, at­suk­da­mas va­ka­ro sau­lei ki­tą šo­ną, tik pa­šai­piai dėb­te­lė­jo į kau­ką ir am­te­lė­jo:

– Gra­žiai kal­bė­ti tu mo­ki, bet da­bar aiš­kiai sa­kyk, dėl ko tau pri­rei­kė, kad ten nu­plauk­čiau?

Gu­gis be­jė­giš­kai nu­lei­do ran­kas – še tau kad no­ri… Da­bar mau­mo be at­ly­gio ne­įkal­bė­si…

 

Gu­gis už­si­glau­dė už krū­mo. Aud­rė lė­tais žings­ne­liais lei­do­si prie van­dens. Su­vir­pė­ju­sios kiek to­lė­liau augan­čio krū­mo ša­kos ži­nan­čiam bū­tų iš­da­vę Jau­niaus bu­vi­mo vie­tą, bet Aud­rė juk ne­si­ti­kė­jo čia dar ką nors ras­ti! Mer­gai­tė ap­si­dai­rė, pa­si­kai­šė si­jo­ną ir įbri­do. Gai­vi sro­vė ap­si­vi­jo jos ko­jas be­veik iki pat ke­lių… Gu­gis pliaukš­te­lė­jo vy­te­le duo­da­mas žen­klą ir min­ty­se pa­ra­gi­no: „Na­gi, lįsk, gli­te­na!“ Jie vis dėl­to su­si­ta­rė – tik mau­mas už tai pa­pra­šė nei daug, nei ma­žai – sta­ti­nai­tės alu­čio! „Nie­ko, kaip nors gau­siu“, – ra­mi­no­si kau­kas.

Upė su­rai­bu­lia­vo, iš­ni­ro juo­da mau­mo gal­va, var­tan­ti di­de­les, gel­to­nas tar­si gin­ta­rai akis.

– Mau­uu! – pa­reiš­kė apie sa­vo pa­si­ro­dy­mą Mu­na­mu­kis.

Aud­rė su­stin­go it įkas­ta, pa­kė­lu­si rieš­ku­tes su van­de­niu. Pro del­nų ply­še­lį, kap­sė­da­mas jis spru­ko at­gal į upe­lį. Ku­rį lai­ką jie vie­nas į ki­tą tik spok­so­jo – mau­mas tik­ri­no, ar Gu­gis tik­rai ne­me­la­vo, o Aud­rė – ži­no­ma, iš be­ga­li­nio nu­ste­bi­mo. „Na, da­ryk gi ką nors! – min­ti­mis pa­drą­si­no Gu­gis. – Cypk, šauk pa­gal­bos! Ar mau­mų ne­bi­jai? O jei­gu iš tie­sų…“ Ėėė, to­kios kliū­ties jis tik­rai ne­bu­vo nu­ma­tęs… Tuo tar­pu mau­mas, ma­tyt, už­mir­šęs, kad jo už­duo­tis gąs­din­ti, an­trą kar­tą su­mau­ro­jo vi­sai drau­giš­kai:

– Mau­uu, u! – ir slink­te­lė­jo ar­čiau prie žmo­gės, iš tie­sų taip pri­me­nan­čios lau­mę, tik ne­ap­si­juo­su­sios Vai­vos juos­ta ir tu­rin­čios ko­jų pa­bai­gas daug pa­na­šes­nes į jo le­te­nas nei į ka­no­pas… Bet čia mer­gai­tė at­si­to­kė­jo:

– Vai!! – su­kli­ko ji ir puo­lė į kran­tą.

