Stilistiškai skurdi provokacija su mitologiniu patosu


... Bent jau taip apie „Gugį” mano rašytoja ir vaikų literatūros kritikė Renata Šerelytė. Štai ką ji rašo straipsnyje „Kiaulės metai ir „saloninė“ literatūra. Vaikų literatūros apžvalga”:

Gugis man asociatyviai priminė V. Krėvės Raganių” (Gugis ir Pukis - J. Žilinsko veikėjai, Gugis ir Kukis - klasiko*). Gal, sakyčiau, čia tokia švelni literatūrinė provokacija, skatinanti prisiminti klasikų raštus? Ypač kai raganiškumo tema dabar šitaip nuvalkiota po visus pašalius... Pats autorius sako, kad Gugio nuotykiai spraudžiasi į tą paslaptingą nišą, kurioje glaudžiasi knygos, siejančios pasaką, mitą, istoriją ir tikrovę". Nuovokesniam skaitytojui belieka suprasti (ypač iš žodžio spraudžiasi), kad ta niša jau perpildyta ir J. Žilinsko Gugiui vargu ar bepavyks gerai įsisprausti... Šis „romanas - tai ir vėl keturios atskiros apysakaitės** (bjaurus žodis leidėjui!), kuriose pasakojami atskiri siužetai ir vaizduojami skirtingi personažai bei skirtingos aplinkybės. Įvardijami kaip "pasakojimai" (ketvirtasis net pavadinamas didžiuoju"), šie tekstai turi pretenzijų į mito (herojinio epo) struktūros išskleidimą***, tačiau lieka tik pretenzijos, nieko daugiau. Jeigu toks įvardijimas būtų pasirinktas kaip humoristinė raiškos priemonė (parodija ar groteskas), tada gal ir būtų pateisinamas. Tačiau ar daug esate skaitę juokingų parodijinių kūrinių, besispraudžiančių į nišą, apibūdintą J. Žilinsko?**** Daryti iš mitologijos parodiją turbūt taip pat baisu kaip ir iš krepšinio. Nes skaitytojas (sirgalius) to neatleis. Užtat ir turime tiek daug su pseudomitologiniu patosu***** parašytų, stilistiškai skurdžių kūrinių******. Keistos ir kūrinio iliustracijos - jeigu jau lietuvių mitologiniai personažai iš tiesų taip atrodo*******, tai nieko apie juos nenoriu žinoti.

Toliau leisiu sau pakomentuoti vietas, kurias pažymėjau žvaigždutėmis, bet gal pradėsiu nuo to, kad padėkosiu autorei už šiuos pastebėjimus (nors vargu ar ji  skaitys mano atsakymus). Vis dėlto, manau, kad jie dar kartą įrodo, jog R. Šerelytei nepriimtinas pats magiškosios fantastikos žanras, ką ji, beje, anksčiau ir pati teigė. Nieko nepadarysi - dėl skonio nesiginčijama. Na, o dabar:

* - ir mano knygelėje yra Kukis (jis, beje, Gugio tėtis), yra ir Pukis, kodėl būtent jis nusipelnė R. Šerelytės dėmesio - nežinau. Gal tiesiog tai vardas, šmėkštelėjęs pirmuose puslapiuose? Aliuzija į Krėvę - ką gi, gal bent vieną jauną žmogų sudominsiu V. Krėvės "Raganiumi". Tai būtų irgi šaunu. Taip, provokacijų į kitus klasikus (ir ne tik) yra kiekviename pasakojime.
** - nebarkite leidėjų. Aš pats paprašiau nuimti apysaką - pasaką ir dabar jau iš esmės to gailiuosi, nors tai ir nėra pasaka. Gal daug kam toks apibūdinimas būtų tiesiog suprantamesnis?
*** - pretenzijos į epą?! Nebent girios kaukų atminimui. O ką, gal būsiu pagerbtas kaip pirmasis jų metraštininkas? „Didysis pasakojimas” tiesiog reiškia, kad jis - dvigubai ilgesnis nei ankstesni, tikrai nebūtina ieškoti močiutės meilužio griaučių spintoje.
**** - „spraudžiasi” - tai tiesiog vaizdingas žodis (t.p. žr. apie griaučius). Lietuvoje ši niša dar labai plati ir jos užteks ne tik J. Žilinskui. Ar skaitę parodinių kūrinių? O kaipgi - R. Asprino „Blėnių vežėčios” (nuostabus lietuviškas vertimas, reveransai ir komplimentai vertėjai V. Brazauskienei), T. Pratchetto „Disko pasaulio” ciklas.
***** - tiek daug? Parodykite ką nors be D. Vaitkevičiūtės, G.K. Ivanicko, R. Drakšo ir fantastinių apsakymų antologijų... Labai, labai prašau!
****** - ech, juk G. Adomaitytė rašėGražia ir sklandžia kalba neabejoja niekas”. Tad - žlugo paskutinė mano tvirtovė. Kita vertus, stilius - tai ne tik kalba.
******* - čia tik gudriai nusišypsosiu. „Iš tiesų atrodo”? Na, na...

© 2006 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas