Justinas Žilinskas
GUGIS - girių kaukas ir žmonių draugas
(elektroninė versija)TREČIASIS PASAKOJIMAS APIE GUGĮ, DIDKAUKIUS IR DIDVYRIUS
Saulutės
spinduliai, prasibrovę pro
tamsią lapiją, niro
į žaižaruojančias
Kaukaupio vilnis.
Upeliukas,
nebeištverdamas
vidurdienio
kaitros, gurgė, taškė
purslus, kaip įmanydamas
gynėsi nuo įkyrių saulės
zuikučių maudynių. Jis ir
labai skubėjo, o kelyje
vis trukdydavo
akmeniokai,
įkritę pagaliūkščiai,
bebrų užtvankos. Tik
peršokęs jas
upeliūkštis
išsiliedavo į
platesnę srovę, sekliu
užtakiu sukdavo pro
Kaukašlaitį
ir vėl skubėjo gilyn į tankmę.
Gugis
markstydamasis
gulėjo
išsidrėbęs prie pat olos, nuo
spindulių užsidengęs ant
kelių
sukryžiuotų medgalių
užmesta kiškena. Net ir
valiūkiškai
prikąsta
smilgelė, slenkanti tai į
vieną, tai į kitą pusę,
neleido apsirikti
– kaukas kažką labai
įtemptai galvojo, taip įtemptai,
kad mintys priversdavo
judėti lūpas, ir šios
murmėjo: „Vasara
bėga kaip stirna… Ne,
vasara
negali bėgti kaip stirna,
stirna per daug baikšti, –
papurtė galvą. –
Vasara bėga kaip upelis…
ne, upelis bėga visą laiką, o
vasara
prabėga…“
„Aha, prabėga“, –
tarsi patvirtino
smilgelė, linkteldama į
dešinę.
Staiga kažkas
pliaukštelėjo per
vandenį,
sukrykštavo ir kaukas:
kryptelėjęs
galvą, išvydo, kaip
Kaukaupio seklumoje
siaučia kaukučiai, o vienas
iš jų – ar tik ne Darbio
dukrytė – ką tik
nušlepsėjo per
šlapią smėlį
šaukdama: „Aš
debesėlis! Aš
debesėlis!“ „O
kodėl gi vasarai nebėgti
kaip kaukutei? –
toptelėjo Gugiui. –
Iš tiesų – kaip gražu:
vasara bėga
tarsi kaukutė
basakojė, spinduliais
taškosi… hmmm…
nelaboji… Ir
vėl kažkas ne taip. Et, bet Gražei patiks ir
pati pradžia – ji taip mėgsta
tokias kalbeles, o kai
pasakai – tik priglunda,
niurnėti pradeda, ausin
krimsteli… tik
nepamiršti,
nepamiršti“.
Kaukas apsidairė,
ieškodamas,
kur pasižymėti, kad
nepamirštų, bet
nespėjo, mat kaukučių
spygavimus
ir valiavimus pertraukė
šaižus švilpesys,
verčiantis atsistoti
kiekvieną kailiuko
plaukelį:
– Lapė,
fiiiiiiiiiiiiii,
lapė!
– vėl nuaidėjo
pavojaus ženklas per
Kaukašlaitį.
Gugis
stryktelėjo,
šveitė į šoną
kiškeną, čiupo
smeiguolį, kuris laikė jo
pavėsinę, ir
bėgte pasileido į riksmą,
taip pat švilpdamas ir
rėkdamas:
– Lapė,
fiiiiiiiiii,
lapė!
– Kur lapė!? –
gurgučiu
iš uolos
išriedėjo
motulė Ugnė.
– Dar nežinau!
–
spėjo šūktelėti
Gugis, skutantis tolyn.
– Kaukučiai,
– suplojo
delnais motulė, – tuoj pat
atgal į olas,
tuoj pat! Darbe, Muli, ar girdite?
Tuoj pat!
Iš olų, iš
miško
paunksmės, metę darbus ir
poilsį, link ten, iš kur
pasigirdo
švilpimas,
lėkė kaukavyriai – kas
smeiguoliu, kas pagaliu, kas
akmeniu nešini.
Tolimajame
Kaukašlaičio gale
kaukų giminė laikė juodos
dienos ir
žiemos atsargas, taip pat
duonutę, duonutę, gautą
iš žmonių!
– Štai ji! –
sušuko
kažkas, – į mėsinę
įsisuko, rudoji,
uodegą matau!
– Supkit ją, supkit!
– pasigirdo Snarkio nurodymai,
– atkirskit kelius!
Tankiu ratu!
Po akimirkos
kaukavyrių
būrys susidūrė su
žvėrelio, ką tik ramiai
dorojusio
džiovinamą mėsą,
žibančiomis akutėmis.
„Tik pagalvok, kokia
tinginė –
viduryje vasaros
nesusimedžioja
grobio“, –
pasipiktino Gugis.
Vagilė
iššiepė nasrus.
Baltų ilčių smailumas
privertė
šiurptelėti ne vieną
kaukavyrį, bet
kai visi kartu – argi
išsigąsi lapės?
Akimirką rudoji ir
atsargų
savininkai dėbsojo
vieni į kitą. Kaukai stipriau
sugniaužė turimus
ginklus, laputė įtempė
raumenis.
– Smeiguolius,
atstatykite
smeiguolius! – užriko
Snarkis, – ji tuoj šoks! –
Tačiau nurodymas
nuskambėjo
kiek per vėlai, vagilė
stryktelėjo tiesiai ant
Smilgiaus, plono, aukšto
kauko, rankose
teturinčio akmenį, jo net
nespėjo
švystelėti, o žvėries
iltys kaukštelėjo
prieš pat nosį! Ir atrodė, kad
rudoji jau tuoj paspruks,
tik uodega pamojuos iš
pamiškės krūmyno, bet
čia plėšikei kelią
perkirto
Pukis, kuris dar tik bėgo į
gaudynes. Tačiau pamatęs,
kad jau pavėlavo
– ne sutriko, o šoko
prie sprunkančios vagilės ir,
klykdamas it skerdžiamas,
sviedė smeiguolį, pats
lėkdamas beveik kartu su juo.
Žvėris sucypė ir
dribo ant šono, Pukis
stryktelėjo ant jo.
– Padėt! –
Snarkis
puolė grumtynių link, o iš
paskos – visas
kaukavyrių būrys.
Plėšikei
vilties išgelbėti
sveiką kailį nebeliko, net
ir suspėjus
grybštelėti
dantimis vieną ar kitą
užpuoliką…
Kai lapė nustojo
purtytis, kaukai
atsitraukė, vėl sustojo
ratu. Pukis
brūkštelėjo
pradrėkstą kaktą,
valydamasis kraują,
kiti irgi lyžtelėjo
ilčių
paliktas žaizdas ar
nusivalė kruvinus
įdrėskimus. Bet štai visi
nurimo,
Snarkis nulenkė galvą, juo
pasekė visa
kaukavyrija ir
prabilo:
– O lapute
rudoji,
plėšike vagile,
nenorėjome tavęs
galabyti, bet pati atėjai
į mūsų
olas maisto vogti, kas mums beliko.
Tad žinok, kad tavo kailis mums bus
šiluma gilią žiemą,
dantys tavo – smeiguolių
antgaliai aštrūs…
Ilsėkis
dausose ir patark savo
sesėms daugiau į
Kaukašlaitį nosies
nekišti,
ei!
– Ei! – aidu
pakartojo
kaukai.
– Grobį dalys
senasis
Urkis! – garsiai paskelbė
Snarkis, trinktelėdamas
smeiguolio kotu
žemėn, – Puki! –
šūktelėjo.
– Aš čia, –
jaunasis
kaukas tuoj pat atsirado prie
vado, visas
išsišiepęs, nors
žandu ritosi kraujo
lašas.