– Mau? – nu­ste­bo Mu­na­mu­kis, ne­be­su­vok­da­mas, ko­dėl ši gra­žuo­lė stai­ga pa­kei­tė sa­vo po­žiū­rį ir ne­be­no­ri net su­si­pa­žin­ti. Bet lai­ko aiš­kin­tis ir mė­gin­ti iš­tai­sy­ti nesu­si­pra­ti­mą jam ne­li­ko – mat Jau­nius, riau­mo­da­mas it lo­kys, ga­vęs bi­ti­nin­kų trinka į kup­rą, skris­te nu­skrie­jo tuos ke­le­tą sieks­nių, ski­rian­čių jo užuog­lau­dą nuo upės, ir stryk­te­lė­jo tie­siai… ant mau­mo! „Va­je! – iš­si­žio­jo Gu­gis, – mat bu­vo jo ei­lė nu­steb­ti. – Mes… taip ne­si­ta­rė­me!!! Oi, kas da­bar bus…“ Kau­kas net už­si­mer­kė, nu­jaus­da­mas, kad mau­mas, iš pa­žiū­ros ne­ran­gus, ga­li pri­da­ry­ti ir ne­ma­ža rū­pes­čio – mat jė­gos pa­da­rui ne­trū­ko. O Mu­na­mu­kis to­kios kiau­lys­tės ir dar niek­šin­go tre­čio pa­ša­li­nio (ką tuos kau­kus skai­čiuo­si – jie gi vos už kiškius di­des­ni) puo­li­mo iš šo­no tik­rai ne­si­ti­kė­jo. Kaž­kas tik tu­rė­jo smei­guo­liu prieš no­sį pa­mo­juo­ti ar ki­taip, kaip ten kau­kiūkš­tis su­gal­vo­jo… Tad kol ding­te­lė­jo, kad kaž­kas no­ri ant jo jo­ti, pra­bė­go ke­le­tas aki­mir­kų, bet kai jos pra­bė­go… „Ką da­ry­ti, ką da­ry­ti?“ – pyš­kė­jo kau­ko min­tys. Jau­niui ir­gi pa­si­tai­kė pro­ga nu­steb­ti – mat mau­mas ne­bu­vo tai, ką ga­li­ma su­grieb­ti ir iš­lai­ky­ti, ne vel­tui jį kau­kai va­di­no pel­kių gli­te­na. Sli­dus it un­gu­rys Mu­na­mu­kis ne­tru­ko iš­slys­ti iš už­puo­li­ko glė­bio, bet, prie­šin­gai nei Gu­gis vy­lė­si, ne­si­ruo­šė gė­din­gai spruk­ti, o tik viks­te­lė­jo uo­de­ga, ap­si­su­ko ir, su­urz­gęs ka­rin­gą „MAU!“, pats dryk­te­lė­jo ant Jau­niaus. Vai­ki­nas par­vir­to į van­de­nį. Aud­rė, pa­knops­tom iš­puo­lu­si į kran­tą, klyk­da­ma nu­sku­to pa­pi­lio link, pa­mir­šu­si net pa­si­do­mė­ti, kas gi van­de­ny­je de­da­si. Ge­rai, kad ko­va vi­rė jau vi­siš­ko­je sek­lu­mo­je… Ta­čiau Gu­gis ži­no­jo, jog įpy­kęs mau­mas – ne juo­kai. Jau­niui vis dar ga­lė­jo baig­tis blo­gai, nors jis ir nu­stū­mė Mu­na­mu­kį, ak­lai vož­te­lė­da­mas kumš­čiu taip, kad tas net kiauk­te­lė­jo. Nie­ko ne­be­su­mo­da­mas ge­res­nio, kau­kas iš­puo­lė iš už krū­mo ir už­ri­ko:

– Mu­na­mu­ki, plauk iš čia, grei­čiau! Nerk, nes tuoj dau­giau žmo­nių at­bėgs! Su pa­ga­liais ir smei­guo­liais! – ir iš tie­sų nuo pa­pi­lio vis ge­riau bu­vo gir­dė­ti bė­gan­čių žings­nių tap­no­ji­mas…

– Mau! – ap­si­dai­ręs Mu­na­mu­kis jau daug grei­čiau įver­ti­no pa­dė­ties po­kry­pį ne savo nau­dai ir niurk­te­lė­jo į sro­vę. Tiek jį ir te­ma­tė.

Jau­nius, šla­pias it viš­čiu­kas, iš­svir­du­lia­vo ant kran­to ir prie­kaiš­tin­gai pa­žvel­gė į Gu­gį:

– Tu juk ne­sa­kei…

Kau­kas tik pa­lin­ga­vo gal­ve­lę – na, ne­gi da­bar bar­sies ant to kvai­le­lio, ku­ris tu­rė­jo mau­mą tik nu­vy­ti, o ne mė­gin­ti su­gau­ti… Dar vie­nas did­kau­kis, ne, di­džmo­gis pa­si­ro­do… Ir ką jam da­bar pa­sa­ky­ti? Gal tie­są, bet ne taip tie­siai?

– Ko­vei­si šau­niai… – at­si­du­so Gu­gis.

– Tik­rai? – Jau­niaus akys sužibo.

