Gintarė Adomaitytė

VAIKŲ VAGILĖS MAIŠAS
Apie knygas mažiems ir jauniems

(Literatūra ir menas, 2006 11 24, ištrauka)

Keista, kad Lietuvos jauni (o ir vyresni, ir visai solidūs) rašytojai bijo imtis to, ką vaikai ir paaugliai labai mėgsta skaityti. Tartum ir nėra Lietuvoje nei savos fantasy, nei fantastikos – beveik nėra. O kai pasirodo – nenorime jos pastebėti. Pamenu tuos laikus, kai vienam ar kitam savaitraščiui rašiau knygų apžvalgas. Fantastiką turėjau per vyresnybės barikadas stumte stumti – ir verstinę, ir savą. Nesu fantastikos gerbėja (manoji „yda“ – detektyvai). Net draugų, leidžiančių, rašančių, skleidžiančių fantastiką, neturiu. Jokios korupcijos! Jei palaikau fantastus, tai labiausiai todėl, kad man dar artima paauglystės būsena: noriu lyginti svietą. Tegu kalba kas nori, kas gali – savais balsais. „Eridano“ leistuose tautiniuose almanachuose esu užtikusi patrauklių, mįslingų tekstų. Net elegantiškų... Lietuvos fantastų padėtis verta fantasto plunksnos: jie gyvena įdomų, sodrų ir... labai uždarą, paslaptingą gyvenimą. Užburtas ratas!

To rato narys Justinas Žilinskas knygoje „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ („Tyto alba“) lakina skaitytoją po girias ir pilis. Man kiek liūdna, kad kol kas nesutikau nė vieno paauglio, su kuriuo apie Gugį galėčiau kalbėtis (bet rasiu, būtinai rasiu...). Suaugusieji, kuriais kliaunuosi, pasiskirstę į dvi dalis: entuziastus ir abejojančius. Gražia ir sklandžia kalba neabejoja niekas.

Knygius Justinas Žilinskas pabaigos žodyje, kreipdamasis į skaitytojus, kilniai mini visus Lietuvos fantasy kūrėjus. Neilgame sąraše – ir Daiva Vaitkevičiūtė, jos ciklas apie Marių Pietarį. Norit – tikėkite, norit – ne: rašydama fantasy, ši rašytoja yra visai kitokia, nei kurdama meilės romanus. Neatpažįstama! Kita Vaitkevičiūtė... Nedaug stigo, kad už Marių Pietarį prieš porą metų jai būtų skirta garbi vaikų literatūros debiutantės premija. Kodėl negavo? Pernelyg stipri Hario Poterio įtaka. Jei tik būtų drįsusi keliauti savais, nepramintais takais...
(visas tekstas)

Sugraudino. Tikrai. Mane visada žavėjo tai, kaip Gintarė Adomaitytė moka parinkti žodžius ir iš jų nuausti tekstą. Ir šįsyk - ne tik dėl „Gugio”, o dėl fantastų. Taip ir norisi sušukti: regintis - mato!

© 2006 gugis.lt, svetainę kūrė: Emilis Dambauskas