– Kodėl
neleidai
žvėrei pabėgti? Kodėl
puolei?
– Aš… –
sutriko medžioklis.
– Ar žinai, kad ji
tavo sprandą galėjo vienu
krimstelėjimu
sudoroti? Ar žinai? –
blykstelėjo kaukų vado
akys. – O ką tada būtų
dariusi motinėlė, kas
jai maistą būtų nešęs? Kas?
Gugis?
– Bet
pamaniau… –
sumykė Pukis.
– Ką pamanei? Čia
juk ne medžioklė – ne maistą
kaupėm, o tik sandėlį gynėm.
Urkis tave
mokė nežudyti be
reikalo, o tu?
– Bet ji galėjo
duonutę suėsti! –
įsižeidęs dėl tokio
nepelnyto barimo,
piktai
murmtelėjo kaukas.
Gugis
šyptelėjo,
Snarkis prunkštelėjo:
– Nuokvaka tu,
lapės
duonutės neėda… Ek,
reikės tave kartu su
kaukučiais pas Urkį vėl
moksluosna
leisti – esi drąsus, bet kvailas,
– Snarkis palingavo
galvą.
– Gerai, neimk per
daug į gaurus, –
mostelėjo ranka, – bet
kitą kartą nelįsk pavojui
tiesiai
į nasrus… Tempiam rudąją
pas Urkį, – paliepė
kaukavyriams.
Grįždamas prie savo
olos, Gugis stabtelėjo
netoliese vagilės
medžioklę garsiai
aptarinėjančių
kaukaičių ratelio ir
sukluso. Garsiausiai už
visas, be abejo, klykavo
Spangė:
– O Pukis, it koks
baisulis,
kad šoks tai baisei ant nugaros, kad bes su
smeiguoliu! Maniau, iš
baimės mirsiu!
„Nei
tu matei, nei ką – oloje
lindėjai“, –
vyptelėjo sau kaukas, bet
niekam ne paslaptis, ką akimis
Spangė sekioja…
Tačiau dabar ir kitų
kaukaičių akys spindėjo,
beklausant ir žvalgantis
– gal tas Pukis išlįs ir
parodys, kokius randus
paliko ilčių grybšniai!
– Graže, –
Gugis
kepštelėjo priėjęs.
– O, Gugis! –
suspigo
Spangė, – mačiau, jis irgi
matė, Gugi,
papasakok…
„Ė… tik to dar
trūksta“, –
susiraukė kaukas.
– Papasakok,
papasakok,
– sučiauško kitos.
– Tai kad viską
žinote,
– gūžtelėjo pečiais.
– Pukis, it koks baisulis, kad
šoks tai žvėrei ant
nugaros, kad bes su
smeiguoliu… –
cyptelėjo.
– Chi chi chi, – juokais išvirto
kaukaitės, tik Spangė
susiraukė ir užklykė:
– O tu Pukiui dabar
pavydi! Pavydi, kad jis
sumedžiojo rudąją, o ne tu!
– O ko čia
pavydėti,
– šyptelėjo
Gugis, atsiremdamas į
smeiguolį, – jeigu ne
kiti, suskubę
pagalbon, jau seniai tavo
Pukio tik kauleliai ir
nageliai būtų likę…
– Bet jis užtat
drąsus! Tikras Didkaukis!
– Spangė įsisprendė
rankas į šonus.
– Ir kvailas…
–
vyptelėjo Gugis.
– Ką?!
„Ei, ji man akis
iškabins“,
– dingtelėjo kaukui
išvydus,
kaip persikreipė Spangės
veidelis ir
išsiskėtė
pirštai.
– Ne aš taip sakiau,
Snarkis, – paskubėjo
apsiginti Gugis,
dairydamasis, kaip čia
pasprukus
iš moteriško
ratelio ir dar Gražę kartu
nusitempus…
– Tu negeras,
–
Gražė peštelėjo
gaurus.
– Kodėl? –
nustebo
Gugis, burna gaudydamas
avietę, kabančią ant
šakelės, kurią virš jo
nosies vedžiojo kaukaitės
ranka.
– Kam sakei Spangei,
kad Pukis kvailas? Jis iš tiesų
drąsus! Šokti ant lapės! Tu gi
neišdrįstum!
Kaukas
captelėjo
uogą ir pažvelgė
aukštyn, tiesiai į Gražės
akutes.
–
Supranti, –
pasikasė
pakaušį, – drąsa
– tai dar ne viskas, ta lapė
galėjo
ramiausiai pabėgti, niekam
nieko bloga
nepadariusi. Mes
nuvyti ją
norėjome, o ne
nugalabyti…
– Bet
neišdrįstum!
– mygė Gražė.
–
Neišdrįsčiau,
neišdrįsčiau, –
suniurzgė Gugis,
apsimetęs suirzęs,
– aš gi ne Didkaukis,
aš tik Gugis. Tiesiog Gugis.
– Bet man tu ir toks mielas, –
prigludo kaukutė,
nardindama pirštus į jo
gaurus, – toks
Gugugugugis! –
sugageno.
– O! – staiga
atsiminė
kaukas, – paklausyk:
„Vasara bėga it
kaukutė basakojė,
žaidžia vandenėliu
it gegužė raiboji…“
Gugio ausis jau
jautė mielųjų dantukų
prisilietimą, bet
išgirdo:
„Gegužė?
Vandeniu?
Ne… Tu čia ne taip
sudėliojai…“
Gugis išniro
iš
pomiškio – prieš
kauko akis driekėsi slėnis,
apstatytas trobesiais,
kurių pasieniais lekavo
liežuvius
iškišę
šunes, o pasieniais
šildėsi
senoliai. Na, ir vaikai –
nesvarbu, ar jie kaukų ar žmonių
– klykavo,
žvygavo,
pešėsi… Žvelgti į
kaimą Gugiui visą laiką
buvo keista – atrodo,
tie žmonės – tokie
dideli, tokie gudrūs,
tokie draugiški… O,
žiūrėk,
po akimirkos – pikti kaip
šeškai, įmanytų
vienas kitą, o ir
neatsargų
kauką užtvatytų... Kaip ten
senolis Urkis sako –
prieštaringi, va,
koks geras žodis. Kaukas
pagremžė pakaušį
– įdomu, Jaunius
šiandien
pasirodys? „Ką gi, –
atsiduso, braukdamas
prakaitą, – rasiu
nerasiu,
bent pienelio gausiu“, –
apsilaižė ir
nulapnojo kaimo link…
– O, ką gi mano
akys regi! Ar tik ne didžiavyris
Gugis mus vėl aplankė! –
nusišypsojo
Ruokienė,
išvydusi kauką
tarpduryje.
– Labas,
motule,
– kaukas mandagiai
sustojo anapus slenksčio,
žinodamas, kad nekviestam
žengti į vidų – negražu.
– Na, užeik, užeik,
– pakvietė moteris,
šluostydamasi
rankas į prijuostę, –
pienelio
gersi? –
pasiteiravo.
– O… –
nesugebėjo
paslėpti džiaugsmo Gugis,
– žinoma! Ačiū… –
išsišiepęs iki
ausų kaukas
žengė vidun.
– Prašom
prašom,
– Ruokienė padėjo
dubenėlį pieno,
pasilenkė ir užkėlė
kauką ant
stalo. „Žinoma, aš ir
pats moku užlipti, –
patikino save Gugis,
–
bet jeigu padeda – nieko
bloga…“
– O tu toks sunkus
pasidarei! –
nusistebėjo
šeimininkė.
– Vasarą
pilvas
pilnas – tai ir sunkus, –
šyptelėjo jis, – oi
kaip ačiū, mamule, – prieš
puldamas prie pieno, dar kartą
padėkojo kaukas, kurį
Ruokio šeima
jau laikė savu. Godžiai
išgėręs pusę
dubenėlio, staiga
atitoko:
–
O gal man užkamšyti
žiurkių urvus svirne?