– Be­veik šau­niai… Tik mau­mų nie­ka­da nie­kas ne­puo­la tol, kol jie van­de­ny­je…

– Da­bar jau ži­nau ko­dėl, – burb­te­lė­jo vai­ki­nas.

– O juk bū­tų už­te­kę tik iš­gel­bė­ti Aud­rę... Da­bar ji pa­bė­go, tu li­kai šla­pias, o man rei­kės su­gal­vo­ti, kaip su­si­tai­ky­ti su Mu­na­mu­kiu. Ge­rai, kad mau­mai net ir ker­šy­ti tin­gi… Bet kam tau jį rei­kė­jo gau­dy­ti?

Ta­čiau at­sa­ky­mo iš­girs­ti ne­spė­jo, nes nuo šlai­to jau lei­do­si at­bė­gę į pa­gal­bos klyks­mą žmo­nės. „Ne­si­ro­dy­siu“, – nu­spren­dė kau­kas ir iš­si­tie­sė žo­lė­je. Pir­ma­sis at­bė­gęs vy­ras pik­tai žvilg­te­lė­jo į Jau­nių, bet vei­das tuoj pat per­si­mai­nė ir jis pa­gar­biai nu­si­len­kė:

– O, ku­ni­gai­tis Jau­nius…

– Kas gi čia dė­jo­si? – pa­klau­sė pri­bė­gęs ki­tas, žvelg­da­mas į šla­pią vai­ki­ną ir min­ty­da­mas kaž­ko­kius įta­ri­mus, ko­dėl mer­gio­tė klyk­da­ma it sker­džia­ma pa­bė­go. – Ė, ku­ni­gai­tis… – ir­gi at­pa­ži­no.

– Mau­mas no­rė­jo Aud­rę nu­si­temp­ti, – niū­riai tars­te­lė­jo Jau­nius, svies­da­mas į van­de­nį ak­me­nė­lį.

– Mau­mas? – kažku­ris pa­si­tiks­li­no.

– Aha… Toks di­de­lis, juo­das ir… gli­tus, fe, – ba­jo­rai­tis pa­si­bjau­rė­da­mas žvilg­te­lė­jo į ran­kas, iš­tep­tas tam­sio­mis glei­vė­mis.

– Bet mau­mai upė­se?.. – vėl su­abe­jo­jo kaž­kas.

– Bū­na, – ki­tas pa­tvir­tin­da­mas link­te­lė­jo, – ma­čiau kaž­ka­da, kaip žve­jok­liui už ko­jos čiu­po… Tiek ir te­ma­tė­me.

– O gal ne mau­mas ten bu­vo, o ša­mas? – at­si­ra­do dar vie­nas gud­ruo­lis. – Ar su ūsais bu­vo, kunigaiti?

– Be ūsų, – Jau­nius at­si­sto­jo, – tai bu­vo pats tik­riau­sias mau­mas, bet da­bar jau tur­būt par­plau­kė at­gal į pel­kę, to­dėl ga­li­te iš čia ke­liau­ti ra­mūs… Ačiū, kad at­sku­bė­jo­te.

– Pra­šom, – at­si­lie­pė tas, ku­ris at­bė­go pir­ma­sis. – Ži­no­te, mer­gi­kė vi­sa kly­kian­ti at­le­kia – upėj žvė­ris, upėj žvė­ris, tai mes ir pa­knops­tom…

– Tik­rai la­bai ačiū, – Jau­nius net nu­si­šyp­so­jo. – Bet da­bar jau ga­li­te drą­siai grįž­ti prie dar­bų.

– O jei­gu vėl at­plauks? Ir ko čia mau­mui ga­lė­jo rei­kė­ti… – vėl kaž­ku­ris su­si­do­mė­jo.

– Bet gal tai vis dėl­to bu­vo ša­mas? – ki­to bū­ta at­kak­laus.

– Tu, kvė­ša, nei ša­mo, anei mau­mo ne­ma­tęs, to­dėl ne­lįsk čia su sa­vo ša­mais, – tre­čias nie­ki­na­mai nu­mo­jo ran­ka.

– Ar aš ne­ma­tęs? – pa­šo­ko ne­gra­žiai pa­va­din­tas. – Tai čia tu ak­las ir ne­voki, kad mau­mai vei­sia­si tik kūd­ro­se ir pel­kė­se, bus tau upė­je mau­mas…

– O ko jam ne­bū­ti, ar van­duo ki­toks?