Arba sutvarkyti stogo
kampą? –
susirūpino, kad
nebūtų laikomas
vien veltėdžiu – pieno ir
duonutės
prašytoju…
Žinoma, Beržas visiems
apskalambijo, kaip
Taupėnas aitvaro
neteko, tik ar daug kas
patikėjo?
– Tai kad nieko nereikia,
Gugi, – Ruokienė
prisėdo ant suolo, –
geriau paporink kokį nors
nutikimą, kaip kaukai
gyvena. Arba apie maumus,
bezdukus, laumes, – ką jau ką, bet
pasakojimus
Ruokienė labai mėgo, o
Gugis nebuvo iš
tyliųjų ir liežuviu malti
netingėjo.
– Na, gerai, –
linktelėjo kaukas, –
papasakosiu apie maumus,
– šyptelėjo,
– jų visas
gyvenimas
ištisos pasakos,
– sukikeno.
– Gali ir apie maumus,
– sutiko
moteriškė.
– Gerai.
Papasakosiu
nutikimą, kaip
nerangus glitena
Munamukis pridarė
kaukams daug daug vargo. Vieną
dieną, – įprastai pradėjo
Gugis, – kaukai kėlė
gegužinę...
Staiga tarsi
viesulas
pro duris įvirto Rytis:
– Mamule! Mamule! Kunigas į
kaimą atjoja! Su palyda!
– Vajetau, ar
Rumbaudas?
– pašoko
Ruokienė. – Tai bėk į
lydimus, pašauk tėvą,
kad suburtų vyriją.
– Bėgu. Tik Beržą
kartu pasiimsiu!
– Gerai! Ir greičiau
bėk, – apsukusi vaiką,
paliepė moteris. Šis
taip pat staigiai išnyko
kaip buvo atsiradęs.
Moteriškė
skėstelėjo rankomis:
– Ak, mažuli.
Nepavyko
paklausyti tavo
poringės. Kitą kartą...
Eisiu paklausyti, kokių
žinių
kunigas atnešė... Et,
nesilanko jis su geromis
žiniomis, oi nesilanko,
– susirūpinusi
murmėjo Ruokienė,
pranykdama
tarpduryje.
Gugis
išsriaubė
paskutinius pieno
lašus, stryktelėjo ant
suolo, paskui – ant aslos
ir nutipeno link durų, už
kurių jau buvo girdėti
didelis erzelis,
žirgų prunkštimas,
geležies skimbčiojimas.
Šviesa šiek tiek
apakino
kauką, ir jis ilgokai
marksojo, kol pagaliau
akyse
išryškėjo
ginkluotų
vyrų būrelis, iš kurių
išsiskyrė ant
žemaituko sėdintis
stipriai
sudėtas, griežtų veido
bruožų vidutinio amžiaus
vyras. „Hmm... Ir jis
spindinčia krūtine? –
nustebo Gugis. – O, čiagi
kunigas Rumbaudas...
Galbūt tie, kurie daugiau valdžios
turi, tų ir krūtinės
spindi?“ – pasvarstė.
Tačiau tuojau pat jo dėmesį
patraukė ir kitas
netoliese
trypčiojantis
žirgas, ant kurio sėdėjo
visiška bajoro
priešingybė: tęvas,
švelnokų
bruožų, bet balne tiesiai
besilaikantis
jaunuolis. Jo ginkluotė
spindėjo
ne menkiau nei kunigo, tačiau
puikiai matei, kaip jam buvo dar
nejauku
karių būryje. „Štai
Jaunius kur užsiropštė,
ir kaip jį aptaisė, – iš
nustebimo
žagtelėjo Gugis, – čia
tai bent…“ Vengdamas
susidurti su
visur besimalančiais
vaikigaliais, kaukas bandė
prislinkti arčiau,
kur jau skėsčiojo rankomis ir
dudeno iš laukų grįžęs
Ruokis bei kiti
vyrai. „Kad taip visada
žmonės nežiūrėtų į
žemę“, –
pasidžiaugė Gugis,
slinkdamas „po minia“.
Jis išniro tiesiai po
bajoro karių žirgais.
Erzelis
darėsi
suprantamesnis:
– Į prūsų žemę?
Vadovaujant Kęstučiui?
– pasitikslino
kažkuris.
– Rengia kryžeiviai
didelį žygį. Didysis
kunigas nori jiems
sutrukdyti, –
paaiškino
bajoras, – o jeigu skubės
grįžti –
patykosim…
„Oho. Patys puls
geležinius žmones?“
– nusistebėjo
kaukas.
– Kiek dienų
susiruošti?
– niūriu veidu
pasiteiravo Ruokis.
– Su būriu turi
atvykti į pilį po trijų
dienų, – pasakė
bajoras. – Ar viską
supratai?
– Supratau,
kunige,
– linktelėjo Ruokis.
– Gerai. Žinai,
kas gresia, jeigu
neatvyksit? – įrėmęs
akis, griežtai paklausė.
Ruokis, atlaikęs
žvilgsnį, atšovė:
– Ne tavo grasinimų
išsigandę,
kunige, atvyksim,
o norėdami kryžeivius
mušti. Kaip meškas
urvuose
išdusinsim, –
Ruokio
akys tarsi pasikeitė. –
Būk ramus. Turės Kęstutis
kariaunos.
– Tai iki
susitikimo,
vyrai, –
šūktelėjo
bajoras,
mostelėdamas savo
būriui. – Ko snaudi,
Jauniau? –
šūktelėjo
jaunuoliui. – Jojam pas
meškininkus, no!
Kaukas mikliai
pasitraukė
nuo būrio tako saugiu
atstumu. Ruokis ir vyrai apie
kažką garsiai
šnekėjosi,
moterų veidus
iškreipė nauji
rūpesčiai ir baimė. Ant kaimo vėl
leidosi
grėsmės šešėlis.
„Nelengva žmogaus dalia,
– palingavo
galvelę Gugis,
– jeigu nedirba žemės,
tai kapoja vienas kitą,
jeigu ne vienas kitą
– tai medžioja miško
žvėris, jeigu ne žvėris – tai...
tai... Ir vėl vienas
kitą, – nusprendė kaukas.
– Ir taip nuolatos. Brrr...
turėtų jų likti
mažai, kai taip vis skerdžiasi.
Kažką Urkis ir apie tai
sakė…“
– Gugi, eime
slėpynių!
– žvilgsnis susitiko su
žvitriomis Beržo akutėmis.
– Vaike, leisk man
su kauku šnektelėti,
– staiga išgirdo
Ruokio balsą, ir žmogus
priklaupė
ant kelio šalimais.
Matyt, Ruokienė jiems abiem apie
svečią pasakė.
– Na, mažuli... O
tu bėk, bėk, –
plekštelėjo jis sūnui,
– ar girdėjai, apie ką su
kunigu
kalbėjom?
– Girdėjau,
– atsiliepė
kaukas. –
Kunigaikštis
Kunstutis renka
kariuomenę nuo
geležinių
žmonių, kryžeivių, gintis.
Ruokis
nusikvatojo:
– Cha cha! Gerai, mažuli, tik ne
Kunstutis, o Kęstutis,
ir ne gintis, o mušti. Pulsim.
Turi kunigaikštis
žinių, kad kryžeiviai
žygiuos į Junigedą. O mes
tada žygiuosim pas juos, –
Ruokio akys blizgėjo
ryžtu, rimtumu ir lyg
linksmumu kartu. – Ir
netikėtai į šoną ka-ad
smeigsim. Lygiai taip pat kaip tu tam
kryžeiviui su smeiguoliu. Cha cha
cha, – nusikvatojo
iš visų plaučių. – Tai akis
vartė, kai tave pamatė,
pameni? Cha cha cha! Taigi,
mažuli, – staiga
surimtėjo, – gal nori
keliauti
į žygį? Dievaž, tu man labai
praverstum!
Gugiui
siūlymas
net žadą užėmė. Krūtinėje
vienu metu susigrūmė
begalinis noras,
nuotykių troškimas, nors
protingą žodį taikėsi
tarti ir baimė.
– Nesiskubink atsakyti, –
paplekšnojo jam per
pečius Ruokis. – Mes
judėsim pas kunigą, kaip tu
girdėjai, tik po trijų
dienų. Tad galvok – juk tau
susiruošti daug laiko
nereikia, ar ne?
Gugis tyliai
linktelėjo
galvą.
– Na, tai pasakyk, kai sugalvosi,
– ir lokio žingsniu
nušleivojo per kiemą.
„Še tau kad nori,
– kaukas prisėdo čia pat ant
žemės. – Eiti į žygį…
Su žmonėmis… Pas
kryžeivius…
Brrr… Nors įdomu, oi kaip
įdomu… O Jauniaus
šiandien
nebepamatysiu?“
Gugis
išlindo į
pamiškę,
pasitaisė
kiškeną ir
apsidairė – štai ir
Jaunius! Vaikinas
pusiau sėdom drybsojo
išlakios pušies
šešėlyje.
Greta žolę skabė
nedidukas gauruotas
arklys, retkarčiais
apsidairantis ir
prunkštelintis.
„Šit kaip, snaudi…“
– apsidžiaugė kaukas ir
tylesnis už angį
nusliūkino
artyn. Žvitrios akutės
rinkosi grobį: apsiausto
segė – neištrauks,
per gerai laikosi,
smeiguolis – šitas kiek
per didelis. O! Maišelis
–
ar tik ne duonutė ten?
Patikrinsim… Smalsios
rankutės jau tiesėsi mazgo
link, kai šeimininko
ranka stvėrė kauką už
čiuprynos:
– Praradai
budrumą,
vagili! – ir pakėlė jį
nuo žemės.
– Tuoj pat nuleisk, –
pareikalavo
Gugis, – nes aitvarą
prišauksiu!
– Oho? – Jaunius
vyptelėjo. – O aš
tavo aitvarą sugausiu,
pažabosiu ir skrisiu į
medžioklę!
–
Pašvilpsi, o ne
sugausi, –
pasišaipė kaukas,
– apdegins snukelį, ir
bėgiosi visas
raudonas kaip bruknė.
– Na, gerai,
įtikinai,
– vaikinas pastatė
kauką ant žemės. –
Nešauk aitvaro.
– Taip jau geriau,
– Gugis timptelėjo
kiškeną, – ir
pasišnekėti kaip
žmonės galim.
– Žmonės, che, –
išsišiepė
Jaunius, – kai kam iki žmonių reikia dar augti ir augti…
– Taigi taigi,
–
patvirtino kaukas, – kai
kuriems jaunučiams iki žmonių
reikia dar augti
ir augti…
Ir
valiūkiškai
žvilgtelėjo į vaikiną
– ar nesusierzino?
Jaunius nelabai mėgo savo
vardą – mat gavo jį
būdamas jauniausias,
penktasis kunigo
Rumbaudo
sūnus, o jauniausio sūnaus
dalia…
Bet šis tik vėl
atsirėmė
į pušį ir tarė:
– Žinai, tėvas
vėl joja į žygį…
– Žinau, –
linktelėjo
Gugis. – Buvau
Pagiriuose, mačiau, kaip
kariauną rinko…
– O manęs
neima…
– pasiguodė.
– Kaipgi neima?
Juk buvai Pagiriuose su
blizgančia krūtine…
– nustebo kaukas.
– Buvau… Bet čia
tik šiaip… Nors Vykintas už
mane tik dvejais metais
vyresnis…
– Tai Vykintą
ima? – pasitikslino kaukas.
– Ima… –
linktelėjo
Jaunius, – o man sako – kas
motina pasirūpins,
jeigu mes negrįšim…
„Geriau net
nesakysiu,
kad man Ruokis siūlė eiti kartu,
visai nuliūs“, –
nutylėjo Gugis.
– Be to, į pilį
atvyko
kunigas Žalsvys, – tęsė
vaikinas, – o kartu su juo
– ir žmona bei dukra,
Audrė… – tardamas
šį vardą, Jaunius lyg ir
stabtelėjo,
įsiklausydamas,
kaip skamba. – Tai tėvas vėl sako
– liksi ir ginsi
moteris… Tai taip pat
garbinga!
„Štai ko niekada
nesuprasiu – tai tos
nelaimingos
garbės“, –
sumintijo Gugis, bet balsu
pasakė ką kita –
paguodė:
– Oho, kaip tėtis
tavimi pasitiki!
Jaunius gaižiai
šyptelėjo:
–
Pasitiki… Kokia
čia garbė lindėti už kuorų, kai
broliai ant žirgų tuos
išgamas
kapoja…
– O kodėl tas, na,
kunigas, kur sakei, čia
atvežė savo moteris, ar
jis pilies neturi? –
pamėgino nusukti
kalbą nuo sunkiai
suvokiamos garbės kaukas.
– Turi pilį,
–
Jaunius nuspriegė gurgutį,
– bet sūnų neturi…
Šimtininkui pilį
ginti
palieka, o tėvui sako –
va, tu ąžuolus augini, tai tegu
pagloboja ir
mano liepužėles…
– O tau…
nepatinka
globoti? – bandė
suvokti Gugis.
– Ne… –
numykė
jaunuolis. – Bet,
supranti, kaipgi aš jas
globosiu, jeigu dar nė vieno
žygdarbio
neatlikau…
– Žygdarbio?
– visai nustebo
kaukas.
– Žygdarbio
– na,
didelio, tokio ypatingo
darbo… – mėgino
paaiškinti Jaunius.
– A…
darbo… Na, tai…
– Ne, tu turbūt
nesupratai. Žygdarbis
– tai toks... Svarbus, didingas
reikalas. Kad ir…, ai, na, joti į
karą –
tai jau žygdarbis!
– Mmmm… –
numykė
kaukas ir vėl paklausė: – O be
karo jokių žygdarbių
nebūna?
– Na, – Jaunius
spragtelėjo pirštais,
– būna… Būna, kai,
pavyzdžiui,
medžioklėje ką nors
užpuola lokys, o tu jį
pasmaugi plikomis
rankomis…
– Oho! – kaukas
net šoktelėjo. –
Lokį? Plikomis rankomis?
– Aha, –
linktelėjo
vaikinas, – yra tokių…
Štai ir Žalsvys sako, kad jam
vieną kartą teko…
– Na, na, –
nenorėjo
patikėti kaukas, be to,
matė, kad Jaunius tokio
žygdarbio
nepadarytų.
– O gal ir be medžioklės dar yra
žygdarbių? –
neatstojo.
– Na… Iš
viso, jeigu
kas nors ką nors išgelbsti, kai
būna kas nors bloga, irgi sako, kad
žygdarbis…
Iš gaisro, vandens…
– Šit kaip! –
šitokie
žygdarbiai Gugiui atrodė
jau protingesni, nei joti į
karą ar smaugti
lokius plikomis rankomis.
– Na, tai tada tau reikia ką nors
išgelbėti,
ir baigtas kriukis –
turėsi savo žygdarbį!
– Cha, –
šyptelėjo
Jaunius, – o ką siūlytum man
išgelbėti? Gal tave?
– Mane? –
nustebo kaukas.
– Nuo ko?
– Na, pavyzdžiui,
nuo…
Ai, juokauju.
– Aha, – Gugis linktelėjo. – O
aš ne, – kauko galvoje
radosi gudrus
sumanymas, ir jis pasiūlė:
– Pagalvok, ką tu
labiausiai
norėtum
išgelbėti?