– Ogi taip, van­duo ki­toks – te­kan­tis! Ži­nai, va toks bė­ė­ė­ė­ė­ė­ė­gan­tis, – ša­mi­nin­kas su­ma­ka­la­vo ran­ko­mis. – Bė­ė­ė­ė­gan­tis!

„Va­je­jau“, – Gu­giui ki­lo be­ga­li­nis no­ras už­si­kimš­ti au­sis, taip žmo­nės įsi­gar­sė­jo…

– Vai vai vai, bė­gan­tis van­duo, – iš­si­šie­pė tre­čia­sis. – O tu no­sį bė­gan­čią nu­si­va­lyk, nes ir iš ten ša­mai ims lįs­ti.

Nu­griau­dė­jo juo­kas, su­nie­kin­tas ša­mi­nin­kas pūkš­te­lė­jo po­rą sy­kių, vis žio­da­ma­sis at­si­kirs­ti, bet ne­su­gal­vo­jo nie­ko pa­kan­ka­mai ar­šaus, tad per­brau­kė ran­ko­ve pa­no­sį ir li­ko sto­vė­ti su­si­rau­kęs.

– Na, – pa­ma­tęs, kad pa­gal­bi­nin­kų taip leng­vai at­si­kra­ty­ti ne­pa­vyks, vėl pra­bi­lo Jau­nius, – jei­gu jūs no­ri­te – ty­ko­ki­te, o aš jau ke­liau­siu.

– Ty­ko­sim – ne­ty­ko­sim, o bent jau nu­si­mau­dy­si­me – tai tik­rai, – ta­rė kaž­ku­ris ir tuoj puo­lė įgy­ven­din­ti su­ma­ny­mą, vilk­da­ma­sis marš­ki­nius.

 

Gu­gis se­kė Jau­nių šiek tiek at­si­li­kęs, ne­si­ro­dy­da­mas žmo­nėms, kol mau­dy­nė li­ko to­lo­kai už nu­ga­rų.

– Gu­gi, at­eik, – pa­kvie­tė Jau­nius, sės­da­mas ant že­mės ir nu­skin­da­mas smil­ge­lę.

– Aha, – kau­kas ir­gi pri­sė­do gre­ta.

– Ke­liau­si su Ruo­kiu?

– O… Net nežinau...

 – O aš ke­liau­siu! – Jau­nius kres­te­lė­jo gal­vą ir įsmei­gė žvilgs­nį į to­lu­mo­je mė­ly­nuo­jan­čias ne­ap­rė­pia­mas gi­rias.

– Bet­gi tė­vas ta­vęs dar ne­lei­džia, – pri­mi­nė Gu­gis.

– Pa­da­ry­siu taip, kad jis net ne­pa­ste­bė­tų. Kai ka­riau­na su­si­ruoš, pa­ty­liu­kais pri­si­dė­siu – ap­si­me­siu bro­liu… Nu­kniauk­siu jo šal­mą… Nė­ra čia man dėl ko pa­si­lik­ti, – vai­ki­nas pik­tai kram­tė smil­ge­lę, – nė­ra! – trink­te­lė­jo kumš­čiu į že­mę.

Kau­kas net ne­ži­no­jo, ką at­sa­ky­ti – pri­tar­ti su­ma­ny­mui, kai pats neap­si­spren­dęs, at­kal­bi­nė­ti? Jis juk jau­tė, kad Jau­niaus lū­po­mis kal­ba ne­pa­vy­kęs jųd­vie­jų su­ma­ny­mas, ir to­dėl ką nors pa­ta­ri­nė­ti bent jau kol kas – be­pras­miš­ka… Bet štai žvit­rios kau­ko aku­tės pa­ste­bė­jo dar kai ką ir jis vėl šmurkš­te­lė­jo į žo­lę.

– Jau­niau, – nu­skam­bė­jo gre­ta.