– Et… –
Jaunius
kiek patylėjo, tada
atmetė plaukus atgal ir,
pažvelgęs į kauką,
išpylė:
– Svajoti tai
svajoti… Norėčiau
Audrę
išgelbėti! Žinok,
patinka ji man, labai
patinka… Jaučiuosi kaip
nesavas,
kai šalia –
nesąmones visokias
darau, – tarsi
patvirtindamas žodžius,
jis pagriebė saują senų
spyglių ir susibėrė sau ant
galvos, – ar kaukams
taip būna?
– Būna, –
Gugis
išsišiepė. –
Oi, kaip būna, –
sukikeno,
prisiminęs, kaip ir pats
taikydavosi
pasipainioti Gražei ant
kelio kiekviena įmanoma
proga…
– Tai va, jeigu
išgelbėčiau
Audrę, – tęsė jaunuolis,
– būčiau didvyris.
Nedidelis, bet…
– Vadinasi,
teliko
sugalvoti, nuo ko ją
reikėtų gelbėti, –
stryktelėjo kaukas. – Ar
ji
mėgsta eiti į girią?
– Ne… Bent…
nemačiau,
ji čia tik antra diena…
– Gaila… – lengviausią
kelią teko atmesti.
– O ką ji dar mėgsta?
– Ji…
Mėgsta… –
Jaunius netikėtai
sutriko ir raustelėjo,
– maudytis…
– Kur? –
dalykiškai
tikslinosi Gugis,
aiškinimąsi, ko gi taip
pasikeitė bičiulio
veido
spalva, palikęs ateičiai.
– Kur kur? –
pyktelėjo
bajoraitis, – upėje,
žinoma.
– Upėje…
Upėje!?
– kaukas nušvito.
– Aha, o ką?
– Gerai… –
Gugis
patrynė delniukus, –
netgi puiku!
– Kas čia puikaus?
– nustebęs
klustelėjo Jaunius. –
Nors… – ir vėl nuraudo, bet
kaukas to
nebepastebėjo, o tik
trynė rankutėmis, kažką
galvoje dėliodamas
ir kikendamas.
Gugis
strikinėjo
nuo kupsto ant kupsto, jau net
pykdamas – kurgi tie
akivarai prašapo?
Išdžiūvo? O tada
Munamukis kur dėjosi?
Negi teks ir vėl iki jo irštvos
vilktis? Bet dėl draugų – ko gi
nepadarysi?
Saulė jau pasuko
žemyn nuo padangės, o maumo
surasti vis dar nesisekė.
Beveik praradęs
viltį, kaukas nusprendė
nueiti į dar vieną
pakraštį, kur kaip tik
vakarop
samanose
Munamukis mėgdavo
voliotis, gąsdindamas
besišildančias
angis. Tačiau tai būdavo taip
retai – mat glitena labai
tingėdavo judėti
kur nors toliau akivaro, nebent kas
ypatinga nutiktų… Ir,
prasibrovęs
pro keletą krūmų, Gugis vos
necyptelėjo iš
džiaugsmo: giliai įsmukęs
į samanas, kad net
išspaustas vanduo
susiliejo į balutę
aplinkui,
tarsi didžiulis juodas
kupstas prieš jo akis drybsojo
maumas. „Liūdnas
kaip jaunas mėnulis...“
– įvertino kaukas,
atidžiau žvilgtelėjęs į
nuleistas
ausis, surauktą nosį…
Munamukis tyliai
maurojo:
– Mau… mau… ak, ir
nesiseka gi vargšui
maumui… Juk tik
pažiūrėti norėjau, tik
pažiūrėti…
Ot, nelabosios!
– Sveikas,
Munamuki,
kas gi atsitiko, kad ausis
nuleidęs? – patogiai
atsiremdamas į
nediduką
berželį, paklausė kaukas.
– A…
Gugis… Žmogkaukis…
– dėbčiodamas viena
akimi, subambėjo maumas.
„Čia tai bent, –
nusistebėjo
kaukas, – jau ir čia mane taip
vadina…“
– O tave kas į liūną
atnešė? Girdėjau, pas
žmones įsitaisei…
Vagiliauji, kaip ir visa
jūsų
padermė…
– Blogai
girdėjai,
– atkirto kaukas, –
mūsų padermė
nevagiliauja! Tu čia
žmonių taip
klausai ar ta kvaiša Spangė ko
nors pricypavo, a?
– Kas
pricypavo
– tas, – bambėjo maumas,
– šarkos ant uodegų
nešioja, va, mau.
– Mažiau klausyk
šarkų, glitena, paskui
vėl pritarkš, kad girtuoklės
valgomos – tuomet
ir vėl dainuosi taip, kad visi
briedžiai atbėgs varžovų
ieškodami, –
sukikeno kaukas.
– Vai, mau, koks
gudrus – ar tik ne Zubris
primokė iš maumų
šaipytis; tuoj kai
maumtelsiu,
tai…
– Tingėsi…
– bet
Gugis dėl visa ko žengė žingsnį
atgal, maža kas tam padarui
šaus į galvą.
„Nereikia jo erzinti tiek
daug, paskui atsisakys
padėti…“ –
sudraudė
save.
– O ko tu vėl dejuoji?
Maumulė išvarė?
– paklausė tarsi
susirūpinęs.
– Mau… Ne maumulė
išvarė,
kaukiūkšti, ne
maumulė…
Laumės nuskriaudė, nosį
nusvilino…
Pažiūrėk, kokia jautri!..
Mauuuuuu!!!
– sustugo maumas ant viso
raisto, kai Gugis vos vos
palytėjo jo nosį.
– Tai vėl slapčiomis
jų ratelius stebėjai? O gal net
pagauti bandei?
– Nebandžiau
pagauti…
Tik žiūrėjau… Bet jos vis tiek
supyko ir kad šle-ept su Vaivos
juosta per
nosį, per akis, štai ir bijau
visas apsvilintas
maumulei rodytis…
mau, mau, mauuu…
– Oi tu maume maume, – vėl
susilaikydamas nuo
pašiepiamos
šnekos, auklėjo Gugis,
– taigi žinai, kad laumės
nemėgsta, kai kas
nors jų ratelius trukdo. Tai kam vis
bandai?
– Patinka man tos
žvitriaakės. Ak, kaip
patinka… Jos tokios
šviesios, tokios baltos, o
maumai visi tokie juodi,
tokie tamsūs… – liūdnas
linksėjo maumas.
– Nežiūrės jos į
tave, pelkių glitena,
nežiūrės, –
patikino Gugis, bet tuoj
atitoko,
kad vėl erzina Munamukį,
todėl pridūrė: – Žinok,
jos ir į kaukus nežiūri,
o bezdukus gaudo ir taip
kutena, kad nebezdėtų, mat
labai smarvės nemėgsta,
jog tie vargšeliai net kojas
pakrato… O tu juk turi
savo maumulę ir
džiaukis, kad ne vienas po pelkes
klajoji.
–
Džiaugiuosi… –
sutiko
maumas.
– Klausyk,
Munamuki,
– Gugis surimtėjo,
– o tu moki paslaptis
saugoti?
– Paslaptis?
Kokias? –
maumo ausys tuoj pat pakilo, o akys
sužibo.
– Ne… Tu man pirma
atsakyk,
ar moki, –
pareikalavo kaukas.
– Maumas –
akmuo! Maumas – tamsus
akivaras! Maumas
– tylus it žemė, maumas
– nuverstas rąstas, mau!
– išbėrė
Munamukis.
– Hmmm, –
susiraukė
Gugis, – taip ir
neatsakei – moki ar ne.
– Ot
kaukiūkštis,
– maumas net
tekštelėjo
letena. – Žinoma, kad moku.
– O šarkos?
– prisimerkė
kaukas.
– arkos? Aš
su jomis net nesikalbu!
– Na, gerai, tada
klausyk įdėmiai…
– Mau, –
Munamukis
atsuko ausį.
– Supranti,
– pašnibždomis
ir dairydamasis
aplinkui dėstė Gugis, –
ten, už miško, stūkso
bajoro
Rumbaudo pilis. Pro ją teka upė, o
toje upėje… toje
upėje…
„Kas ten, po šimts
šeškų, gali
būti??“ –
karštligiškai
stengėsi sugalvoti
kaukas…
– Ten daug visokių
labai įdomių dalykėlių,
atsimeni mano
smeiguolį – tą
kalaviją?
– Mmmm…
prisimenu…
– per daug
nesusižavėjęs,
murmtelėjo maumas.
– Ten plauko
pulkai…
pulkai auksinių žuvelių,
– toliau skiedė Gugis net
neįsivaizduodamas,
kur toliau pasakėlės
nuves: dabar buvo
svarbiausia šitą
tinginį
sudominti…
– Auksinių, mau?
– nustebo maumas.
„Oi, jis net nežino,
kas tas auksas, ne su žmogum juk
kalbu“, – norėjo sau
taukštelėti per
kaktą kaukas, bet mėgino
paaiškinti:
– Na, auksas – tai
toks
dalykas, kuris labai labai
gražiai blizga… Tarsi…
Tarsi… rasos lašas!
– A, rasos
lašas,
– maumas vyptelėjo ir
Gugis suprato
nepataikęs.
– Bet, matai, –
skubėjo taisyti
padėtį, – rasa blizga tik
saulėje, o auksas –
visada.
Štai ir įsivaizduok žuvį,
kuri blizga tarsi rasos
lašas visą laiką?
Norėtum tokią pagauti?
– Mau, gal ir
norėčiau…
Jeigu jos skanios. O gal ir ne…
– panašu,
Munamukis
nesiruošė kibti
ant meškerės; ką čia dar
sugalvojus?
Et…
–
Tai va, jeigu nori –
papasakosiu, kaip ten
nuplaukti…
– Na,
papasakok… – be
didelio noro sutiko.
Tačiau buvo
aišku,
kad pasakojimas per vieną
ausį įeis, o per kitą išeis, net
jeigu šioji
abejingai nuleista. Reikia
dar ką sugalvoti, tik ką? O!
Toptelėjusi
mintis galėjo tikti…
–
Bet žuvelės – ir tai dar ne
viskas, –
kiek galima paslaptingiau
vėl pradėjo kaukas. –
Kiekvieną vakarą
ten ateina labai graži
mergaitė, ar tau teko
regėti žmonių mergaites?
– Teko, –
linktelėjo
maumas. – Jos mažos,
purvinos ir cypia.
„Ui, – Gugis net
susiraukė, – tai bent
glitenos
griežtumas…“
–
Ė, tu klysti, – puolė
aiškinti. – Žinok,
žmonių mergaitės net už laumes
gražesnės – laumės ir
mažos, ir kanopėtos,
o žmonių – tarsi gulbės…
– Gulbės…
– apsilaižė
maumas.
„Ot nelaimė!
Negi
man reikės gulbes gaudyti?
Pamėginsiu dar
sykį…“ –
pasiryžo.
– Be to, toji, kuri
ateina
– nepaprasta! Ji
kunigo duktė, pusiau laumė!
„O va čia jau visai
meluoju“, – pats sau
niurgztelėjo kaukas.
– Graži tarsi
aušra…
– neryžtingai
pridėjo, suprasdamas, kad
turbūt teks traukti
ieškoti
gulbių…
– Sakai, pusiau
laumė? – maumas plačiai
atsimerkė.
„Nejaugi?“
– nurijo
tramdomą džiaugsmą Gugis.
– Aha, balta,
aukšta, o lengvumas – kaip
plunksnelės… – kaukas
net stryktelėjo ir
sumojavo
rankomis, rodydamas tą
plunksnelę.
–
Kaukiūkšti… –
pasirangė
Munamukis, liulindamas
samanas…
– Ką? – vėl
sukluso
Gugis, bet maumas,
atsukdamas vakaro
saulei kitą šoną, tik
pašaipiai
dėbtelėjo į kauką ir
amtelėjo:
– Gražiai
kalbėti
tu moki, bet dabar aiškiai
sakyk, dėl ko tau prireikė, kad ten
nuplaukčiau?
Gugis
bejėgiškai
nuleido rankas – še tau
kad nori… Dabar maumo be
atlygio
neįkalbėsi…
Gugis
užsiglaudė
už krūmo. Audrė lėtais
žingsneliais leidosi prie
vandens. Suvirpėjusios
kiek tolėliau augančio krūmo
šakos žinančiam būtų
išdavę Jauniaus
buvimo
vietą, bet Audrė juk
nesitikėjo čia dar ką nors
rasti! Mergaitė
apsidairė,
pasikaišė
sijoną ir įbrido. Gaivi
srovė apsivijo jos kojas
beveik
iki pat kelių… Gugis
pliaukštelėjo
vytele duodamas ženklą ir
mintyse
paragino: „Nagi, lįsk,
glitena!“ Jie vis dėlto
susitarė – tik maumas
už tai paprašė nei daug, nei
mažai – statinaitės
alučio! „Nieko, kaip
nors gausiu“, –
raminosi kaukas.
Upė suraibuliavo, išniro
juoda maumo galva,
vartanti
dideles, geltonas tarsi
gintarai akis.
– Mauuu! –
pareiškė
apie savo pasirodymą
Munamukis.
Audrė sustingo
it įkasta, pakėlusi
rieškutes su vandeniu.
Pro delnų plyšelį,
kapsėdamas
jis spruko atgal į upelį. Kurį
laiką jie vienas į kitą tik
spoksojo –
maumas tikrino, ar Gugis
tikrai nemelavo, o Audrė
– žinoma, iš
begalinio
nustebimo. „Na, daryk gi
ką nors! – mintimis
padrąsino Gugis. – Cypk,
šauk pagalbos! Ar maumų
nebijai? O jeigu iš
tiesų…“ Ėėė, tokios
kliūties
jis tikrai nebuvo
numatęs… Tuo tarpu
maumas, matyt, užmiršęs,
kad jo
užduotis gąsdinti, antrą
kartą sumaurojo visai
draugiškai:
– Mauuu, u! – ir
slinktelėjo arčiau prie
žmogės, iš tiesų
taip primenančios laumę, tik
neapsijuosusios
Vaivos juosta ir turinčios
kojų pabaigas daug
panašesnes į jo
letenas nei į kanopas…
Bet čia mergaitė
atsitokėjo:
– Vai!! –
sukliko ji ir
puolė į krantą.
– Mau? –
nustebo
Munamukis,
nebesuvokdamas,
kodėl ši gražuolė staiga
pakeitė savo
požiūrį ir nebenori net
susipažinti. Bet laiko
aiškintis ir mėginti
ištaisyti
nesusipratimą jam
neliko – mat Jaunius, riaumodamas it
lokys, gavęs
bitininkų
trinka į kuprą, skriste nuskriejo
tuos keletą sieksnių,
skiriančių jo
užuoglaudą nuo upės, ir
stryktelėjo tiesiai… ant
maumo! „Vaje! –
išsižiojo
Gugis, – mat buvo jo eilė
nustebti. – Mes… taip
nesitarėme!!! Oi, kas
dabar bus…“ Kaukas net
užsimerkė,
nujausdamas, kad maumas,
iš pažiūros
nerangus, gali
pridaryti ir nemaža
rūpesčio – mat jėgos
padarui netrūko.
O Munamukis tokios
kiaulystės ir dar
niekšingo trečio
pašalinio (ką
tuos kaukus skaičiuosi – jie gi
vos už kiškius didesni)
puolimo iš šono
tikrai nesitikėjo.