Jau­nuo­lis, ne­ti­kė­da­mas sa­vo au­si­mis, pa­šo­ko. Čia pat sto­vė­jo Aud­rė! Ji iš po nu­leis­tų blaks­tie­nų dėb­te­lė­jo į vai­ki­ną ir su­min­dži­ka­vus ta­rė:

– Ačiū…

Jau­nius ne­at­sa­kė nie­ko – bet ne to­dėl, kad bū­tų pra­ri­jęs lie­žu­vį vos iš­vy­dęs tą, dėl ku­rios taip sten­gė­si, o to­dėl, kad ne­nau­dė­lis žvilgs­nis ne­ti­kė­tai nie­kaip ne­no­rė­jo trauk­tis nuo ne­spė­ju­sių iš­džiū­ti, pri­glu­du­sių plo­niau­sios dro­bės mer­gai­tės marš­ki­nė­lių…

– Kad… – išle­me­no.

Mer­gi­na, pa­ste­bė­ju­si jo smal­su­mą, stai­giai su­kry­žia­vo ran­kas ant krū­ti­nės ir ka­rin­gai kres­te­lė­jo gal­vą, mė­gin­da­ma nu­vy­ti rau­di­mą.

– Nėr už ką, – vai­ki­nas pa­ga­liau at­si­to­kė­jo ir šyp­te­lė­jo.

– Yra, – ne­ti­kė­tai karš­tai už­gin­či­jo Aud­rė, – tas pa­bai­sa ma­ne nu­si­temp­ti ga­lė­jo, o tu jį…

– Aš jam nie­ko ne­pa­da­riau, – Jau­nius gūž­te­lė­jo pe­čiais. – Mau­mo taip leng­vai ne­nu­tver­si, jis sli­des­nis už un­gu­rį…

– Bet tu taip drą­siai jį puo­lei, o aš pra­džio­je net ne­su­pra­tau, kas de­da­si… – ne­lei­do jam kuk­lin­tis mer­gi­na.

„Tu dar pa­klausk, ką jis ten vei­kė“, – pa­ty­liu­kais iš­si­vie­pė Gu­gis.

– Na, man at­ro­dė, kad tu jo la­bai iš­si­gan­dai… – vai­ki­nas pa­žvel­gė tie­siai į akis, tar­si ieš­ko­da­mas pa­tvir­ti­ni­mo. Aud­rė nu­su­ko žvilgs­nį ir murm­te­lė­jo:

– Na…

– Ką aš ma­tau! – nu­griau­dė­jo dar vie­nas bal­sas, – ar tik ne did­vy­ris – mau­mų me­džiok­lis šne­ka­si su iš­gel­bė­ta ka­ra­lai­te?!

Gu­gis jau ke­le­tą aki­mir­kų ste­bė­jo šį di­de­lį vy­rą, at­sku­ban­tį nuo pi­lies, bet net ne­ma­nė, kad jis ei­na čia…

– Šau­nuo­lis, Jau­niau, šau­nuo­lis, – kra­tė vai­ki­no ran­ką žmo­gus, – iš­gel­bė­jai man duk­rą, nes Aud­rė bū­tų ta­pu­si mau­mų ka­ra­lie­ne! Cho cho! – dun­dė­jo tar­si iš sta­ti­nės.

„A, tai čia Aud­rės tė­vas, – su­mo­jo Gu­gis, – ku­ni­gas… Žals­vys, ar kaip jį ten?“

Jau­nius nu­sišyp­so­jo:

– To­kią pui­kią duk­rą kaip jū­sų sau­go­ti tie­siog bū­ti­na, nes… – ir ne­bai­gė sa­ki­nio, pa­ste­bė­jęs, kad Žals­vys, kram­ty­da­mas lū­pų kam­pu­čius ir tram­dy­da­mas ki­ke­ni­mą, žvilg­čio­jo tai į vie­ną, tai į ki­tą jau­nuo­lį.

– Na na, aš klau­sau, nes… – pa­ra­gi­no.

– Nes ji tar­si… – pa­ban­dė tęs­ti vai­ki­nas, – bet Aud­rė, sto­vė­ju­si nu­leis­ta gal­va, stai­ga trep­te­lė­jo ko­ja ir… pa­si­lei­do te­ki­na at­gal į pi­lį.