Kažkas tik turėjo
smeiguoliu prieš nosį
pamojuoti
ar kitaip, kaip ten kaukiūkštis
sugalvojo… Tad kol
dingtelėjo, kad kažkas
nori ant jo joti, prabėgo
keletas akimirkų, bet kai jos
prabėgo… „Ką
daryti, ką daryti?“
– pyškėjo kauko
mintys. Jauniui irgi pasitaikė proga
nustebti – mat maumas
nebuvo tai, ką galima
sugriebti ir
išlaikyti, ne veltui jį
kaukai vadino
pelkių glitena. Slidus it
ungurys Munamukis
netruko išslysti
iš užpuoliko
glėbio, bet, priešingai nei
Gugis vylėsi,
nesiruošė
gėdingai sprukti,
o tik vikstelėjo uodega,
apsisuko ir, suurzgęs
karingą „MAU!“, pats
dryktelėjo ant Jauniaus.
Vaikinas parvirto į
vandenį. Audrė, paknopstom
išpuolusi į krantą,
klykdama nuskuto
papilio link,
pamiršusi net
pasidomėti, kas gi
vandenyje dedasi.
Gerai, kad kova virė jau
visiškoje
seklumoje… Tačiau
Gugis žinojo, jog įpykęs
maumas – ne juokai. Jauniui
vis dar galėjo baigtis blogai, nors
jis ir nustūmė Munamukį,
aklai
vožtelėdamas
kumščiu taip, kad tas net
kiauktelėjo. Nieko
nebesumodamas
geresnio, kaukas
išpuolė iš už krūmo ir
užriko:
– Munamuki,
plauk iš čia, greičiau! Nerk, nes tuoj
daugiau žmonių atbėgs! Su
pagaliais
ir smeiguoliais! – ir iš
tiesų nuo papilio vis geriau
buvo girdėti bėgančių
žingsnių tapnojimas…
– Mau! –
apsidairęs
Munamukis jau daug greičiau
įvertino padėties
pokrypį ne savo naudai
ir niurktelėjo į srovę. Tiek jį ir
tematė.
Jaunius, šlapias
it viščiukas,
išsvirduliavo ant
kranto ir priekaištingai
pažvelgė į
Gugį:
– Tu juk
nesakei…
Kaukas tik
palingavo
galvelę – na, negi dabar
barsies ant to kvailelio, kuris
turėjo maumą
tik nuvyti, o ne mėginti
sugauti… Dar vienas
didkaukis, ne, didžmogis
pasirodo… Ir ką jam
dabar pasakyti? Gal tiesą,
bet ne taip tiesiai?
– Koveisi
šauniai… –
atsiduso
Gugis.
– Tikrai? –
Jauniaus
akys sužibo.
– Beveik
šauniai…
Tik maumų niekada niekas
nepuola tol, kol jie
vandenyje…
– Dabar jau žinau
kodėl, – burbtelėjo
vaikinas.
– O juk būtų
užtekę
tik išgelbėti Audrę...
Dabar ji pabėgo, tu likai
šlapias, o man reikės
sugalvoti, kaip
susitaikyti su
Munamukiu. Gerai, kad
maumai net ir
keršyti tingi… Bet kam
tau jį reikėjo gaudyti?
Tačiau
atsakymo
išgirsti nespėjo, nes
nuo šlaito jau leidosi
atbėgę į pagalbos klyksmą
žmonės.
„Nesirodysiu“,
– nusprendė kaukas ir
išsitiesė
žolėje. Pirmasis
atbėgęs vyras piktai
žvilgtelėjo į Jaunių, bet
veidas tuoj pat persimainė
ir jis pagarbiai nusilenkė:
– O,
kunigaitis Jaunius…
– Kas gi čia dėjosi?
– paklausė pribėgęs
kitas, žvelgdamas į
šlapią vaikiną ir
mintydamas
kažkokius įtarimus, kodėl
mergiotė klykdama it
skerdžiama pabėgo.
– Ė, kunigaitis…
– irgi atpažino.
– Maumas
norėjo
Audrę nusitempti, –
niūriai tarstelėjo
Jaunius, sviesdamas į
vandenį
akmenėlį.
– Maumas? –
kažkuris pasitikslino.
– Aha… Toks
didelis, juodas
ir… glitus, fe, –
bajoraitis
pasibjaurėdamas
žvilgtelėjo į rankas,
išteptas tamsiomis
gleivėmis.
– Bet maumai upėse?..
– vėl suabejojo kažkas.
– Būna, –
kitas
patvirtindamas
linktelėjo, – mačiau
kažkada, kaip žvejokliui už
kojos
čiupo… Tiek ir tematėme.
– O gal ne maumas
ten buvo, o šamas? –
atsirado dar vienas
gudruolis. – Ar su ūsais buvo,
kunigaiti?
– Be ūsų, – Jaunius
atsistojo, – tai buvo
pats tikriausias maumas, bet dabar
jau turbūt
parplaukė atgal į pelkę,
todėl galite iš čia
keliauti ramūs… Ačiū,
kad atskubėjote.
– Prašom,
– atsiliepė
tas, kuris atbėgo
pirmasis. – Žinote,
mergikė visa klykianti
atlekia
– upėj žvėris, upėj žvėris, tai mes ir
paknopstom…
– Tikrai labai ačiū, – Jaunius
net nusišypsojo.
– Bet dabar jau galite
drąsiai grįžti prie darbų.
– O jeigu vėl
atplauks?
Ir ko čia maumui galėjo
reikėti… – vėl
kažkuris
susidomėjo.
– Bet gal tai vis
dėlto buvo šamas? –
kito būta atkaklaus.
– Tu, kvėša, nei
šamo, anei maumo
nematęs, todėl nelįsk čia su
savo šamais, – trečias
niekinamai numojo
ranka.
– Ar aš
nematęs?
– pašoko
negražiai pavadintas.
– Tai čia tu aklas ir nevoki, kad
maumai
veisiasi tik kūdrose ir
pelkėse, bus tau upėje
maumas…
– O ko jam nebūti,
ar vanduo kitoks?
– Ogi taip, vanduo
kitoks – tekantis! Žinai,
va toks
bėėėėėėėgantis,
– šamininkas
sumakalavo
rankomis. –
Bėėėėgantis!
„Vajejau“,
– Gugiui kilo begalinis
noras užsikimšti
ausis,
taip žmonės įsigarsėjo…
– Vai vai vai,
bėgantis
vanduo, –
išsišiepė
trečiasis. – O tu nosį
bėgančią nusivalyk, nes
ir iš ten šamai ims lįsti.
Nugriaudėjo
juokas,
suniekintas
šamininkas
pūkštelėjo porą
sykių, vis žiodamasis
atsikirsti,
bet nesugalvojo nieko
pakankamai aršaus, tad
perbraukė rankove
panosį
ir liko stovėti
susiraukęs.
– Na, –
pamatęs,
kad pagalbininkų taip
lengvai atsikratyti
nepavyks, vėl prabilo
Jaunius, – jeigu jūs
norite –
tykokite, o aš jau
keliausiu.
– Tykosim –
netykosim,
o bent jau nusimaudysime
– tai tikrai, – tarė
kažkuris ir tuoj puolė
įgyvendinti
sumanymą,
vilkdamasis
marškinius.
Gugis sekė Jaunių
šiek tiek atsilikęs,
nesirodydamas
žmonėms, kol maudynė liko
tolokai
už nugarų.
– Gugi, ateik,
–
pakvietė Jaunius, sėsdamas
ant žemės ir nuskindamas
smilgelę.
– Aha, – kaukas
irgi
prisėdo greta.
– Keliausi su
Ruokiu?
– O… Net nežinau...
–
O aš keliausiu! –
Jaunius krestelėjo
galvą ir įsmeigė žvilgsnį į
tolumoje
mėlynuojančias
neaprėpiamas
girias.
– Betgi tėvas
tavęs
dar neleidžia, – priminė
Gugis.
– Padarysiu
taip, kad jis net
nepastebėtų. Kai
kariauna
susiruoš,
patyliukais
prisidėsiu –
apsimesiu broliu…
Nukniauksiu
jo šalmą… Nėra čia man dėl ko
pasilikti, –
vaikinas piktai kramtė
smilgelę,
– nėra! –
trinktelėjo kumščiu į
žemę.
Kaukas net
nežinojo, ką
atsakyti –
pritarti sumanymui, kai
pats neapsisprendęs,
atkalbinėti? Jis juk
jautė, kad Jauniaus lūpomis
kalba nepavykęs
jųdviejų sumanymas, ir
todėl ką nors patarinėti
bent jau kol kas –
beprasmiška… Bet
štai žvitrios
kauko akutės pastebėjo dar
kai ką ir jis vėl
šmurkštelėjo į
žolę.
– Jauniau, –
nuskambėjo
greta.
Jaunuolis,
netikėdamas
savo ausimis,
pašoko. Čia pat stovėjo
Audrė! Ji iš po nuleistų
blakstienų
dėbtelėjo į vaikiną ir
sumindžikavus tarė:
– Ačiū…
Jaunius
neatsakė
nieko – bet ne todėl, kad būtų
prarijęs liežuvį vos
išvydęs tą, dėl kurios
taip stengėsi, o todėl, kad
nenaudėlis žvilgsnis
netikėtai niekaip
nenorėjo trauktis nuo
nespėjusių
išdžiūti,
prigludusių ploniausios
drobės mergaitės
marškinėlių…
– Kad… –
išlemeno.
Mergina,
pastebėjusi
jo smalsumą, staigiai
sukryžiavo rankas ant
krūtinės ir karingai
krestelėjo galvą,
mėgindama nuvyti
raudimą.
– Nėr už ką, –
vaikinas
pagaliau
atsitokėjo ir
šyptelėjo.
– Yra, –
netikėtai
karštai užginčijo
Audrė, – tas pabaisa mane
nusitempti galėjo, o
tu jį…
– Aš jam nieko
nepadariau,
– Jaunius gūžtelėjo
pečiais. – Maumo taip lengvai
nenutversi, jis slidesnis
už ungurį…
– Bet tu taip drąsiai
jį puolei, o aš pradžioje net
nesupratau, kas
dedasi… –
neleido jam
kuklintis mergina.
„Tu dar paklausk,
ką jis ten veikė“, –
patyliukais
išsiviepė Gugis.
– Na, man atrodė,
kad tu jo labai
išsigandai…
– vaikinas pažvelgė
tiesiai į akis, tarsi
ieškodamas
patvirtinimo. Audrė
nusuko žvilgsnį ir
murmtelėjo:
– Na…
– Ką aš matau!
–
nugriaudėjo dar vienas
balsas, – ar tik ne didvyris
– maumų medžioklis
šnekasi su
išgelbėta
karalaite?!
Gugis jau keletą
akimirkų stebėjo šį
didelį vyrą,
atskubantį nuo pilies, bet net
nemanė,
kad jis eina čia…
–
Šaunuolis, Jauniau,
šaunuolis, – kratė
vaikino
ranką žmogus, –
išgelbėjai man dukrą,
nes Audrė būtų tapusi
maumų karaliene!
Cho cho! – dundėjo tarsi
iš statinės.
„A, tai čia Audrės
tėvas, – sumojo Gugis,
– kunigas… Žalsvys, ar
kaip jį ten?“
Jaunius
nusišypsojo:
– Tokią puikią
dukrą kaip jūsų saugoti
tiesiog būtina, nes… –
ir nebaigė sakinio,
pastebėjęs, kad Žalsvys,
kramtydamas lūpų
kampučius ir tramdydamas
kikenimą, žvilgčiojo tai į
vieną, tai į kitą jaunuolį.
– Na na, aš klausau,
nes…
– paragino.
– Nes ji tarsi…
–
pabandė tęsti vaikinas,
– bet Audrė, stovėjusi
nuleista galva, staiga
treptelėjo koja ir…
pasileido tekina
atgal į pilį.
„Va tai tau“, –
susikrimto
Gugis, bet merginos
tėvas, panašu, visai
nesusirūpino, o tik
šypsodamasis dar
sykį patapšnojo
per petį Jauniui:
– O tu,
pasirodo,
gražbylys! Teisingai, prie
merginų be gražbylystės
– nė per žingsnį
neprieisi… Et, tai ką,
– varstydamas
jaunuolį žvilgsniu, nuo kurio
šis norėjo sulįsti į
patį giliausią kurmrausį,
– vyras tęsė: – Po
metelių
kitų gal ir piršlių teks laukti?
Neišvyčiau…
Gal…
Žalsvys plačiai
nusišypsojo ir
mostelėjo ranka:
– Bet apie tai kada nors vėliau… Eime,
pietūs jau laukia,
– pasakė. – Ir
motina tavęs
ieškojo.
Palaukęs,
kol vyrai kiek nutols, Gugis
atsistojo.
Širdelėje
daužėsi netvardomas
linksmumas – štai taip, kai kas
vis dėlto
pavyko! Lengvas Jauniaus
žingsnis, atskardantis
bajoro kvatojimas
– visa tai džiugino,
juokino, tarsi kutulys
būtų apsigyvenęs ore.
Ir tada kaukas sušuko
– sau, upei, saulei, miškui,
piliai, Munamukiui
– visiems:
– E-hei! Ir į jokį
žygį tu nebejosi! – o tai
buvo skirta jau tik Jauniui. Nors kai
džiaugsmas
šiek tiek atslūgo, kaukas
pagalvojo ir apie save –
jau ir taip tėvas
vis paniurzga, kad mažai
pagalbos iš sūnaus
sulaukia. O vasarėlė
–
trumpa, reikia sukaupti daug
atsargų žiemai, kiekvienos
rankos svarbios!
Ne, ne laikas ir jam keliauti į
tolimus kraštus. Dar ne
laikas!
Paskutiniai
žmonės
dingo posūkyje, bet dulkių
debesis dar ilgai ženklino
tą vietą, kur
medžiai paslėpė būrį nuo
išlydinčiųjų
žvilgsnių. Rytas dar tik turėjo
džiovinti rasą, bet
tokiomis dienomis net ir
rasa krisdavo
sausesnė…
Gugis žvelgė į papilį,
sugrįžusį prie savų darbų,
į girią – tylią ir
paslaptingą, į pilį –
niūrią ir smailiakuorę. Jis
atsiminė taikų
Ruokio atodūsį: „Na, iš
tiesų ką aš čia
sugalvojau…“, kai
kaukas pasakė,
kad į žygį neis. Paraudusias
Ruokienės akis, kai į skepetą
rišo duonutę,
medų, bėrė žemės grumstą.
Tarsi jauną vilkiūkštį
savame kailyje
nesitveriantį
Jaunių, iki rankos
pabalimo
suspaudusį
kalaviją, kai, šalia
stovint
Audrei, jis padėjo kunigui
Žalsviui įlipti į balną ir
išgirdo: „Jeigu
dievai lems ir negrįšiu
– pasirūpink ja ir būkit
laimingi“. …O tada
tarsi iš miglos atplaukė
senojo Urkio
ištarmė, sprendžiant, kam
atiteks
rudosios plėšikės
kailis. Išminčius,
išdalijęs visa
kita, ilgai
galvojo ir galiausiai
susirinkusiems tarė:
„Didkaukiu būti
lengva…
Sunkiau būti šalia jo“,
– ir atidavė kailį Pukio
motinėlei.