„Va tai tau“, – su­si­krim­to Gu­gis, bet mer­gi­nos tė­vas, pa­na­šu, vi­sai ne­su­si­rū­pi­no, o tik šyp­so­da­ma­sis dar sy­kį pa­tapš­no­jo per pe­tį Jau­niui:

– O tu, pa­si­ro­do, graž­by­lys! Tei­sin­gai, prie mer­gi­nų be graž­by­lys­tės – nė per žings­nį ne­pri­ei­si… Et, tai ką, – vars­ty­da­mas jau­nuo­lį žvilgs­niu, nuo ku­rio šis no­rė­jo su­lįs­ti į pa­tį gi­liau­sią kurm­rau­sį, – vyras tę­sė: – Po me­te­lių ki­tų gal ir pir­šlių teks lauk­ti? Ne­iš­vy­čiau… Gal…

Žals­vys pla­čiai nu­si­šyp­so­jo ir mos­te­lė­jo ran­ka:

– Bet apie tai ka­da nors vė­liau… Ei­me, pie­tūs jau lau­kia, – pa­sa­kė. – Ir mo­ti­na ta­vęs ieš­ko­jo.

 Pa­lau­kęs, kol vy­rai kiek nu­tols, Gu­gis at­si­sto­jo. Šir­de­lė­je dau­žė­si ne­tvar­do­mas links­mu­mas – štai taip, kai kas vis dėl­to pa­vy­ko! Leng­vas Jau­niaus žings­nis, at­skar­dan­tis ba­jo­ro kva­to­ji­mas – vi­sa tai džiu­gi­no, juo­ki­no, tar­si ku­tu­lys bū­tų ap­si­gy­ve­nęs ore. Ir ta­da kau­kas su­šu­ko – sau, upei, sau­lei, miš­kui, pi­liai, Mu­na­mu­kiui – vi­siems:

– E-hei! Ir į jo­kį žy­gį tu ne­be­jo­si! – o tai bu­vo skir­ta jau tik Jau­niui. Nors kai džiaugs­mas šiek tiek at­slū­go, kau­kas pa­gal­vo­jo ir apie sa­ve – jau ir taip tė­vas vis pa­niurz­ga, kad ma­žai pa­gal­bos iš sū­naus su­lau­kia. O va­sa­rė­lė – trum­pa, rei­kia su­kaup­ti daug at­sar­gų žie­mai, kiek­vie­nos ran­kos svar­bios! Ne, ne lai­kas ir jam ke­liau­ti į to­li­mus kraš­tus. Dar ne lai­kas!

Pas­ku­ti­niai žmo­nės din­go po­sū­ky­je, bet dul­kių de­be­sis dar il­gai žen­kli­no tą vie­tą, kur me­džiai pa­slė­pė bū­rį nuo iš­ly­din­čių­jų žvilgs­nių. Ry­tas dar tik tu­rė­jo džio­vin­ti ra­są, bet to­kio­mis die­no­mis net ir ra­sa kris­da­vo sau­ses­nė… Gu­gis žvel­gė į pa­pi­lį, su­grį­žu­sį prie sa­vų dar­bų, į gi­rią – ty­lią ir pa­slap­tin­gą, į pi­lį – niū­rią ir smai­lia­kuo­rę. Jis at­si­mi­nė tai­kų Ruo­kio ato­dū­sį: „Na, iš tie­sų ką aš čia su­gal­vo­jau…“, kai kau­kas pa­sa­kė, kad į žy­gį neis. Pa­rau­du­sias Ruo­kie­nės akis, kai į ske­pe­tą ri­šo duo­nu­tę, me­dų, bė­rė že­mės grums­tą. Tar­si jau­ną vil­kiūkš­tį sa­va­me kai­ly­je ne­si­tve­rian­tį Jau­nių, iki ran­kos pa­ba­li­mo su­spau­du­sį ka­la­vi­ją, kai, ša­lia sto­vint Aud­rei, jis pa­dė­jo ku­ni­gui Žals­viui įlip­ti į bal­ną ir iš­gir­do: „Jei­gu die­vai lems ir ne­grį­šiu – pa­si­rū­pink ja ir bū­kit lai­min­gi“. …O ta­da tar­si iš mig­los at­plau­kė se­no­jo Ur­kio iš­tar­mė, spren­džiant, kam ati­teks ru­do­sios plė­ši­kės kai­lis. Iš­min­čius, iš­da­li­jęs vi­sa ki­ta, il­gai gal­vo­jo ir ga­liau­siai su­si­rin­ku­siems ta­rė: „Did­kau­kiu bū­ti leng­va… Sun­kiau bū­ti ša­lia jo“, – ir ati­da­vė kai­lį Pu­kio mo­ti­nė­lei.

 

 

 


 Skaityti ketvirtąjį, didįjį pasakojimą apie Gugio žygį 


© 2006-2018 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas